Galbūt kas nors pasakys, kad prasidėjus gruodžiui straipsnis apie velkiavimą yra visai ne į temą. Tačiau taip kalbės tie, kurie nevelkiauja arba šiuo žūklės būdu bando žuvauti atmestinai, tik kartais. Jei mūsų vandens telkiniai dar neužšalę, kodėl ne – lydekos, sterkai, stambūs ešeriai dar susigundo paskui valtį velkamais masalais. Tiesa, sėdėti valtyje, kai oro temperatūra apie nulį laipsnių arba net ir žemesnė – menkas malonumas, na, bet jei tinkamai apsirengsi ir optimistiškai nusiteiksi – nieko tragiško.
Suminėjau tris žuvų rūšis, tačiau viename straipsnyje visų neaprėpsiu, jų gaudymas šiek tiek skiriasi, juolab, kad kalbėsiu šį sykį tik apie ežerų lydekas ir jų žūklę vobleriais. Apie velkiavimą rašyta jau ne vieną kartą, dabar bandysiu pasakoti kuo paprasčiau – orientuosiuosi į pradedančiuosius žvejus, kurie tik pradeda perprasti šį įdomų žūklės būdą ir kuris toli gražu nėra tik „atsipūtus“ pasisėdėjimas valtyje.
Taigi pirmoji sėkmingo velkiavimo sąlyga – susirasti gylį, kuriame tuo metu maitinasi plėšrūnė. Echolotas čia visada geras pagalbininkas. Jei echoloto ekranas nuolat tame pačiame vandens sluoksnyje rodo dideles smulkesnių žuvų sankaupas, galima tikėtis, jog ir lydekos sukinėjasi kur nors netoliese.
Suprantama, kalbu apie tuos paprastesnius, ne pačius tobuliausius echolotus. Yra buvę atvejų, kad apskritai apsieidavau be jų. Ne savo valia, suprantama, dažniausiai pamiršęs pakrauti, na, bet jei jau išsiruošiau žvejoti, ką darysi, bandau suktis iš padėties.
Yra būdas, kurį galima išmėginti neturint echoloto arba norint patikrinti, ar prietaiso rodmenys teisingi – tikėtinose lydekų buvimo vietose kelis sykius vesti masalą kaskart keičiant jo panirimo gylį. Sakysim, pasirenki tam tikrą ežero atkarpą ir plaukdamas į vieną pusę velkiauji su labai giliai neriančiu vobleriu, o atgal jau grįžti su kitu, kuris traukiamas sekliau. Sėdint vienoje valtyje su draugu, toks ežero „skenavimas“ vyksta dvigubai greičiau, jei sutariama kartu bandyti skirtinguose sluoksniuose dirbančius voblerius.
Kai išsiaiškini, kur tądien užkandžiauja aštriadantės, tada jau galima atsirinkinėti pačius joms „skaniausius“ masalus. Jeigu turi jų begalę, rasti kibiausius užtrunka nemažai laiko, bet, kaip minėjau, dviese tai įmanoma atlikti gerokai greičiau. Spalva, dydis, voblerių tipas, be abejonės, turi reikšmės ir rasti aukso vidurį nėra lengva. Kadangi vanduo jau labai šaltas, rinktis reikėtų pradedant nuo menko agresyvumo modelių.
Šioje vietoje norėčiau patikslinti, kad kalbėsiu tik apie pačius didžiausius modelius, kurie būtent šiuo metų laiku bus kibiausi ir padės sugundyti ne tik šiaip lydeką, o galimai net labai padorų lydį. Giliausi Lietuvos ežerai pavasarį ilgai šyla, tačiau ilgai ir vėsta, neretai užšąla tik po Naujųjų.
Veikiausiai manysite, kad vobleriai, kurie tinka ežerams, tiks ir tvenkiniams. Ne visada, sakyčiau, kad veikiau su retomis išimtimis ir tik patiems didžiausiems: tai natūralu, nes didelių gabaritų masalai neria per giliai (ne visi, suprantama) ir velkiauti mažesniuose tvenkiniuose praktiškai neįmanoma. Ten jau reikia naudoti smulkesnius modelius, bet apie šiuos jau būtų kitas rašinys.
Spiningas, gaudant dideliais (nors veikiau labai dideliais) vobleriais, neturėtų linkti lyg gluosnio šakelė. Tam pasirenkamas tvirtas, standokas įrankis, kurio užmetimo svoris būtų bent jau iki 60 g. Koto ilgis nėra labai svarbus, tiks net 2,70 m, jei neturite trumpesnio, visgi geriausiai vienos dalies specialus velkei skirtas kotas, nes toks patikimesnis.
Ritė turėtų būti patikima, tvirta, ne mažesnė nei 4000. Pintuko plonesnio nei 0,16 mm taip žvejodamas nenaudoju, nes juk sakiau – dabar gali sugundyti trofėjinę lydeką, o ir masalai tokio dydžio, kad paprasčiausiai prie plonesnės gijos jų net rišti nesinori – tiesiog nedera.
Giliuose ežeruose voblerį nuo valties paleidžiu įvairiais atstumais, tarkim, ir 50, ir 70 m. Aišku, kuo toliau nuo valties plaukia masalas, tuo giliau jis neria. Tačiau tik iki tam tikros ribos, nes pernelyg atleistas valas jį vėl kelia į viršų. Tiesa, tai priklauso ir nuo konkrečių modelių, valo storio, plūdrumo, net nusidėvėjimo laipsnio, Kai lydekos „kala“ viduriniuose sluoksniuose ar net aukščiau (taip irgi nutinka, nesvarbu, koks metų laikas), gaudymo atstumas turi būti kur kas mažesnis.
Labai geras pagalbininkas norint tiksliai nustatyti nuotolį yra specialus prie koto tvirtinamas skaitiklis – valo matuoklis. Anksčiau, kai jo nebuvo, žvejai (aš taip pat) valo išleidimo nuotolį žymėdavo vandeniui atspariais rašikliais. Jei kibimų tam tikru atstumu atleidę voblerį sulaukdavo daug, ant gijos braukdavo ryškų brūkšnį.
Ežeruose velkiauju bet kokio plūdrumo vobleriais, čia didelio skirtumo nėra. Na, galbūt vienintelis – tos pačios serijos skęstantieji modeliai paprastai giliau neria. Jie, beje, yra ne tokie agresyvūs, net jei kalbėsime ir apie pačius didžiausius modelius. Bet judėjimo pobūdį iš tiesų lemia ne tik voblerio plūdrumas, o ir jo kūno forma – mažiau ištęstas, kuprotas masalas visada bus agresyvesnis. Liežuvėlis taip pat daro įtaką panirimo gyliui, kaip staigiai vobleris nyra ir pačiam šio masalo žaidimui.
Vieni mėgstamiausių stambių voblerių yra lydekos imitacijos. Tokius masalus kadaise gamino mūsų lietuviška Aisė (dar turiu „sutaupęs“), nors neprastai velkiaudavau ir tebevelkiauju pagamintais iš plastiko. Gaila, kad iš juodalksnio padarytos lietuviškos „lydekaitės“ bijodavo gilių „žaizdų“.
Reikėdavo turėti po keletą vienodų modelių, nes smarkiai įkandus aštriadantei medinį masalą geriau pakeisti, kad neprisisunktų vandens. Kitaip jis gali prarasti žaidimo ritmą, tad verčiau nerizikuoti. Išdžiovinęs ir „žaizdas“ užtepęs laku, voblerį vėl „išgydydavau“.
Gal pasirodys, jog visai be reikalo miniu tas senienas, tačiau kai kurios užsienio firmos dar ir dabar gamina rankų darbo medinius voblerius, kurie savo kibumu nenusileidžia, o neretai ir pranoksta plastikinius. Pasikartosiu – ypač šalčiausiuoju metų laiku.
Kodėl taip yra, galiu tik spėlioti. Be abejonės, negaudau vien lydekų imitacijomis, jas paminėjau, nes tai išties geri vobleriai ir be reikalo daugelis žvejų juos ignoruoja. Gal dėl menkos kainos, nes kai kurių meškeriotojų supratimu, masalo kaina atspindi jo kibumą. Aš nesu tokios nuomonės, tačiau jos niekam ir neperšu.
Rinkdamasis voblerių spalvas, pastebėjau, kad pavasarį ir tamsaus vandens ežeruose aštriadantes greičiausiai suerzina ryškių, dažnai nenatūralių spalvų masalai. Stab¬iliai kibūs būna „tigriniai“ su oranžinės spalvos nugara. Tai, galima sakyti, yra sezono pradžios mano „topinis“ spalvų derinys.
Rudenį viskas verčiasi aukštyn kojomis ir tada lydekos mieliau griebia natūralių tonų didžiuosius masalus. Skaidriame vandenyje rezultatyvesni melsvų atspalvių vobleriai. O štai raudongalviai, nepriklausomai nuo dydžio, yra universalūs ir tinka visiems metų laikams.
Dar vienas niuansas, kurį retai kas mini, bet į jį derėtų atkreipti dėmesį ruošiantis velkiauti ilgesniais nei 12 cm vobleriais – pavadėlio ilgis. Rodos, 30 cm turėtų užtekti, juo labiau, kad masalas stambus, bet ne – lydeka valą nukanda ir aukščiau pavadėlio. Kadaise vien dėl to netekau kelių dėmesio vertų laimikių, vėliau jau išsiaiškinau, kodėl taip atsitinka. Užkibusi aštriadantė paprastai iškart nekrėsdavo tokios kiaulystės, o tik po kurio laiko, kovos įkarštyje.
Pasirodo, besimuistydama plėšrūnė apsukdavo valą (prieš tai, žinoma, ir pavadėlį) sau apie galvą ir dėl to galėdavo dantimis grybštelėti giją. Esu ištraukęs keletą lydekų, kurios turėjo puikią progą tai padaryti, bet, matyt, nespėjo. Supratau, kad net ir toks ilgas pavadėlis nuo šio triuko gali neišgelbėti.
Tiesa, tada naudodavau tik metalinius pavadėlius, nors niekas nebūtų pasikeitę, jei tokio ilgio jie būtų iš fluorokarbono. Dabar naudoju tik savo paties pasigamintus, beje, dažniausiai būtent storus fluorokarboninius, nors metaliniai visgi patikimesni.
Taigi ėmiau žūklės parduotuvėse pirkti karpomus metalinius pavadžius, juos darydavau iki metro ilgio. Tai padėjo. Ilgas pavadėlis patogus ir tuo, kad valo nenurėžia dugno kriauklės. Kuomet trumpesnis vobleris įstrigdavo kokiame šiekšte, pasitaikydavo, kad bandant jį išplėšti ir kelis kartus trūktelėjus spiningu valas išsilaisvindavo, bet jau be masalo – vilioklį nupjaudavo aštrūs moliuskų kiaukutų kraštai. Gerai turėti ir specialų atkabeklį, jis tikrai praverčia.
Pavasarį ir vėlai rudenį visada pasiteisina voblerio tempimas dažnai keičiant valties greitį. Kai lydekos agresyvesnės, aš dažnai pasirenku būtent tokį plaukimo ritmą, be to, stengiuosi vilkti masalą zigzagais. Beveik visada gaudau vienu spiningu ir laikau jį rankoje, o ranką – ant variklio svirties. Beje, masalą neretai vis patrūkčioju.
Tai reikėtų daryti vienodu ritmu. Kartais tik trūkčiojamas masalas suerzina lydekas. Turbūt, plaukdama paskui voblerį, aštriadantė abejoja, pulti jį ar ne, bet kai masalas judėdamas vienodu greičiu, staiga strykteli iš vietos, nebeišlaiko margašonė ir čiumpa. Žiemą tokių triukų dažniausiai nedarau, dabar ir vobleris traukiamas lėčiau, monotoniškai, o ir rankos šąla.
Kai kotų valtyje daug, masalai painiojasi tarpusavyje ir būna daugiau vargo negu naudos. Tad ir velkiaujant dviese reikia išlaikyti tarp masalų padorų atstumą ir turėti tik po vieną meškerykotį.
Vasarą puikiai lydekos nervus veikia net ir labai stiprus valties pagreitėjimas įjungus kitą pavarą. Velkaujant užlinkęs nuo tempiamo voblerio (juolab didelio) apkrovos spiningas ne visada dar smarkiau sulinksta užkibus lydekai.
Ji gali griebti masalą, plaukdama iš paskos greičiau už valtį, ir tuomet meškerykočio viršūnė staiga išsitiesia. Reikia nedelsiant kirsti. Neretai pasitaiko „tuščių“ kibimų – stukt, stukt ir... nepagriebė! Kartais aštriadantė puola iš viršaus ir tada ypač dažnai trišakis neįsisega jai į nasrus. Ant medinio voblerio tokiu atveju beveik visada matyti dantų žymės.
Kai kam velkiavimas gali pasirodyti nuobodus – plaukioji visą dieną ir nesulauki nė vieno grybštelėjimo. Su dideliais vobleriais taip dar dažniau nutinka. Dabar tokie variantai ypač dažni, nes smulkesnės lydekos mažiau aktyvios, o didesniųjų nėra daug.
Bet laimingą dieną vandenų plėšrūnės per valandą gali masalus „užpulti“ 5–7 kartus. Tuomet išties pakyla azartas. Seliaviniuose ežeruose rudeniop taip dažnokai atsitinka, jei randi seliavų būrį ir vedi voblerį reikiamame vandens lygyje. Pažymėjai tokią vietą GPS – ir plaukiok aplinkui. Vis dėlto dideliame atvirame vandens plote aptikti būrį žuvelių ir ilgesnį laiką nepaleisti jo iš akiračio sudėtinga.
Medinis vobleris, ant kurio išryškėja plėšrūnų dantų žymės, gali būti savitas indikatorius, padedantis nustatyti tikslų lydekų medžioklės aukštį. Jei ant masalo nugaros, kaip minėjau, po kelių nesėkmingų pakirtimų atsiranda vis daugiau įspaudų, jį reikia vesti aukščiau. Pakelti nesudėtinga – pakanka kiek sutrumpinti valo atkarpą. Šiuo atveju „medinukai“ pranašesni už plastikinius voblerius, kuriems grobuonių dantys žalos dažniausiai nepadaro.
Gintaras Nauckūnas
