Šapalus – lyg karpius
Spalis ant nosies, o saulė šviečia tarsi vasarą, popiet oro temperatūra pasiekia 23–25 °C padalą, slėgis aukštas, vėjo beveik nėra, naktimis atvėsta, bet ne iki tiek, kad reikėtų mautis pirštines ir dėtis kepurę, žodžiu, žvejok ir dar norėk. Ir taip tęsiasi jau trečia savaitė. Nors pernelyg didelė giedra gal ir nelabai gerai, tačiau viena iš pagrindinių sėkmingos žūklės sąlygų yra oro pastovumas plačiąja prasme. Kita vertus, žiūrint kokias žuvis gaudysi.
Galbūt vienintelis minusas šiuo metų laiku – gerokai sutrumpėjęs šviesusis paros metas, nes norisi ir spiningauti, ir užmesti plūdinę, ir pasėdėti prie dugninių. Tačiau visiškai prašvinta tik 7 valandą ryto, o sutemsta jau 8 valandą vakaro – prieš darbą pažvejoti nespėsi, o po darbo liks vos porą valandų.
Ak, taip, nepaminėjau dar vienos meškeriotojui nepalankios aplinkybės – kasdien vis labiau upės tėkmės nešamų žolių, kurios kabinasi už valo, kabliuko ir trukdo žvejoti. Daugelio žūklautojų nuomone, šitaip neturėtų būti, nes oras juk dar vasariškas ir vanduo beveik neatvėsęs, net medžių lapai spalvos nepakeitę, šalnos pakrančių nebalino.
Šalnų išties nebuvo, tačiau nesuklyskite – po vandeniu juk to išsyk beveik nesijaustų ir didesni vandens telkiniai dėl staigaus aplinkos temperatūros kritimo taip greitai neatvėstų. Visgi daugelis mūsų platumų povandenių augalų reaguoja į sutrumpėjusią dieną ir pradeda po truputį apmirinėti – toks jau jų gyvenimo ciklas. Nori žvejai to ar ne, teks su šiais nepatogumais susitaikyti...
Toliau netęsiu, nes rašymas apie orus ir panašius dalykus – tarsi pilstymas iš tuščio į kiaurą. Šios dienos tema – šapalų gaudymas dugninėmis. Masalui siūlyčiau imti žirnius ir kukurūzus, nes oras pakankamai šiltas. Apie žūklę dugninėmis ant žirnių ir kukurūzų esu pasakojęs ne sykį, bet dabar žuvausime kitaip.
Kur ir kelintą valandą
Tačiau pirmiausiai išsirenkame tinkamą žūklavietę, kadangi upe plaukia žolės – nespėsi padėti ant stovelio įrankio, kaip meškerės viršūnė sulinks nuo užsikabinusio už valo šlamšto. Ne pats geriausias variantas nervų sistemai, o ir fiziškai pavargsti – tik atsisėdęs vėl stojiesi, trauki, nupeši vandenžoles, meti, ir taip išvien...
Kad bent šiek tiek prailginti masalo buvimą vandenyje, bet kur dugninės neužmesi. Dabar jau nežiūri geriausios vietos žuvims – kokioje nors labai viliojančiai atrodančioje įlankoje ar uždambyje veikiausiai visas vandens paviršius bus nuklotas ištisiniu žolių luobu, kadangi čia tėkmė sukasi ir visas praplaukiantis šlamštas ima kauptis. O jei dar vėjas pučia į kranto pusę, tuomet neverta nė pradėti meškerioti.
Todėl siūlyčiau bandyti laimę upės tiesiojoje, kur tėkmė yra daugmaž tolygi. Dar geriau, kada kranto linija šiek tiek gaubta vagos link ir už to išgaubimo nėra grįžtamosios srovės – vanduo teka tolygiai, tik šiek tiek sūkuriuoja.
Be abejo, ten turėtų būti koks nors povandeninis skardis ar šiaip dugno pagilėjimas, prie grunto prigludęs stambus akmuo, kas viršutiniams vandens sluoksniams didelės įtakos neturės, tačiau apačioje srovė sulėtėja ir todėl ten sukinėjasi žuvys. Kadangi jau ruduo, šapalai irgi plaukioja arčiau dugno, o mums to kaip tik ir reikia. Nesakau, jog čia visai nebus praplaukiančių žolių, tačiau jos kabinsis už valo minimaliai.
Bėda, kuomet pučia stipresnis vėjas, jis šiaušia vandens paviršių ir visas šlamštas juda viduriniais vandens sluoksniais. Tuomet vizualiai negali įvertinti realios padėties, išsidėstai įrangą ant kranto, įsitaisai, užmeti meškeres ir tik tada įsitikini, jog vieta žūklei pasirinkta labai nevykusi.
Kada gerai pažįsti upės ruožą, žūklavietę dažniausiai pataikai išsirinkti tinkamą atsižvelgdamas į vėjo kryptį, bet situaciją iš esmės gali pakoreguoti ir vandens lygis. Trumpiau tariant, yra daug sudedamųjų ir neretai bus tik laimės dalykas – ar žvejosi bent kažkiek normaliai, kiek įmanoma tokiomis sąlygomis, ar kelias valandas keiksiesi ir galiausiai trūks kantrybė...
Šiuo metų laiku esant totaliai giedrai rytais visada upę ir pakrantes gaubia tirštas rūkas, oro temperatūra švintant būna mažiausia, nuo popietinės ji gali skirtis dešimčia ir daugiau laipsnių. Rytais jau šaltoka, todėl derėtų į tai atsižvelgti ir tinkamai apsirengti.
Nepamirškite, kad esant miglai bus ir didelė rasa, tad žuvaujant kur nors tarp tankios ir aukštos pakrantės augalijos, sušlapsi iki juosmens. Aš kitąsyk netgi maunuosi bridkelnes, turiu senas, kurios leidžia vandenį per siūles, bet nuo šaltos rasos gelbsti puikiausiai. Po to, jei ilgai sėdžiu, galiu nusirengti nors ir iki glaudžių...
Anksti ryte, kol saulė dar tik bando sklaidyti tamsą, labiausiai tikėtina pagauti karšių. Kuomet dangaus šviesulys iškiš nosies galą, pradės masalus ragauti stambios kuojos, o šapalai veikiausiai sujudins dugninių viršūnėles tik kokią 8–9 valandą. Gal net ir vėliau.
Kuo anksčiau jie pradės kibti, tuo ilgiau tęsis kibimas, bet dažniausiai tai trunka valandą, gal pusantros, ne ilgiau nei dvi. Tačiau būna, kad plačiaburniai tuo metu ryja masalus beveik nesustodami. Pasitaiko rytų, kai net nespėji padėti dugninės ant stovelių – žirnį ar kukurūzą stveria išsyk. Ir tai labai pravartu, nes turime bėdą – praplaukiančia žoles.
Yra nutikę ne kartą, jog tenka žvejoti tik su viena dugnine, nes antroji tik blaškytų. Juolab, šapalai vilioklius griebia labai aršiai, lenkia ne tik dugninės viršūnėlę, o ir visą liaunesnę meškerę, ją gali numesti nuo kuoliukų.
Deja, kitaip nei karšiai, šapalai patys ant kabliuko retai pasismeigia ir, nespėjus laiku pakirsti, nutraukia arba išspjauna masalą. Kaip nekeista, tačiau dabar jie ne tokie baikštūs, kaip vasarą ir ištraukus vieną, galima tuojau pat tikėtis ir kito. Žinoma, kuo operatyviau trauksi laimikį, tuo geriau. Todėl ilgakotis graibštas bus labai reikalingas įrankis.
Antroje dienos pusėje geriausiai žūklauti prieš temstant. Kadangi saulė spigina, vėlyvą popietę bus dar labai šilta, tad į žūklę neverta skubėti. Sutemus irgi galima valandą ar dvi bandyti vilioti šapalus. Tuo paros metu kartosis ryto scenarijus, tik atvirkštine tvarka – vos sutemus dar veikiausiai kibs šapalai, po to juos keis kuojos ir karšiai. Pastarieji masalus gali ragauti iki vidurnakčio, retesniais atvejais – ir visą naktį beveik be pertraukų.
Dabar žuvauju be šėryklėlės. Nes tokia sistemėlė stabilesnė, menkiau juda iš vietos, kai ant valo pakimba šapai, žolės ir panašiai. Be to, šėryklėlė – tai dar viena detalė, už kurios gali užsikabinti praplaukiančios šiukšlės.
Kuo ir kaip
Minėjau, kad žirniais ir kukurūzais žvejosime kitaip. O tas „kitaip“ – versime juos ant plauko sistemėlės, kaip tai daro karpininkai. Suprantama, tai jokiu būdu ne koks nors rudeniui ar juo labiau tik rugsėjui taikomas būdas, šitaip galima žuvauti bet kuriuo metų laiku. Kada šapalai kimba labai azartiškai, bet juos sunku pakirsti, ši sistemėlė nepamainoma. Bet yra čia tam tikrų niuansų.
Visų pirma – kabliuko dydis. Meškeriojant plauko sistemėle, rekomenduočiau Nr. 2–4 kabliukus. Beje, nepratusius toks kabliuko ir masalo derinys gali lengvai šokiruoti, nes vilioklis atrodys pernelyg smulkus tokiam „kabliui“.
Šapalams apskritai reikia didelių kabliukų, nes maži kažkodėl dažnai neįsikerta, o jei ir įsminga, dalis laimikių sugeba juos išpurtyti. Spėju, kad taip nutinka dėl labai plačių šių žuvų gerklių – smulkūs kabliukai elementariai išsprūsta šapalams iš žabtų. Ir kuo didesnis bus šapalas, tuo didesnė ir tikimybė, kad jis nepasikirs. Dažnai pasitaiko, jog dugninę taip sudrebina, kad nėra jokių abejonių – kimba labai stambi žuvis, bet kerti ir tuščia...
Geriausi kabliukai yra plataus linkio, su vidutinio ilgio koteliu. Kadangi žuvaujame žirniais ir kukurūzais – pagaminti iš geltono metalo. Nieko tragiško, jei bus ir juodi ar rusvi, bet geriau taikyti į „taktą“.
Galima pagalvoti, kad šapalai yra labai baikščios žuvys ir todėl baidysis nuogo kabliuko. Tačiau kada plačiaburniai alkani, kimba aprašytu stiliumi, jiems tai neturi reikšmės. Visgi pasitaiko, jog kartais pernelyg ilgai „mąsto“ arba stukteli į masalą atbulomis lūpomis. Tada jau tenka bandyti juos priversti „persigalvoti“ maunat masalus ant kabliuko senu patikrintu metodu. Deja, esi priverstas mažinti kabliukus...
Dar vienas aspektas, dėl ko nepasikerta šapalas – žirnis ar kukurūzas tiesiog lieka ant kabliuko (jei labai kieti) ir gylys reikiamai neįsminga žuviai į lūpas.
Toji karpininkų naudojama sistemėlė tokiu atveju geresnė, nei šiaip užmauti minėti masalai. Tačiau rišti „plauką“ ir po to teisingai ant jo pakabinti žirnį ar kukurūzą reikia mokėti. Nelabai sudėtinga, bet privalu turėti kai kurių papildomų smulkmenėlių, tarkim, specialią adatą, fiksatorių. Paprasčiau naudoti ant silikoninių gumelių pritaisytus smeigtukus (jie įvardyti kaip „greito keitimo plauko sistema“), kurie irgi skirti tvirtinti masalui šalia kabliuko.
Tik derėtų išsirinkti tinkamo dydžio smeigtukus, nes jų būna įvairių. Per trumpi nelaikys tokio masalo, vilioklis nusimuš tėkmėje, o per ilgi smeigtukai styros iš žirnio ar kukurūzo, dėl ko žuvis gali masalo negriebti ar staigiai jį išspjauti. Čia derėtų paeksperimentuoti su smeigtukų ilgiu ir masalų dydžiu. Šiuo atžvilgiu toji „tikroji“ karpinė paties žvejo surišama plauko sistemėlė turi privalumą, kad meškeriotojas gali pats reguliuotis plauko ilgį, kabinti ir vieną, ir kelis kukurūzus ar žirnius.
Beje, apie masalus. Jei žuvauji kukurūzais, gali tikėtis intensyvesnio kibimo, įvairesnių žuvų, bet šapalai kaip taisyklė dažniau kibs mažesni. Galima bandyti gaudyti dviem, trimis kukurūzais, nusipirkti žūklės parduotuvėse specialių itin didelių kukurūzų, kurie iškvėpinti, nudažyti ar dar kitaip pagerinti bei sudėti į stiklainiukus. Galima kukurūzus derinti su musės lervomis, sliekais.
Visgi man geriau žuvauti žirniais. Vėlgi tinka „vakumuoti“, kaip ir kukurūzai pagaminti su įvairiais priedais, bet aš vargu ar rasčiau geresnių nei šutintų namuose. Gal esu seno „raugo“ žvejys, tačiau jau nepasikeisiu.
Žuvaujant žirniais paprastai pagaunami patys didžiausi šapalų egzemplioriai. Beje, jei tokį masalą čiumpa karšiai – irgi tik stambiausi. Ir čiumpa, reikia pasakyti, net labai noriai. Žirnius praryja net ir kuojos, suprantama, nesmulkios. Žirnį, daug rečiau nei kukurūzą, „nulesioja“ smulkmė, nes jaukindamas jos visada prisikvieti.
Net įbėręs į vandenį be jokių kitų priedų vien kukurūzų ir žirnių vis vien kartais privilioji aukšles. Tiesa, šapalų šapalai pagaunami meškeriojant avinžirniais. Girdėjau, kad ir kai kuriais mažesniais boiliais, bet pastarojo vilioklio tokioje žūklėje dar neišbandžiau, tad nekomentuosiu.
Kita vertus, tokių didelių kabliukų, kuomet žuvauji ant plauko sistemėlės, neapžioja kuojos. Jei jau taip nutinka – tai bus neeilinės šios rūšies žuvys. Bet didesnių nei pusės kilogramo kuojų reta, tad paprastai jos tik nukanda masalą, tačiau nepasikerta. Kada šapalai nekimba, o kuojos tokias šunybes krečia be perstojo, kartais imi jas bausti – perriši mažesnį kabliuką ir žuvauji verdamas žirnius ar (dar geriau) kukurūzus tiesiog ant kabliuko.
Jei tikiuosi išskirtinai šapalų, o karšiai ir kuojos būna tik priegauda, tuomet masinu žuvis vien žirniais ir kukurūzais. Jei noriu įvairesnio laimikio, tada tie grūdai sudaro jauko sudedamąsias dalis. Nors gal reikėtų sakyti priešingai – žūklės parduotuvėje pirktas jaukas bus priedas prie žirnių ir kukurūzų, gal ir kviečių mišinio.
Tokiu atveju jauko pilu daugiau, nei gaudydamas vien šapalus. Kita vertus, kai kasdien jaukinu vienoje vietoje ir nedideliame plote, einu žuvaut tris ar keturis sykius per savaitę, nepersistengiu su prievilo kiekiu, nes to paprasčiausiai nereikia.
Kol rašiau rašinį, orai šiek tiek atvėso, apniuko, pūstelėjo smarkesnis vėjas, tačiau vanduo vis dar šiltas...
Romualdas Žilinskas
