Salatis iš upės vidurio. Pirma dalis

Tokiu atveju bandai voblerį, blizgę ar kitą vilioklį mesti ten, kur taškosi salatis. Tačiau jis į masalus nereaguoja ir galutinai tave „suvarto“, dezorientuoja iki tokio lygmens, kad pradedi galvoti, jog esi visai niekam tikęs žvejys ir tavo daugiametė praktika lygi nuliui. Tokie sunkiai suvokiami dalykai man (neabejoju, kad ir kitiems spiningautojams) yra nutikę begalę kartų. Paaiškinsiu, kas čia vyksta.

Visų pirma, taip dažniausiai nutinka tuomet, kada žvejoji įsibridęs. Ir kuo toliau nuo kranto, kuo giliau, tuo šie atvejai būna dažnesni. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad žūklės pradžioje to nebuvo, tai įvyko vėliau. Galima pamanyti, jog reiškinys natūralus – atėjo laikas plėšrūnui maitintis ir jis, nebodamas nieko, taip ir daro. Viena vertus, būtent taip ir yra, kita vertus, šalia ar net už nugaros smulkias aukšles vaiko ne salatis, bet tik salačiukas geriausiu atveju sveriantis vos kilogramą.

Kitas variantas – salatis (be abejo, smulkus, bet tikrai ne stambus) pradžioje išsigando meškeriotojo ir „patepė slides“ iš jam įprastos maitimvietės. Vėliau (alkis – ne brolis) visgi išdrįso grįžti, bet tik tuomet, jei toje vietoje buvote vienas, galbūt dviese, nešurmuliavote, ramiai stovėjote, gal negarsiai ir atsargiai braidėte – elgėtės taip, kaip ir priklauso elgtis gaudant atsargias žuvis. Beje, įsibridusį žvejį žuvys regi prasčiau nei stovintį krante ir greičiau prie jo įpranta.

O kodėl nečiupo siūlomų masalų? Akivaizdu, kad viliokliai tokių gabaritų salačiui pasirodė didoki, juolab, net ir salačio jauniklis nėra visiškas žioplys, tad į juos reaguoja atsargiai, nes dar nesubrendusio grobuonies „taikiklyje“ buvo kur kas smulkesnės aukos.

Juk jūs čia svaidėte tas pačias tolimam užmetimui orientuotas pjautines blizges, vartikles, standartinius apie 7 cm dydžio salačiams (turiu omenyje normalaus dydžio šios rūšies plėšrūnams) skirtus voblerius, kuriuos iki kelių siekiančioje gelmėje šalia kranto dabar traukėte, kaip ir privalu juos traukti atsižvelgiant į tų vilioklių dydžius, svorius, animavimo galimybes ir gylį.

Kalbu ne „iš lemputės“, nes irgi ne sykį įsitikinau, kad pakeitus masalus smulkesniais, pravedus lėčiau, galima tą įžūlų mailiaus retintoją nesunkiai suvilioti. Tam puikiai tinka 3–4 cm dydžio minnow vobleriai, kuriuos dera patvičinguoti ar traukti darant ilgesnes pauzes. Neprastas variantas ir pamauti ant lengvo galvakablio poros colių riperiai, mažos sukriukės. Tačiau būtina sąlyga – ir vieni, ir kiti masalai turėtų būti neiššaukiančių natūralių spalvų, kas, beje, ir yra gerai bet kokiam salačiui – šįsyk „klasika“ pasiteisina visu šimtu procentų.

Kitas klausimas – ar apskritai verta gaudyti tą ar tuos salačių vaikus? Nematau prasmės, nors, kaip sakiau, dėl įdomumo ir savo savigarbos „atstatymui“ esu kelis sykius tai bandęs. Ir netgi labai sėkmingai, kitu atveju nerašyčiau aukščiau minimų išvadų.

Salačiai – ne lydekos ar ešeriai, jie nečiumpa, lyginant su savo dydžiu, stambių masalų ir tai padeda išvengti atsitiktinių laimikių. Nors dauguma mūsų žvejų pagautų šios rūšies plėšrūnų yra „ant ribos“ – tai 55–60 cm dydžio žuvys. Priminsiu, kad taisyklėse minimalus jų dydis 55 cm (anksčiau buvo 52 cm), tokie sveria apie porą kilogramų. 4–5 kg – jau retenybė, o dar didesnių pagaunama vos po keliolika vienetų per metus. Be abejonės, kuo žuvis yra stambesnė, pragyvenusi ilgesnį amžių, tuo ji yra gudresnė bei atsargesnė.

Tačiau ne tik šie bruožai lemia tokį nedidelį pagautų solidaus svorio salačių kiekį. Esmė dar tame, kad šių stambių plėšrūnų daugiausiai yra Nemune ir Neryje, o savo medžioklės plotus jie paprastai pasirenka toliau nuo kranto, didžiųjų upių viduryje, dažnai – ties pačia vaga. Negana to, vietos, kur rekordiniai plėšrūnai plėšikauja, yra sraunios, akmenuotos ir nuo kranto sunkiai pasiekiamos.

Žinoma, ne viskas taip sudėtinga, juk yra masalų, kuriuos tam pritaikytais spiningais galima nusviesti tokiu atstumu, kad nelabai įžiūrėsi, kur vilioklis įkrito į vandenį. Tarkim, pjautinės blizgės arba sunkios vartiklės. Tai tradiciniai salatininkų masalai, kuriais ir pagaunama didžioji dalis stambiausiųjų šios rūšies žuvų.

Deja, jie turi vieną esminę ydą – tokius vilioklius mažesniame gylyje privalu vesti greitai. Priešingu atveju šie masalai užstrigs tarp rėvos akmenų ir atgal jų nebeparsitrauksime. Netgi tuomet, kai salačiai šėlsta ne itin srauniose, bet giliose vietose, pastarieji viliokliai pernelyg greitai grimzta, todėl tik patyrę salačiautojai geba jais pasiekti teigiamų rezultatų.

Laimei, dabartiniais laikais yra gaminama ir visa eilė tinkamų salačiams voblerių, dalis jų yra neutralaus plūdrumo, juos galima nusviesti labai toli, nors iki metalinių masalų galimybių šiuo atžvilgiu gamintojams dar teks padirbėti. Tiesa, salačiams tinka ir vibai bei ratlinai.

Tačiau žodis „tinka“ nereiškia, kad visada patinka, ir ką besakytų šiuolaikiniai progresyvūs žvejai, vis tiek paprieštarausiu – pjautinėmis blizgėmis ir vartiklėmis sugundoma daugiau salačių, nei vobleriais, vibais ir ratlinais kartu sudėjus. Nors, tarkim, aš pats labiau mėgstu juos žvejoti būtent vobleriais, nes šių vilioklių animavimo galimybės yra gerokai didesnės, modelių pasirinkimas platesnis ir nebūtina tuos masalus traukti tik labai greitai.

Salatiniai stereotipai

Skaitytojui tikriausiai neaišku kur link aš čia suku, nes gundant salačius nėra reikalo lėtinti masalo greičio – daugelis spiningautojų galvoja, jog šiems upių plėšrūnams kaip tik ir patinka greitai vedami masalai. Dar daugiau – pageidautina vandens paviršiuje, kur salačiai ir „muša“ savo aukas.

Ar tikrai tik taip ir būna? Mano manymu tai giliai įsišaknijęs stereotipas, kurį nulėmė dvi jau minėtos priežastys.

1. Salačiai tikrai ne visada medžioja pačiame vandens paviršiuje, Labai sėkmingai jie maitinasi ir viduriniuose vandens sluoksniuose ar net visai prie pat dugno. Tačiau mes to nematome. Bet kuomet šie plėšrūnai ima su jiems būdingu triukšmu gaudyti žuveles vandens paviršiuje ar seklumose, į tai bematant atkreipiame dėmesį. Todėl ir susidaro įspūdis, kad salačiai aktyvūs tik tada, kai nuo jų smūgių upėje tyška purslai, o vargšės aukšlikės iš baimės lekia oru.

Tačiau taip būna tik tam tikru metų laiku ir esant tam tikroms oro sąlygoms. Gamtoje viskas tampriai surišta, dėsninga ir čia atsitiktinumų beveik nebūna. Veikiausiai ilgai užsitęsę giedri orai ir aukštas slėgis suginė karpinių žuvų mailių į vandens paviršių, nes dėl šių priežasčių aukštesniuose vandens sluoksniuose atsirado daugiau smulkių vėžiagyvių, gal tuo metu vyksta masinis apsiuvų ar vienadienių lervų virtimas į suaugusius vabzdžius.

Rytais ir pavakariais daug smulkių skraidančių vabzdžių skraido prie pat vandens paviršiaus, o tai irgi nesunkiai pasiekiamas nedidelių žuvų užkandis. Prie kylančio į aukštesnius upės sluoksnius mailiaus taikosi ir salačiai.

O jei vasarą užsitęsia lietūs, ar kas matė masiškai žuvis „mušančius“ šiuos plėšrūnus? Nekalbu apie tą metų laiką, kai netgi aukšlių upės paviršiuje nerasi. Visgi salačiai turi kažkuo maitintis. Neturiu tokios statistikos, tačiau manau, kad per visą tą laiką kada jie aktyvūs, tik pusė ar dar mažiau šių grobuonių medžioklių vyksta paviršiniuose vandens sluoksniuose. Dauguma salačių tada sužvejojama, nes... jie gaudomi specialiai.

2. Masalai, o dabar turiu omenyje pjautines blizges ir vartikles, būna sunkūs, nes reikia toli užmesti. Dėl didelės masės ir specifinių formų tokius vilioklius būtina greitai traukti vandens paviršiumi arba netoli jo. Kada salačiai „muša“ ar ne taip iššaukiančiai, bet vis tiek aktyviai persekioja žuveles upės paviršiuje, šie viliokliai puikiausiai pasiteisina.

Salatis ne veltui vadinamas žuvimi-žaibu, kadangi turi itin išlavėjusią reakciją, labai staigiai atakuoja savo aukas ir gali išvystyti didelį greitį. Jis yra medžiotojas vienišius, kuris akimirksniu atsiduria žuvelių būrio viduryje ir staigiu kūno posūkiu tėkšdamas galinga uodega sukelia jame paniką.

Nereikia galvoti, kad tuomet plėšrūnas sugriebia kelias aukas, jis čiumpa labiausiai pasimetusią ir nuo sprunkančio būrio atsiskyrusią žuvį. Ir nebūtinai iš karto pasiseka ją pagauti, kartais tenka auką vytis.

Beje, ši medžioklės taktika yra būdinga ne tik salačiui, bet ir kai kuriems sausumos plėšrūnams. Jei tuo metu pro šalį praplaukia žvejo traukiamas masalas, galimas daiktas, kad grobuonis čiups ar vysis būtent jį. Taigi greitas blizgės traukimas paviršiumi turi racijos.

Tačiau neretai salačiai kimba vandens paviršiuje ant minėtų masalų tuomet, kai jie akivaizdžiai nesimaitina. Čia vėlgi galimi du paaiškinimai: arba grobuonis pakeitė medžioklės taktiką ir persekioja pavienes aukas, arba maitinasi gilesniuose vandens sluoksniuose ir puolė „žuvelė“, kuri bėgdama nuo jo pakilo į aukštesnius vandens sluoksnius. Sunku pasakyti, kuri variantas yra arčiau tiesos.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas