Salatis iš upės vidurio. Antra dalis

Sunku paaiškinti kodėl. Gal tiesiog tokiu metu plėšrūnai nelinkę veltui eikvoti jėgų „lenktynėms“, nes ne vienas aukšlių ar kitokios smulkmės būrelis ganosi upės paviršiuje ir lengviau ką nors pasigauti užpuolant kitą žuvelių pulką. Kita vertus, tolygiai ir greitai traukiamas vilioklis nė iš tolo neprimena pasimetusios aukšlės ir sukeldamas žuvų būryje sumaištį salatis randa lengviau pagaunamą auką.

Tokiu atveju greitai vedamas vilioklis – ne pats geriausias pasirinkimas. Aš manyčiau, jog būtent taip ir yra, nes, kaip rodo praktika, tokiais momentais salatį lengviau suvilioti vobleriu nei tolygiai traukiama blizge.

Pabandome šiek tiek pristabdyti

Tarkim, man neretai pasiteisindavo skęstantieji arba neutralaus plūdrumo minnow vobleriai, kurie turėdavo stipriai išreikštus šoninius judesius – traukimo metu gana smarkiai nukrypdavo nuo tiesiosios.

Keisdamas jų vedimo greitį (keturios-penkios vidutinio greičio ritės apsukos, trumpa pauzė, akcentuotas trūktelėjimas), išprovokuodavau salačius tuomet, kai, regis, jie būdavo labai pasyvūs. Suprantama, negaliu būti tuo tikras, bet aiškių medžioklės požymių plėšrūnai nerodydavo, į kitus ir kitaip traukiamus masalus nereaguodavo.

Beje, devyniais atvejais iš dešimties jie minėtus voblerius čiupdavo trūktelėjimo arba pauzės metu, kuomet masalas arba staiga šoktelėjęs iš vietos, pasiekdavo didžiausią nuokrypį nuo tiesės, arba stabtelėjęs išsimušdavo iš savo žaidimo ritmo ir taip pat tarsi nuslysdavo į šalį. Ir tai visiškai nepanašu į tuos judesius, kurie būna traukiant pjautines blizges arba sunkias vartikles. Nors vėlgi – kaip jau minėjau, patyrę salačiautojai pastaraisiais masalais geba salačius puikiausiai suvilioti gilesniuose vandens sluoksniuose ir naudoja panašią pravedimo techniką.

Taip pat nereti atsitikimai, kada salatis (tuomet kai jis „nemuša“) akivaizdžiai vejasi blizgę, dažnai net ją bando griebti, tačiau neužkimba. Kartais plėšrūnas išpuolį pakartoja, bet ir vėl nesėkmingai. Trečio karto paprastai nebūna, nebent pakeičiame masalą.

Kyla klausimas: ar ne pernelyg greitai mes traukėme vilioklį? Jeigu masalą būtume galėję akimirkai sulaikyti, kad jis neprarastų plaukimo horizontalės, gal rezultatas būtų kitoks. Žvejojant ešerius ar lydekas toks manevras neretai pasiteisina, juolab ir dryžuotieji (ypač jie), ir aštriadantės taip pat mėgsta pakartoti savo išpuolius.

Kad taip nutinka, patvirtins gerai tvičingavimą įsisavinę spiningautojai, kurie šiuo būdu tikslingai gundo salačius. Visgi pastarasis būdas žuvaujant greitoje tėkmėje, o dar ir toli metant masalą, labai problemiškas.

Visų pirma dėl pernelyg smarkios tėkmės, kuri stumia pauzės metu vandens storymėje pakibusį voblerį, o antra – upės srautas veikia valą ir toliau užmesto masalo tinkamai „išžaisti“ praktiškai neįmanoma, juolab, kad tam naudojami trumpi spiningai (kuo trumpesnis kotas, tuo daugiau valo gula ant vandens).

Tiesa, straipsnio pradžioje mano minėtas pasakojimas apie šalia kojų medžiojančius salačius, irgi yra viso to pavyzdys. Nepretenduoju į salačių žvejybos meistrus, tai tiesiog teoriniai pamąstymai turintys daug bendro su šio rašinio tęsiniu.

Taigi akivaizdu, jog salatis noriai kimba ant to masalo, kuris gali keisti savo plaukimo greitį nekeisdamas arba mažai keisdamas judėjimo horizontą. Šiuo atveju teisingiausias pasirinkimas būtų vobleris, geriausiai – neutralaus plūdrumo.

Nors jie su viduje įmontuotais šrateliais ar magnetukais, šių modelių užmetimo nuotolis beveik (bet tikrai ne visada) tenkina spiningautojus, tačiau vėl bėda apie kurią ką tik kalbėjau – masalą tenka traukti įstrižai srovės ir išnaudoti jo gerąsias savybes pavyksta tik labai ribotame plote, nes greita tėkmė vilioklį tiesiog nuplukdo į šalį nuo tikėtinos plėšrūno medžioklės vietos.

Kur kas geresni rezultatai pasiekiami spiningaujant įsibridus, bet išvilioti rekordinį plėšrūną iš upės vidurio paprasčiausiai neįmanoma tik todėl, kad jau vagos prieigose būna pernelyg gilu. Tad iškyla dar viena problema.

Ji išsprendžiama labai elementariai – reikia spiningauti iš valties. Kažkodėl pas mus žvejyba iš valties upėse mažai populiari, o salačių gaudymas – juo labiau. Pažįstu tikrai daug puikių spiningautojų, bet dauguma jų gaudo šiuos plėšrūnus tik nuo kranto. Jei žvejoja iš valties, tai dažniausiai Nemune vilioja lydekas, šamus, sterkus, o salačiai užkimba nebent atsitiktinai. Tačiau šia tema jau esu rašęs straipsnį, tad vargu ar verta kartotis – jei kam įdomu, susiras Salmo internetinės parduotuvės svetainėje arba facebook paskyrose.

O kaip šią vasarą?

Ši vasara išskirtinė tuo, kad yra lietinga, palyginti vėsi ir vėjuota. Tačiau, pasak meteorologų, ji tokia ir turi būti Lietuvoje, tai mes jau ėmėme įprasti prie klimato atšilimo, kuris ypatingai buvo juntamas pastaruosius aštuonis ar dešimt metų. Ištvinęs vanduo sąlygoja tai, jog žuvys ima glaustis arčiau krantų, nes tėkmė upės viduryje tampa gerokai smarkesnė.

Tačiau kaip nekeista, salačiai savo įpročių nekeičia – jie, kaip pernai, užpernai ar dar anksčiau, laikosi nutolę. Man paslaptis, ką šie grobuonys medžioja, kuo maitinasi, tačiau faktas lieka faktu. Spiningautojams toks konservatyvumas tikrai ne į naudą, nes plėšrūnai tampa dar sunkiau pasiekiami – upės išplatėjusios. Kita vertus, jos drumstos, o salačiai labiausiai reaguoja į masalus vizualiai, tad blizgę arba voblerį tenka pateikti plėšrūnams praktiškai palei pat nosį.

Vos prasidėjus salačių gaudymo sezonui nemažai žvejų gyrėsi puikiais laimikiais. Ir tai suprantama, nes paprastai po neršto jie aktyviau maitinasi, dar yra susigrupavę. Tuo metu kaip tik smarkiai nukrito vandens lygis, upės buvo gana skaidrios, todėl susidarė tinkamos aplinkybės salačių žūklei.

Tačiau įpusėjus vasarai viskas tarsi apvirto aukštyn kojomis. Aišku, galima galvoti ir teigiamai – kuo mažiau žuvų sužvejota šįmet, tuo daugiau jų ir jų palikuonių bus kitąmet. Bet žvejų tokias žodžiais nepaguosi.

Tai, kad salačiai vasarą išsisklaido po upę – tik pusė tiesos. Yra atkarpų, kur visada plaukioja būriai šių plėšrūnų arba bent jau jie iš artimiausių vietų ten susirenka medžioti tam tikru paros metu. Galėčiau pavardyti bent kelias tokias žūklavietes, tačiau būčiau nesuprastas savo bičiulių žvejų. Visgi rašymas apie „nieką“ ir yra niekas, tad bent jau reikėtų nupasakoti, kaip šios žūklavietės atrodo esant tokioms orų sąlygoms.

Kaip labiausiai tikėtina vieta, kur dabar ganosi ne vienas salatis, bus žemiau didesnių intakų žiočių. Tai, kad, tarkim, ties Dubysa ar Jūra nuo liepos 1 d. įsigalioja draudimai žvejoti dėl migruojančių lašišų, neturėtų gąsdinti, nes kalbu apie tolimesnius Nemuno ar Neries ruožus, o ne žūklę pačiose intakų žiotyse. Kuomet gerokai palyja, paprastai iš didesnių intakų plūsteli drumstesnio vandens srautas ir jo juosta išplatėja jau gerokai žemiau žiočių. Kaip tik ties to „kitokio“ vandens riba ir laikosi nutolę nuo kranto salačiai.

Bet, ką jau ir sakiau, skaidrumą praradusiame vandenyje jie prasčiau mato. Todėl kartais (arba dažniau) vertėtų bandyti ne tik klasikinėmis „salatinėmis“ spalvomis dažytus masalus, bet ir ryškesnius. Nesiūlau gaudyti raudonais vobleriais ar dangiškų spalvų blizgėmis (nors kodėl ne...), tačiau raudonomis nugaromis, oranžinėmis papilvėmis modeliai arba su ryškesnių spalvų akcentais vartiklės yra tikrai neblogas variantas. Įvairios hologramos, itin blizgus metalas irgi turi racijos.

Jau anksčiau šiame rašinyje kalbėjau apie masalų pravedimą. Pridursiu, kad kuo ilgiau masalas išbus žuvies akiratyje, tuo daugiau galimybių, jog jį plėšrūnė pastebės. Todėl tokia traukimo technika ypač aktuali šiuo metu, veikiausiai tai supratote.

Dabar kas liečia smarkų vėją... Galiu pasakyti, jog didžiausi (skaičiumi) mano laimikiai buvo pagauti būtent labai vėjuotomis dienomis, kada platesnių upių vanduo smarkiai bangavo. Teoriškai tai atrodytų nelabai suvokiama, nes visokia smulkmė tuomet leidžiasi giliau, o tai reikštų, kad salačiai patraukia paskui savo aukas.

Tačiau yra ne visai taip. Tas „giliau“ tik gal keliolika ar keliasdešimt centimetrų – iš principo tai yra niekis. Salačiai galimai netgi medžioja viršutiniuose sluoksniuose arba arti jų, jie aktyvūs kaip reta, tiesiog mes to nematome, nes smulkios žuvelės neskleidžia ratilų, neraižo vandens paviršiaus – jos vos giliau, o ir bangos neleidžia tokio veiksmo įžiūrėti.

Bet yra tam tikros sąlygos – visai tai, ką aprašiau paprastai vyksta esant saulėtam orui arba tuomet, kai debesuota, bet saulė retsykiais prasimuša pro debesis, neatmetu ir varianto, kad ypač prieš pat lietų, kada vėjo gūsiai pasiekia maksimumą.

Spiningauti tada tikrai sudėtinga, tačiau įmanoma, jei pasirenki atitinkamą padėtį krante arba įsibridęs, arba gaudai iš valties. Žodžiu, čia jau yra technikos ir tinkamų masalų pasirinkimo reikalas. Tiesa, derėtų pridurti, kad didžiausias ir nepastoviausias vėjas būna šiame rašinyje akcentuotose upių santakose.

Dar vienas pastebėjimas – pučiant stipriam vėjui nebūtina net ir esant aukštai oro temperatūrai eiti žvejoti anksti ryte ar vakarėjat (beje, tada vėjas šiek tiek ar visai aprimsta), nes salačių galima pagauti dieną. O koks žvejys, pasakykit, eis žuvauti, kuomet saulė plieskia, vėjas verčia iš „koto“ ir yra vasaros vidurdienis? Tai va...

Romualdas Žilinskas