Salačių žūklė indėnų stiliumi
Pavasario pabaigoje ateina laikas, kai salačiai, palikę upės vidurį, ima glaustis prie jos krantų. Tai atsitinka kažkur apie gegužės vidurį, o jei oras vėsesnis – mėnesio pabaigoje.
Tuo metu plėšrūnai užsiima medžioklės plotus, kuriuose, atsižvelgiant į oro sąlygas, nuolatos maitinasi. Tiesa, tas „nuolatos“ yra veikiau būdingas mėnesiui, gal ilgiau, nes vėliau šie plėšrūnai rinksis jau kitas upės vietas. Ir tai natūralu, nes paprastai birželio pabaigoje upės smarkiai nusenka ir ne vien salačiams tenka taikytis prie pakitusių sąlygų.
Todėl tai dar nėra tas vasarinis „šou“, kuomet nuo salačių medžioklės atgarsių užverda kiekvieno spiningautojo kraujas. Dabar grobuonys persekioja savo aukas vis dar sąlyginai tyliai ir jų staigius išpuolius išduoda ne masyvių uodegų pliaukštelėjimai, bet išgąsdintų žuvelių suraižytas vanduo.
Mažiau patyrusiam žvejui gali pasirodyti, kad tuose plotuose siaučia stambesnių ešerių būreliai arba neūžaugos lydekaitės. Todėl išsiruošę salačiauti žvejai tiesiog nekreipia dėmesio į smulkmės bruzdėjimą prie kranto, o kitąsyk netgi brenda į jų būrį ir svaido masalus toli link upės vidurio.
Priešo stovykloje
Tačiau išties čia gali puotauti pakankamai stambūs salačiai, kurie čiups masalą galbūt visai netoli kranto. Retsykiais taip ir nutinka, bet toks atvejis paprastai įmanomas tada, kai masalas užmetamas vos kelis pirmus kartus.
O vėliau mėtyk nemėtęs savo vilioklius – salatis galbūt neišsibaidys, toliau persekios mailių, tačiau visos meškeriotojo pastangos nueis veltui. Tas pats nutiks tada, jei gaudyti salačių, kas dabar ypatingai dažnas atvejis, susirinks keletas meškeriotojų nedideliame upės ruože.
Pagauti salatį prie pat kranto nėra paprasta, daugeliui žvejų tai būna veikiau atsitiktinumas. Gylis čia dažniausiai siekia 0,5–1,5 m, todėl žinant puikią plėšrūno regą, prisiartinti prie jo medžioklės vietos nepastebėtam beveik neįmanoma. Vienintelė išeitis – tyliai apeiti nužiūrėtą ruožą ir įsitaisyti maždaug 20–30 m aukščiau salačio buveinės.
Bet ne visada plėšrūnas išsiduoda, kartais jis tyko pro šalį praplaukiančių aukų, todėl tenka įdėmiai studijuoti priekrantę ir bandyti tiesiog nuspėti, kur salatis galimai rengia pasalas. Arba stebėti upę ir įsidėmėti tas vietas, kur sykis nuo sykio nutinka aprašyti dalykai, nes salačiai čia anksčiau ar vėliau vis tiek sugrįš, daug galimybių, kad šiose vietose jie medžios ir ryt ar poryt. Beje, jei ne žūklavietės specifika, galima būtų pagalvoti, kad ruošiesi gundyti lydeką.
Tačiau žūklavietės visgi dažnai skiriasi, nes salačio tykojimui labiausiai tinka smėlio liežuviai, rėvos kraštai ar netoli kranto esančios duobės nuolaidūs šlaitai, suprantama, jei pastarojoje vietoje yra kiek greitesnė, paprastai atbulinė tėkmė. O visa tokios žūklės esmė, jog netgi tuo atveju, kai salačio nesimato, tenka veikti pagal tą patį planą, kuris labai primena indėno veiksmus sėlinant į priešo stovyklą.
Kada minnow tampa nebūtinas
Žvejoti priekrantės seklumose, kur neretai vyrauja stiproka tėkmė, reikalingas specifinis masalas. Vartiklė ar guminukas šiuo atveju netiks, nes yra per mažas gylis ir masalas ars dugną. Sukriukė dėl greitos tėkmės prastai dirbs, kils į patį vandens paviršių arba jos žaismas bus pernelyg agresyvus. Belieka vobleris, kurį tenka traukti prieš srovę arba šiek tiek skersai jos. Apie šiuos masalus vertėtų tarti keletą žodžių plačiau.
Voblerių įvairovė žūklės prekių parduotuvėse yra pribloškianti. Nepradėsiu plėstis aiškindamas, kad vieni jų pigesni, kiti brangesni, treti turi tik voblerio vardą. Įdomu tai, jog, tarkim, Nemuno ir Neries salačiai mano nupasakotose vietose nėra labai išrankūs, juos labiausiai domina ne voblerio forma, tačiau dydis bei spalva.
Mitas apie aukšles primenančius minnow šiuo atveju susprogsta lyg muilo burbulas, kai per dieną pagauni du ar tris po porą kilogramų sveriančius salačius crank modeliais. Menu, senesniais laikais puikiausiai tam tikdavo Salmo Hornet, dabar panašių modelių – nors vežimu vežk ir dauguma jų bus kibūs.
Žinoma, minnow yra klasikinis paviršiuje besimaitinančių žuvelių: aukšlių, strepečių, smulkių kuojų imitatorius ir salačiams jis visada mielas. Bet yra kaip yra ir salatis drąsiai puola labiau šapalams ar meknėms skirtus masalus.
Dar viena įdomybė – kai kurie 2,5–3,5 cm dydžio crank modeliai labai tinka šapalams, bet turi tą ydą, jog juos dažniausiai atakuoja smulkūs šapaliukai. Ir, kas keisčiausia, būtent šituos voblerius mieliausiai čiumpa patys stambiausi priekrančių salačiai. Bent jau taip atsitinka gegužės pabaigoje–birželį.
Jei atkreipėte dėmesį, aš neakcentuoju voblerių plūdrumo. Tiesiog nematau prasmės, nes gaudant salačius šalia kranto vienodai tinka ir plaukiantieji, ir skęstantieji, ir neutralaus plūdrumo. Plaukiantieji galbūt šiek tiek universalesni, nes nepalankiomis sąlygomis juos galima nuplukdyti išilgai tėkmės ten, kur kito panašaus dydžio masalo neužmesi – bus per lengvas.
Vobleriui atsidūrus norimoje vietoje tenka sutelkti visą išmonę ir bandyti įsivaizduoti, ką tas masalas vandenyje tuo metu veikia. Juk skirtingi modeliai vis kitaip žaidžia ir spiningautojui tenka arba „gesinti“ pernelyg „aštrius“ jų judesius, arba priversti aktyviau animuoti. Dėl tos priežasties jų plūdrumas mažai reikšmingas, nes vidutinis gaudymo gylis čia tesiekia vos 1 m.
Žūklės technika nesudėtinga: laikas voblerį srovėje, nuleidi spiningo viršūnę, pakeli, patrauki į vieną šoną, po to į – į kitą. Darsyk kartoju: svarbu pažinti masalą ir jį jausti – nuo to priklausys, kokio stiprumo ir pločio bus meškerykočio mostai. Be abejo, reikia žinoti ir savo spiningo galimybes.
Masalas traukiamas labai lėtai, nes šiuo atveju salačiai ne itin domisi agresyviai ir greitai judančiais vobleriais, veikiau griebia menamą auką jai labai lėtai judant arba pauzės metu. Tai labai primena tvičingavimą, nors iš tiesų tik panašu, nes gaudoma ne itin kietu kotu, juolab, ką jau sakiau, modeliai ne visada atitinka tvičinginių masalų įvaizdį.
Spalva – be galo svarbi
Mano įsitikinimu (kalbu kaip praktikas), be galo svarbi yra voblerio spalva. Anksčiau, kai negaudavau tinkamai nuspalvintų masalų, juos spalvindavau pats. Ir dabar mano kišenės per žūklę prigrūstos vandeniui atsparių spalviklių, kuriais čia pat prie upės galima taip išdailinti voblerį, kad rezultatai pasikeis iš esmės.
Vėlgi paradoksas – kai kurie grynai pagal šapalų „skonį“ dažyti vobleriai gali būti... patys kibiausi. Tarkim, gerai žinomi juodi su geltonomis arba salotinėmis dėmelėmis. Šitoks piešinys per mylią nutolęs nuo natūralios žuvelės išvaizdos, juo labiau nuo mūsų įsivaizduojamų salatinių masalų apipavidalinimo, tačiau būtent salačiai juos kartais mielai griebia. Beje, kiek pastebėjau, labiau saulėtą dieną. Arba Black Tiger kompoziciją, kurią labiau patyrę spiningautojai vertina kaip šapalams labai tinkamą spalvinį variantą.
Apsiniaukusiomis dienomis reikėtų rinktis voblerius su melsvomis ir pilkšvomis nugarėlėmis ir baltais ar vos rausvais, gelsvais pilveliais. Jų šonai balti, šviesiai pilki, blizgantys metalu, švelniai geltoni.
Kas nėra gaudęs salačių, tikriausiai įsivaizduoja, jog tokiame gylyje plėšrūnai masalą atakuoja labai akivaizdžiai arba net su didžiuliu triukšmu. Iš tiesų taip nėra – salatis nesmūgiuoja į voblerį, o tiesiog pajauti nedidelį stuktelėjimą ir žuvies svorį, po akimirkos – ir jos pasipriešinimą.
Gaudant tokiomis sąlygomis salačius, neretai pakliūva ir šapalų. Bet šapalas elgiasi visai kitaip – neretai matai iš tolo skrodžiamą vandens paviršių ir pajunti stiprų plačiaburnio stuktelėjimą. Beje, jei pastarasis plėšrūnas puola masalą, dar nereiškia, kad būtinai jį ir čiups.
Norint galutinai įtikinti grobuonį, reikia imituoti sprunkančią išsigandusią žuvelę – pagreitinti masalo judesius ir traukti (jei tik yra galimybė) jį į kranto pusę. Tačiau aš jau nukrypau nuo temos, galbūt apie šapalų gaudymą papasakosiu kitą sykį...
Viktoras Golubovas
