Poledinė lydekų žūklė švytuoklėmis – pasakyti turiu dar daug ką...
Veikiausiai skaitytojams susidaro įspūdis, kad saiko jausmas man nebūdingas, nes pradėjęs rašyti apie vienos žuvies gaudymą pernelyg įsibėgėju ir tarsi pamirštu kitas žvynuotąsias. Bet tai normalu, kadangi išdėstęs savo mintis, vėliau pamatau, jog dar ne viską pasakiau, ką žinau, pildau savo rašliavą, ir taip gimsta naujas straipsnis.
Šįmet žiemos pradžioje užsiciklinau pasakoti apie lydekų poledinę žūklę. Tarsi patvirtindamas ką tik išsakytą sau pastabą ir vėl tęsiu tą temą...
Jau esu kalbėję apie švytuoklių dydžius, spalvas, modelius, kuriuos naudoju lydekų žvejyboje. Minėjau, kad pasirenkant šių masalų spalvas pradedantiesiems meškeriotojams siūlyčiau laikytis principo, kuomet giedromis dienomis naudojamos švytuoklės būna pasirenkamos kontrasto principu (masalo nugara kontrastuoja su jo šonais), o esant apniukusiam orui geriau rinktis labiau išmargintus tokio tipo masalus.
Daug masalų niekada netrukdo
Tačiau tai yra tik bendro pobūdžio patarimai, kurių... galima nepaisyti. Tiesą sakant, aš ir pats kitąsyk tai ignoruoju. Ne todėl, kad prieštaraučiau pats sau, tačiau žvejyboje visada egzistuoja nerašyta taisyklė – jei žuvys nekimba ant masalų, kurie, tavo manymu, tą dieną ir tomis sąlygomis atrodo patys kibiausi, išbandai naujus vilioklius. Ir kitąsyk pasieki teigiamų rezultatų.
Taip pat pastebėjau dar vieną tendenciją, kuri būdinga ne tik poledinei lydekų žūklei, tačiau bet kokių plėšrūnių (na, arba bent jau daugumos – lydekų, ešerių, sterkų, šapalų, meknių) gaudymui – yra tam tikri spalviniai variantai, kurie bus kibūs visą sezoną. Galbūt net du ar tris sezonus, tačiau galiausiai nutiks taip, jog jie praras savo vertę žuvų akyse ir jos tarsi išsirinks kitus favoritinius spalvų derinius.
Žvejojant iš po ledo švytuoklėmis tai pasitvirtina su kaupu. Galiu tik spėlioti, kodėl taip nutinka, bet veikiausiai atsakymą žinau – kaip ten bebūtų, tačiau po ledu lydekos visgi yra ne tokios aktyvios, kaip atvirame vandenyje, o pasyvi plėšrūnė būna kaprizingesnė. Deja, čia – tik atsakymas, kodėl žuvys keičia įpročius, bet ne dėl ko pasirenka tais metais kažkokį konkretų spalvini derinį.
Beje, kiek rodo mano praktika, tas arba tie spalviniai deriniai (paprastai vos du ar trys, ne daugiau) būna pageidaujami praktiškai kone visuose vandens telkiniuose visą sezoną. Tačiau yra dar po du ar tris „atsarginius“, kurie, tarkim, paklausūs dideliuose ežeruose gylyje, mažuose uždurpėjusiuose ežerėliuose, karjeruose ir panašiai.
Pastarosios spalvinės variacijos bent jau turi loginį paaiškinimą. Pavyzdžiui, durpingame sekliame, žolėmis apaugusiame ežere orientuojiesi į tamsiai geltoną, varinę su ruda, juoda nugara švytuoklę. Arba skaidriame vandenyje, kur telkinio dugnas smėlėtas, akmenuotas, daugiau lydekų pagauni su baltašoniu mėlynanugariu masalu.
Mano ankstesniame straipsnyje minėtas rausvas, oranžines švytuoklių papilves, raudonus sparnelius galima priskaičiuoti prie tų nekintamų dėmenų, tačiau irgi su išlygomis. Noriu pasakyti, kad jie masalo kibumo veikiausiai nemenkins, tačiau gal ir neturės lemiamos reikšmės.
Todėl platus spalvinis švytuoklių spektras yra pakankamai didelis privalumas. Jei kažkokie šių masalų modeliai, kurie pagal žaidimo braižą ir kitus parametrus (dydį, svorį) yra tinkami gaudyti lydekoms esant atitinkamos žūklės sąlygoms ir turi vos keletą spalvinių variantų, tuomet belieka pačiam praplėsti jų spalvinę paletę.
Ir paprasčiausias tam būdas – nusidažyti švytuokles. Nepradėsiu pasakoti, kaip tai daroma, nes ta tema esu rašęs visą eilę straipsnių. Kita vertus, žvejų, kurie eksperimentuoja su spalvomis namuose nėra daug, dauguma tenkinasi tuo, ką siūlo masalų gamintojai.
Kadangi dažniausiai kalbu apie Lucky John produkciją, galiu pasakyti, jog šios firmos švytuoklių rasite bent tuziną įvairiausių spalvinių variantų kiekvienoje šių masalų serijoje. Nors gal pamažinau, nes faktiškai jų kasmet siūloma vos ne du sykius daugiau, tik ne visus rasite žūklės prekių parduotuvėse.
Tačiau gali nutikti taip, jog kai kurie masalų spalviniai variantai išimami iš gamybos, o jų vietoje atsiranda kiti. Paprastai tie, kurie yra mažiausiai paklausūs, nes firmos orientuojasi į kelių metų masalų pardavimus. Bet pardavimai apima ne tik mūsų šalį, todėl visiškai įmanomas dalykas, kad tos ar kitos jau nebegaminamos švytuoklės Lietuvos vandens telkiniuose buvo pakankamai kibios arba net vienos kibiausių.
Šiuo atveju nieko kito negaliu patarti, nebent, radus kibius spalvinius variantus, nedelsti, šių masalų nusipirkti keletą vienetų ir bent jau kuriam laikui „apsidrausti“. Aš elgiuosi būtent taip.
Žiemą valas vertinamas kitaip
Nemažą vaidmenį animuojant masalus, traukiant užkibusią žuvį turi valas, čia nepasakiau nieko naujo. Šįsyk apie vilioklių užmetimą nekalbu, nes tema – poledinė žūklė, kur masalai, mūsų atveju švytuoklės, tiesiog nuleidžiami į eketę.
Pinta gija vis labiau išstumia monofilamentinį valą ir gaudantys plėšrūnes žvejai, ypač jaunesniosios kartos spiningautojai, kitaip šių žuvų meškeriojimo net neįsivaizduoja. Visgi poledinėje žūklėje aš rinkčiausi paprastą monofilamentinį arba fluorokarboninį valą. Ir tam yra keletas priežasčių.
Pirmoji ir galbūt pati svarbiausioji – tokia gija šaltyje neledija. Taip, žinau, kad yra specialių pintukų, kurie dengti atitinkamais papildomais sluoksniai ir toks valas esant netgi labai žemai temperatūrai nepasidengs ledu.
Visgi taip bus tik kurį laiką – kol tas valas nenusidėvėjęs, kol jį dengiantis šalčiui atsparus sluoksnis dar nenusitrynė. Kol kas nežinau nė vienos pintos gijos, kuri dėl mechaninio poveikio neprarastų savo gerųjų savybių. Tai lemia jos gamybos technologijos, o konkrečiai – pynimas.
Netgi pagal pačias pažangiausias technologijas pagaminta tokio tipo gija, kuomet pinamos gijelės sulydomos ar kaip kitaip papildomai sutvirtinamos, vis tiek galiausiai apspurs. Tai pajausite, kada pintukas ims šaltyje kietėti. Poledinėje žūklėje pinto valo nusidėvėjimą pagreitina jo trynimasis į eketės kraštus – to neišvengsite.
Faktas, kad pastarasis faktorius neigiamai veikia bet kokio tipo valą. Tačiau monofilamentinė gija yra vientisa, tad gali nebent būti pažeista į aštrius eketės kraštus. Nors taip nutinka labai retai.
Monofilamentinė gija yra tąsesnė, o tai poledinėje žvejyboje nemažas privalumas, kadangi žuvaujama nedideliame gylyje. Meškeriojame su palyginti trumpomis meškerėmis, tad krūvis valui dar labiau padidėja – kotas menkai amortizuoja užkibusios stambios žuvies smūgius.
Žinoma, pintuko jautrumas visada praverčia. Visgi, ir vėl dėl tos pačios priežasties – menko gylio, tai jau nėra labai reikšminga. Juolab švytuoklės gana gerai juntami masalai, lydekos jas griebia irgi išraiškingai (dažniausiai), o žvejo pozicija – vilioklis yra faktiškai po jo kojomis, leidžia jam jausti švytuoklių darbą be didesnių problemų.
Galima pagalvoti, kad pintuko diametras, jei jau lyginsime su tokio pat stiprumo monofilamentine ar fluorokarbonine gija, bus pliusas laisvesnei masalo animacijai. Ir taip, ir ne. Kadangi plonesnės pintos gijos pasipriešinimas vandens masei nebūtinai bus mažesnis, jei turėsime omeny faktą, kad ji nėra tokia slidi (juk visgi pinta) kaip vienagyslė.
Manyčiau, kad šis dalykas ginčytinas ir reikėtų jau lyginti konkrečius įvairių tipų valus, nes skirtingų firmų gaminiai gali būti skirtingo tvirtumo, slidumo, minkštumo ir panašiai, o tai turės įtakos pasirenkant gijų diametrą.
Bet kokiu atveju aš lydekas gaudau 0,20–0,25 mm monofilamentine gija, retsykiais panašaus diametro fluorokarboniniu valu. Bet tai yra palyginti plonas valas, kiek teko kalbėtis su nuolat po ledu gaudančiais kitais meškeriotojais, jie nevengia ir 0,30 mm storio gijos. Jei, suprantama, žuvauja didesnėmis švytuoklėmis, nes smulkioms tai jau gali turėti neigiamos įtakos animacijai.
Pinto valo irgi kitąsyk neatsisakau. Bet žūklės sąlygos tada ypatingos: diena, kai būna atodrėkis, gaudymo gylis nemenkas, meškerykotis ilgesnis, minkštesnis...
Ir kai kurios monofilamentinės gijos turi savų minusų. Veikiausiai teko naudoti tokį valą, kuris nusivynioja nuo ritės tarsi lankais. Tai itin kietas, standus valas, jis tinka nebent žūklei dugnine. Tokiu žuvauti žiemą nepatarčiau, nes žvejojama su mažomis ritėmis, tad šitokia gija dar labiau susisuks lankais, kas gali neigiamai įtakoti švytuoklės judesius.
Apie pavadėlius
Visgi švytuoklės žaidimui daugiausiai bėdų padarys pernelyg standus ir sunkus pavadėlis ir prie jo pritvirtintas masyvus suktukas bei segtukas. Kalbu apie metalinius pasaitėlius, nes be jų lydekos gali nukąsti masalus.
Vėlgi, taip nutinka ne itin dažnai, nes švytuoklės yra tokie viliokliai, kuriuos žiemą pasyvios lydekos labai smarkiai neapžioja. Sakyčiau, kad dažniau plėšrūnės atsikabins, nes bus prastai pakirstos (vos už lūpos galo), nei įsigrūs į gerklę vilioklį ir pasieks dantimis valą. Aišku, gali nutikti ir taip, jei žuvausime smulkiomis švytuoklėmis, o plėšrūnės tiesiog siautės iš alkio.
Lanksčiausi metaliniai pavadėliai veikiausiai būtų pagaminti iš pinto volframo. Bet jie susigarankščiuoja bematant, pakanka užkabinti švytuoklei juos kabliuku. Šitą seną bėdą žino visi spiningautojai ir poledinės žūklės mėgėjai. Tad toji pavadėlio „armonika“ atrodys tikrai ne kaip, juolab neigiamai veiks masalo žaidimą.
Plieniniai pinti pavadėliai šiuo atveju geresni, taip pat yra pakankamai plonų, tvirtų ir lanksčių iš vientisos vielos pagamintų pasaitėlių.
Galima bandyti naudoti ir storesnį fluorokarboną, tačiau vargu ar jis labai padės, jei užkibs stambi lydeka. Kuomet fluorokarboninio pavadėlio diametras bus didesnis nei 0,40 mm, gal plėšrūnė ir nenukąs vilioklio, tačiau toks storas pavadys atrodys griozdiškai, lyginant su nedideliu masalu, o ir vargu ar netrukdys švytuoklei normaliai žaisti.
Jau tada geresnis plonas metalinis pavadėlis. Ilgo nereikia, pakanka 10–20 cm. Dėl neregimumo ginčyčiausi – storas fluorokarbonas praranda šias savybes.
Segtukai turėtų būti iš plonos, lengvos, tačiau tvirtos vielos. Geriausia forma – kuo apvalesnio linkio, tokie mažiausiai trukdo masalų žaidimui. Nors dažniausiai karabinų nepasirinksi – kokie yra pritvirtinti prie pavadėlio, tokiais ir gaudai. Nebent pasaitėlį gaminiesi pats...
Ir dar ne viską papasakojau, bet šiam kartui užteks. Įtariu, kad lydekas mano straipsniuose žvejosim visą gruodį...
Romualdas Žilinskas
