O jeigu ką...
Neris – savotiška upė. Mano manymu, „sunki“, nes čia gyvenančios žuvys turi staigiai prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų. Žvynuotosios, suprantama, taip ir daro, jos prie tokių kaitų įpratusios, bet žvejui tenka iš esmės permąstyti žūklės taktiką. Jei meškerioji kartą į savaitę ar rečiau, gana sunku suprasti žuvų įnorius – kibusios kurioje nors vietoje ant vienokių masalų, jos sekančią žūklę ten net nesirodo ir pageidauja visiškai kitokių. Faktas, kad sekdamas vanduo koreguoja žvynuotujų mitybinius plotus, bet daug reikšmės žvejyboje turi ir vandens skaidrumas. O jis Neryje kinta labai greitai: smarkiau palijo – vanduo teka kakavos spalvos, užsitęsė giedros dienos – skaidrėja ne dienomis, o valandomis.
Ir dabar braidau tik man žinomomis seklumomis vos ne upės viduriu, mėtau voblerius žemiau vienos rėvos, kitos, bet nieko nepagaunu. Bandau laimę ties duobėmis, arčiau vagos – irgi šnipštas.
Jau dešimta valanda ryto, o aš nejutau nė vieno žuvies grybštelėjimo. Nors nepasakyčiau, kad upė „mirusi“, nes šen bei ten, lengvo vėjo šiaušiamas, suraibuliuoja vandens paviršius ir aukšlės, brėždamos vandenį, sprunka gelbėdamos savo kailį nuo kažkokių plėšrūnų. Veikiausiai medžioja nedideli salačiukai, nes stambesnieji atakuoja kita maniera – jie žiebia uodega taip į žvynuotųjų būrį, kad žuvelės net į orą išlekia. Arba puola iš gelmės ir daro staigų posūkį – susisuka toks savotiškas sūkurys, kurio nesupainiosi su niekuo. Gal aš klystu, gal aukšles gaudo Neries lydekos. Nedidelės, paprastai neviršijančios pusantro kilogramo svorio, todėl labai vikrios ir nevengiančios greitos tėkmės. Sakoma, kad aštriadantės yra pasalūnės, tačiau mažesnės šios upės lydekos gali atplaukti po kelias į užrėvius, net ir į pačią sraunumą ir ten medžioti – sava specifika...
Čia aš taip su savimi mintyse kalbuosi, o rankos dirba pačios sau – jos mėto voblerius, maino, bando vis kitus ir kitaip: tai lėčiau suka ritę, tai greičiau, sviedžia masalus skersai vandens srauto, pasroviui, prieš srovę...
Staiga atsimenu, kaip prieš keletą metų bičiulis Viktoras rodė, kaip jis gaudo ūsorius guminukais. Tiesa, tada prie mano akių nė vieno nesugundė, bet gerai įsidėmėjau tą žūklės būdą. Toks mišrus spiningavimo ir dugninės principas. Nieko naujo iš tiesų, bet buvau jį primiršęs dar nuo tų laikų, kada Kauno mariose šitaip ešerius viliodavau. Viskas labai paprasta: paternoster sistemėlė, kurios gale lašo formos svarelis, aukščiau (maždaug 15 – 20 cm) į pagrindinio valo kilputę įvertas suktukas, prie jo pririštas apie 40 – 50 cm ilgio pavadėlis su kabliuku. Masalas – mažas tvisteris arba riperis.
Eidamas spiningauti vienos rūšies masalais, visada įsidedu į kišene nedidelę dėžutę ir keletą kitokių masalų. Tai vadinu: „O jeigu ką...“. Kada visiškai niekas nekimba, bandau ir tuos, dažniausiai tai būna kokie nors neseniai pirkti viliokliai – bent pažiūrėsiu kaip dirba. Žinau, kad turiu kelias sukriukes ir porą prieš kelias dienas pirktų Lucky John „3D Makora Split Tail“ guminukų. Pirkau, nes labai jau patiko jų natūralumas: akys kaip tikrų žuvų, kūnelių forma lyg mažų aukšlių, tokie vos perregimi, žvynų tviskesys prieš saulę – visgi „3D“ technologija.
Perkratau ir visas aštuonias savo liemenės kišenes, ten kartais randu ką nors, kas iš praeitų žūklių netyčia užsiliko. Randu 12 ir 15 g lašo formos svarelius, juos veikiausiai įsikišau ir pamiršau, kai anąsyk su lengva picker tipo dugnine kuojas gaudžiau. Fluorokarbono pavadėliams, suprantama, turiu. Kodėl nepabandžius to Viktoro metodo? Tiesa, ne mikromasalais, o 3 colių (apie 7,5 cm) silikoninėmis žuvelėmis, bet kas žino...
Nubrendu iki vienos rėvos, kur ką tik mačiau „eilinę“ plėšrūnės ataką. Gerai išstudijavęs tą vietą, ten gal 25 m ilgio už akmenų juostos besileidžiantis į gilumą žvyruotas lygus dugnas su retais vandenžolių kuokštais, yra keletas stambesnių akmenų, gylis prasideda nuo 0,8 m ir palengva nusileidžia iki 2,0 m. Paprastai toje rėvoje salačius gundydavau, srovė ten smarkoka, bet gal pakaks mano svarelių masės...
Susimeistrauju sistemėle, bet vietoj kabliuko rišu poros gramų galvakablį. Nes kabliukų nepasiėmiau (žioplys), čia ofsetinis labiausiai tiktų. Bus gerai ir taip. Žvejyba tokia sistemėle paprasta. Meti skersai tėkmės arba nedideliu kampu pasroviui, jauti, kaip svarelis slenka dugnu, tu laikai įtempęs valą, kartais vos trukteli spiningo viršūnėle (masalas tarsi šoka iš vietos, tokiu metu galimas kibimas), ir privalai akimirksniu sureaguoti į menkiausią įtartiną bakstelėjimą per guminuką, nors kartais (arba dažnai) tai nebūna kibimas, bet praplaukiančios žolės, šapo prisilietimas prie valo, svarelio, masalo. Tačiau nėra kada spėlioti, nes nekirsdamas pražiopsosi žuvį. Sistemėlės nepermetinėji, nes pakerti trumpu rankos mostu, iš riešo, masalas gali plaukti ir toliau ištęsto puslankio trajektorija. Kelio gale dar galima šiek tiek bandyti atleisti valą ir plukdyti vilioklį pasroviui, bet jei svarelis lengvas, tuomet jis kils nuo dugno. Gerai, kad mano spiningas beveik trijų metrų ilgio, gana standus, tad ir ilgio, ir jautrumo pakanka. Užmetu salotinį „3D Makora Split Tail“. Sviedžiu skersai srovės, visai šalia akmenų linijos, kur seklu, todėl galiu jausti net masalo virpesius. Dirba normaliai ir ne taip plačiai mojuoja uodega, kaip maniau pirkdamas, o šiuo metu tėkmėje – tai yra pliusas. Gal penktą ar šeštą sykį užmetus – op – yra! Traukiu, jaučiu, kad tikrai ne salatis. Priešinasi lyg lydeka, lyg sterkas – sraunumoje sunku susigaudyti. Griebė masalą gal 1,5 m gylyje. Parsitempiu. Na, taip – sterkas. Šito plėšrūno tokiu dienos metu, kai danguje saulė plieskia, mažiausiai tikėjausi. Pakilnoju – maždaug 2 kg. Neblogas visai. Ką dar pagavau? Ogi nieko. Nes taip užkaitino saulė, kad po keliolikos užmetimų supratau, kad man ne trisdešimt, bet daugiau metų, o lauke ne trisdešimt, bet daugiau laipsnių šilumos. Tačiau Lucky John „3D Makora Split Tail“ bandymai dar nesibaigė, juk vos vieną spalvinę variaciją patikrinau, liko dar šešios, o ir dydžių kitų yra...
Romualdas Žilinskas
