Nemuno lašišas – vartiklėmis
Veikiausiai niekam ne paslaptis, kad rašau ne tik straipsnius, tačiau ir eilėraščius. Kartais publikuojant eiles nutinka įdomių dalykų: už lango visame gražume žiema, o aš paviešinu kūrinį vasarine tematika. Tada kai kurios moterys tarsi „nepagauna minties“, nes komentaruose būna atsiliepimų, kodėl eilėraštis apie vasarą? Atsakau, kad man pro langą įlipo „vasarinė mūza“ ir aš rašydamas į kalendorių nežiūriu, tad jei eilės netinka dabar, galite jas perskaityti, kai ateis tinkamas metų laikas.
Ką tai turi bendro su lašišų gaudymu veikiausiai supratote. Jei ne – reiškia tiesiog nenorite, negalite suprasti, nes kartais rašančiojo ir skaitančiojo supratimas apie straipsnius skiriasi jau vien todėl, kad „vartotojas“ reikalauja „produkto“ tam kartui, o „gamintojas“ dėl minėtų priežasčių neatsižvelgia į jo norus.
Todėl tęsiu savo pamąstymus apie Nemuno lašišas ir šįsyk aptarsiu dar vienus masalus – vartikles. Apie voblerius bendrais bruožais jau rašiau. Kurie iš šių vilioklių yra geresni, sunku pasakyti, nes lyginti labai sudėtinga.
Manding, kad tai daugiausiai lemia žvejo įpročiai, jo nusiteikimas, galiausiai tas faktas, kad dažniau žuvaujant kažkokiais masalais, dažniau ir pagausi. Tą tiesą kartoju nuolat, bet lygiai taip pat nuolatos tenka pradedantiesiems meškeriotojams į klausimą „koks yra geriausias masalas?“ ir atsakinėti.
Abstrakčiai
Esminis reikalavimas renkantis lašišų žūklei vartikles – geriausiai įsigyti sunkesnes ir labiau lenktas. Tai sąlygoja spiningavimo specifika – tolimi užmetimai, blizgė turi daužytis į dugną arba kartas nuo karto jį liesti. Aišku, toks pravedimo būdas nėra vienintelis ir nepakeičiamas, tačiau neretai pageidautinas.
Kaip alternatyva gali būti ir smarkiau į galinę dalį išplatėjusios šiek tiek gaubtos vartiklės, kurios dirba agresyviai net ir lėtai traukiamos, nes labai išraiškingai judina savo „uodegą“ į šonus. Tai yra gerai, nes jas galima pravesti gana giliai ir neskubiai vyniojant valą, tad toks masalas pakankamai ilgai šmėžuos žuvies akyse, kas lašišų žūklėje dažnai ir yra vienas iš faktorių, kuris verčia šias žuvis atakuoti masalą.
Nors ir pabrėžiau vartiklių didelę masę, tačiau neretai svoris kompensuojamas dar ir forma, kadangi blizgė, kuri turi labai išreikštą S lenkimą arba gaubtą platų galą, ne taip smarkiai kils į paviršių.
Visgi vartiklės svoris pakankamai svarbus, nes sunkų masalą toliau nusviesime. Tokio tipo blizgės apskritai gerai skrieja oru, sakyčiau, kad net labai taikliai nutūpia į reikiamą tašką, tad šiuo atžvilgiu jos pranoksta voblerius.
Kaip techniškai spiningauti vartiklėmis yra įvairių variacijų. Daug kas priklauso kokią vietą pasirinksime, kokiais blizgių modeliais žuvausime, kokiame gylyje tos mūsų geidžiamos lašišos tupės. O gal netupės, galbūt šokinės, todėl teks lakstyti paskui ir svaidyti masalą joms po nosimi, traukti blizgę paviršiniuose vandens sluoksniuose, upės tūrio viduryje.
Bene pats efektyviausias ir labai paprastas būdas suvilioti lašišą yra išnaudoti blizgės svorį ir jos formą. Nors voblerių fanai tai gal pavadins „graibymu už šonų“, tačiau išties taip nėra. Šis būdas geras tuo, kad labai nuodugniai ir pačiuose žemiausiuose vandens sluoksniuose galima tiesiog „iššukuoti“ visą žūklavietę ir galbūt aptikti ne tik susibūriavusias, tačiau dėl kažkokių priežasčių didelį pulką palikusias lašišas.
Apie įvairias situacijas kalbėjau jau viename savo rašinių apie Nemuno lašišas. Tad čia tas variantas, kuomet žuvų, regis, nėra, jos akivaizdžiai nesirodo, tačiau išties jos ten, kur turėtų būti. Tada ir bandai blizge tikrinti padugnę...
Vartiklė metama prieš tėkmę maždaug 45° kampu, palaukiama iki nuskęs, ir valas pamažu vyniojamas ant ritės būgnelio. Galima netgi to nedaryti, o paprasčiausiai leisti blizgei brėžti po vandeniu puslankį ant įtemptos gijos.
Kurį variantą pasirinkti, dažnai įtakos pats masalas, nes kai kurios vartiklės vos patraukus kyla ir niekaip negali „surasti“ dugno, nesvarbu, kad jos yra net ir labai sunkios. Pabrėšiu dar sykį – stipriai išlankstytos blizgės būna patrauklesnės lašišoms, jos dirba agresyviau.
Kažkokių ypatingų vartiklių lašišoms nereikia, Lietuvos firmos gamintojos jų „prikepę“ pakankamai. Kaip vienus geresnių modelių galiu paminėti Aisės Eglę ir Zumpės Gintarėlį.
Pastarasis imamas pats sunkiausias, jei bandai „dugninį“ gaudymą ir dar labiau išlenkiamas, tuomet gaunasi jau kone Zumpytės formos blizgė. Tiesą sakant, lankstyti tokius metalo gabalus rankomis ne kiekvienas pajėgs, na, bet rasite būdų. Aišku, reikia turėti įvairių svorių blizgių, nes, ką darsyk pabrėšiu, galbūt teks lašišas vilioti tarsi kokius salačius.
Konkrečiai
Lašišavimui tiks ir Zumpės Trautas, Aisės Žilvinas, Kastytis (nors dvi pastarosios man gal geresnės Neryje), rasite kibių Kibs modelių. Nors galima žvejoti nebūtinai lietuviškais tokio tipo masalais, sakau, jų pasirinkimas tikrai platus.
Kokios spalvos geriausios? Manding, kad spalva šiuo atveju yra antraeilis dalykas. Teoriškai – geriau ryškesnė, tačiau būtent balto metalo ir spindinčios nėra kibios. Netvirtinsiu, kad jas reikėtų visiškai atmesti, tačiau tai nebus tas masalas, kuriuo pagaunama daug lašišų. Beje, joms skirtos blizgės gali būti padengtos ryškia emale, tokios, mano manymu, yra gana neblogas variantas.
Visgi Nemune geriausių rezultatų pasiekdavau su geltono metalo vartiklėmis, puikiai tiko dviejų metalų deriniai. Tada jau „prilipdavo“ net ir mano išpeiktas baltas. Tačiau geltonos blizgės arba varis, baltas, tačiau tamsintas metalas derinant su geltonu, vėlgi mano nuomone, yra universaliausios spalvinės variacijos šioje upėje gaudant lašišažuves blizgėmis bet kokiu oru – lis ar saulė švies – nesvarbu. Tai vėl šioks toks Nemuno žūklės išskirtinumas, kadangi kitur spiningautojai labiau vertina varines vartikles. Tinka jos ir čia, tikrai negaliu teigti, kad tai bus prastas pasirinkimas.
Šios žūklės entuziastams Zumpė nuolat pildo spalvinę gamą lašišinėms blizgėms, tiesą sakant, aš nė nespėju kasmet jų išbandyti. Beje, tokios pačios spalvinės variacijos būna taikomos daugeliui tos pačios firmos gaminamų modelių, tad bandymai gali vykti nebūtinai spiningaujant lašišas.
Esu matęs, kaip lašišas sėkmingai žvejojo pjautinėmis blizgėmis. Ir tikrai nekabino žuvis už šonų – viskas buvo pagal taisykles – masalas styrodavo pagautos žuvies gerklėje. Spiningaudavo labai sunkiomis tokio tipo blizgėmis, nes taip lašišažuves traukė iš Nemuno vidurio, kur kitokį masalą nuo kranto vargu ar nusviesi.
Visa tokio spiningavimo esmė – pjautinukės kilnojimas baksnojant į dugną (ir tai kažkiek primena brakonierių naudojamą „kabliavimą“, bet judesiai plastiškesni, rankos mostai trumpi tarsi džigaujant), kadangi ši blizgė pagal savo formą nėra agresyvi ir, gaudant mano aprašytais būdais, paprasčiausiai ridentųsi dugnu iki užstrigtų už akmenų.
Apskritai gaudant blizgėmis jų nutraukiama labai daug, pasitaikydavo, kad per dieną dugne palikdavau kokias penkias ar šešias vartikles.
Nuo spiningo iki kabliuko
Kadangi pasakojau apie masalus, tai dar reikėtų paminėti ir įrankius, nors veikiausiai nepasakysiu nieko naujo. Kai kurie žvejai spiningaudami karališkas žuvis vienu metu vėl grįžo prie paprastų monofilamentinių valų, nedidelė dalis jų taip gaudo iki šiol. Naudoja nuo 0,25 mm storio standesnę tos rūšies giją. Iš tiesų paprastas valas labiausiai tinka žvejojant žiemą, nes neapšąla, o šiaip jau geriausiai yra pintas.
Ir nereikia kažin kokio storio, nors kažkada pirmieji lašišautojai rekomenduodavo ne plonesnį nei 0,20 mm diametro pintą giją. Visų pirma, niekas stambios lašišos nelupa į krantą kaip malkos, tiesiog pirmųjų didelio laimikio smūgių ir jos veržimosi tolyn vienodai neatlaikytų dar ir storesnis pintukas, o toks valas tik trukdys toliau užmesti masalą. Pakanka 0,16 mm geros kokybės pintos gijos, tačiau kiekį reikia vynioti jau didelį – ne mažiau nei 200 m.
Žvejojant lašišas neeiliniai išbandymai tenka ritei, kuri turi būti patikima, galinga. Mano nuomone, ji yra bene svarbiausia įrangos dalis, kadangi net ir vidutinės klasės spiningai šiais laikais pakankamai patvarūs.
Jų testas ir ilgis lems masalo užmetimo nuotolį, tad yra skirtumas – žuvausite sunkiomis blizgėmis ar vobleriais. Faktiškai šio įrankio pasirinkimas nuo to ir priklausys. Jei jus tenkina trumpesni, mažesnio testo kotai – kodėl ne, svarbu pakankamai gerai įsikirs į lašišos patino žabtus kabliukai. Tad aš net nebandysiu minėti kažkokių konkrečių spiningų pavyzdžių
Esu matęs, kada kai kurie žvejai lašišas bandė gaudyti su storais metaliniais pavadėliais. Kodėl? Nes Nemune yra aštrių kriauklių ir jos kartais nupjauna prie masalo esantį valą. Tas tiesa, kad nupjauna, o lašišos nelabai tokių pavadėlių bijo. Bet užsiriši 0,40 mm storio fluorokarboną ir nereikės metalo...
Pačios silpniausios grandys (ar kaip čia įvardyti), gaudant lašišas, o ir bet kurias kovingas ir stambias žuvis yra visi tie įrangos mažmožiai, paprastai išsyk net neįvertinami dalykai. Tarkim, koks nors segtukas, suktukas ar panašiai.
Aš nuo pirktų blizgių iš karto nuimdavau visus žiedelius, kabliukus ir juos pakeisdavau tvirtais, patikimais, išbandytais. Tas pats ir su voblerių furnitūra. Blizgių trišakiai gana greitai atšimpa besidaužant joms į akmenis, todėl nepatingėkite patikrinti kabliukų. Nors, atvirai kalbant, dažniausiai nespėja atšipti, kadangi, ką ir sakiau, vartikles vis „laidoji“ ir „laidoji“...
Beje, kabliukus blizgėms imdavau tik patikimų firmų, Owner, Cobra ir panašių, tuos, kurie pagaminti iš storesnio, nors ir gana sunkaus metalo. Vartiklės darbui tai neturi reikšmės, nes ji bus pakankamai masyvi ir kabliuko papildomi keli gramai – menkniekis, tačiau jo tvirtumas – neabejotinas.
Dar svarbus akcentas, dėl kurio veikiausiai kai kas ginčytųsi. Trišakio gylių (dviejų, o ne vieno) plotis turi būti platesnis už plačiausią blizgės vietą. Tai yra patikrinta praktiškai, tai yra akivaizdu ir teoriškai – toks kabliukas įsikirs geriausiai. Beje, ir su mažiausia žala žuviai, nes įstrigs ne kažkur giliai gerklėje, tačiau žiomenų pradžioje.
Palyginimui – vienas didelis paprastas kabliukas ant blizgės. Kodėl jis yra didelis, bet ne mažas? Atsakau – nes tinkamai nepakirsi arba pakirsi tada, kai žuvis labai giliai praris masalą.
Tačiau gana daug vartiklių turi pernelyg mažus trišakius. Pakeičiu didesniais tuo labai užrūstindamas kai kuriuos savas teorijas šia tema susikūrusius spiningautojus.
Lašišos kibimas nebūtinai gali būti iš kojų verčiantis smūgis. Kartais tai bakstelėjimas į masalą. Bet pakirtus akimirksniu išaiškėja, kas griebė masalą, nes, kaip minėjau, ši žuvis iš pat pradžių demonstruoja, jog upėje yra šeimininkė.
Tegul lekia, šokinėja, nesikarščiuokite, jei tik yra užtektinai valo ritėje. Jei jis artėja prie pabaigos – teks lėkti paskui žuvį krantu. Bet anksčiau ar vėliau lašišos šuoliai darosi silpnesni, ji ima pasiduoti traukiama...
Romualdas Žilinskas
