Naktį šalia plačios eketės
Naktinė karšių žvejyba vasarą nieko nestebina, netgi priešingai – rimti karšiautojai savo dugnines užmeta vakarėjant, o iš žūklės grįžta vėlyvą rytą. Žiemą tokiu paros laiku būna pats šalčiausias oras, tad žvejai neretai elgiasi priešingai. Tačiau karšių elgsena nesikeičia – jie dažnai prabunda tik tuomet, kai saulė gulasi už belapių kranto medžių viršūnių...
Atvirai kalbant, palyginimas su saule nelabai dera karšiaujant, kadangi giedra diena dažniausiai susijusi su aukštu atmosferiniu slėgiu, kuris ne itin stimuliuoja šių žuvų apetitą. Negaliu tvirtinti, jog karšiai tada nekimba, bet tuomet panašus oras turėtų tęstis bent kelias dienas iš eilės.
Menu, sykį vasario pabaigoje su bičiuliais žvejojau ant Kauno marių ledo. Atvažiavome dar gerai neprašvitus, išsėdėjome visą dieną, tačiau laimikis buvo daugiau negu kuklus. Nepadėjo nei bandymai žvejoti „patraukiant“, nei įvairių avižėlių murkdymas, nei jaukinimas, nei tris sykius pakeistos žūklavietės. Guodė bent jau tai, jog tąsyk niekas nieko doro nesumeškeriojo, nors žvejų – tikras skruzdėlynas... Nenuostabu – savaitgalis, o ir dangus be jokių debesų, vos keli laipsniai šalčio.
Kai oras ir tamsa gena nuo ledo
Antroje dienos pusėje oras staiga pabjuro – pūstelėjo gana smarkus vėjas, apniuko, ėmė kristi šlapdriba. Oro temperatūra, jei žiūrėtume į termometrą, veikiausiai netgi pakilo iki nulio laipsnių, tačiau dėl to šilčiau nepasidarė. Kas žvejojo didesnio vandens telkinio platybėse ant ledo, turbūt puikiai žino, kad tokiomis meteorologinėmis sąlygomis būna tik šalčiau.
Bičiuliai po truputį ėmė žvalgytis į krantą, daugiau šnekučiavosi ir gurkšnojo kavos likučius, nei meškeriojo, nes entuziazmas žūklauti prapuolė kartu su buvusia giedra.
Aš, pasiėmęs balalaiką, surizikavau nueiti kokius trisdešimt metrų į šalį, kur virš didesnės gelmės buvo dar ryte išgręžtos ir jauko pripiltos mūsų eketės, deja, kaip ir visos kitos neatnešusios didesnės sėkmės.
Nuo vienos jų nukrapščiau jau spėjusią aptraukti vandenį skaidrią ledo plutą ir gilyn nuleidau stamboką „dreiseną“, ant kurios kabliuko karojo visa puokštė uodo trūklio lervų. Kažkada esu rašęs apie šias avižėles išsamiau, man jos dažnai būdavo sėkmingos žūklaujant Kauno mariose.
Masalas pasiekė dugną, kelis sykius jį kilstelėjau, vėl paguldžiau ant grunto, vos pakėliau ir... sargelis užlinko į priešingą pusę. Pakirtau ir išsyk pajutau, kad aname gale valo yra tikrai stambi žuvis. Pirma mintis: pasiėmiau ne tą meškerę, kitos liko dėžėje šalia draugų. Bet ką darysi – ėmiau varginti žuvį sugrubusiomis rankomis traukdamas už valo.
Užtrukau gal dešimt ar penkiolika minučių, kol iš gelmės vargais negalais išprašiau maždaug dviejų su puse kilogramų karšį. Atsisukęs žvilgtelėjau per petį, kur ant dėžių sėdėjo įsitaisę bičiuliai – jie, įsijautę į šnekas, net nesureagavo į mano laimikį. Karšį numečiau šalia ir vėl į eketę panardinau avižėlę.
Veikiausiai masalą pataikiau nuleisti kitam karšiui palei nosį, nes vos tik avižėlė pasiekė dugną, sargelis darsyk užsirietė... Ir vėl teko tempti laimikį tuo senoviniu būdu, ir vėl pavyko jį su 0,12 mm monofilamentiniu valu sėkmingai prisitraukti iki eketės krašto. Laimei, kad skylė lede buvo pakankamai plati – sučiupęs žuvį už galvos sugebėjau paguldyti ją ant ledo.
Pabandžiau ir trečią sykį. Pažaidžiau avižėle keliolika minučių, tačiau žuvys į masalą nereagavo. Nenorėk, kad karšiai kibtų kaip kokie ešeriukai – jei būčiau pažuvavęs ilgiau, galbūt ir vėl būtų tekę lupti stambų marių plačiašonį. Tačiau draugai jau buvo susidėję savo mantą ir šaukė grįžti į krantą: temsta, o pėdinti atgal reikės porą kilometrų...
Kuomet pamatė mano laimikį, išsižiojo. Siūliau dar pažvejoti, bet neįkalbėjau – tokiu šunišku oru, tamsoje – ne, tikrai ne, nesąmonė. O man, jų nuomone, tiesiog pasisekė.
Galbūt tuo metu išties pasisekė, žūklėje be tokių dalykų neapsieinama. Tačiau karšiai, kaip ir sakiau rašinio pradžioje, žiemą naktimis kimba. Tiesa, naktis šiuo metų laiku būtų abstrakti sąvoka, tiksliau reikėtų sakyti, kad tamsiuoju paros metu. Geriausias karšių kibimas paprastai prasideda maždaug nuo 17–18 val. ir tęsiasi iki 21–22 val.
Vėliau irgi galima sumeškerioti šių žuvų, bet tai veikiau bus tik atsitiktiniai arba pavieniai laimikiai, todėl likti ant ledo rekomenduočiau tik tuo atveju, jei laukiate rytinio žuvų kibimo. Jei lygintume su šiltuoju metų periodu, pamatytume, kad ilgėjant dienai karšių suaktyvėjimas pasislenka arčiau vidurnakčio, bet išsilaiko panašų laiko tarpą, t. y. trunka apie keturias valandas sutemus.
Giliai su stambiomis avižėlėmis
Tačiau kitaip nei vasarą, šiuo metų laiku karšiai laikosi tik gelmėje. Šiltame vandenyje jie neretai patraukia arčiau krantų, dabar šios žuvys nebent „pakyla“ ant duobių šlaitų. Jei kalbėti nekonkretizuojant vandens telkinių, karšiai tvenkiniuose kimba maždaug 3–4 m gylyje (Kauno marios bus išimtis), o ežeruose masalus griebia apie 5–6 m gelmėje.
Bet duobė duobei nelygi, ne visur šių žuvų aptiksi. Karšines vietas vietiniai žvejai puikiausiai žino, tačiau nuo svetimų stengiasi nuslėpti, o ir man nepatinka „grupinė“ žvejyba. Šiais laikais rasti karšius nesudaro problemų naudojant echolotus. Visgi dalis meškeriotojų jų neturi arba specialiai nesineša į žvejybą (man irgi „nelimpa“ toji technika, nėra netikėtumo faktoriaus) ir aptikti naujas karšių žūklavietes būna gerokai sudėtingiau.
Kaip vienas rodiklių, kad čia yra ar bent gali būti šių žuvų, – užkibę pūgžliai. Visgi kuomet dygliuotieji čiumpa masalus be perstojo, geriau apleisti tą vietą. Bet kada avižėlę griebia tik vienas kitas pūgžlys, tuomet siūlyčiau čia ir apsistoti. Jei ims masalus tampyti kuojos ir plakiai – irgi geriau iš ten nešdintis. Užkibę maži karšiukai gali būti signalas, kad tuoj atplauks ir didesni...
Apie tai, kad karšius būtina jaukinti, nė nepasakosiu. Nebent pasakysiu, jog geriausiai tam tiks specializuotos žieminės šėryklėlės.
Maitindamiesi karšiai nevengia ryti uodo trūklio lervų, kurios užmautos ant gana stambių avižėlių kabliukų. Žinoma, volframinės bus smulkesnės, tačiau pagamintos iš švino, alavo ar kitų metalų, gali siekti ir mažojo moteriško piršto galo dydį. Forma nėra labai svarbi, tiks paprasčiausias šratas, kadangi avižėlių kaip nors įmantriai virpinti nereikia. Jos tiesiog lėtai, plastiškai kilnojamos, vis paliečiant dugną ir (ar) paguldomos ant jo.
Tarkim, nuleidi masalą iki pat dugno, bet valą laikai įtemptą. Darai keliolikos sekundžių pauzę ir pakeli vieną ar porą centimetrų nuo grunto. Tada lėtai palinguoji, tai trunka iki kokių dešimt sekundžių. Vėl nuleidi masalą, darai ilgą pauzę. Vėl pakeli.
Tai kartoji kokius penkis ar septynis kartus, paskui dar vieną pakėlimą darai aukštesnį – maždaug 10–12 cm virš dugno. Pakėlus galima nestabdyti, galima kelias sekundes palaikyti avižėlę ramybės būsenoje. Labai lėtai, vis lengvai palinguojant leidi iki dugno. Vėl trumpi pakėlimai, vėl ilgos pauzės...
Karšis paprastai čiumpa gulinčią dugne arba besileidžiančią avižėlę ir sau įprasta maniera sargelio nesulenkia žemyn, bet atlenkia aukštyn. Na, tebūnie ištiesina, žiūrint kokį sargelį naudosite. Tačiau bet kokiu atveju jis turėtų būti ilgas, didelis jautrumas nebūtinas, kadangi žuvaujame su gana sunkiomis avižėlėmis.
Geriausia jų spalva yra blausaus sidabro, švino, gali būti juoda arba, kaip kartais marginamos vis mano minimos „dreisenos“ – pilkame, juodame, žaliai rudame fone būna šviesesnės mažos dėmelės. Kai kurias avižėles nusidažau vandeniui atspariais rašikliais, jos man visada (ar taip tik atrodo?) kibiausios. Ant kabliuko kabinu 5–7 stambesnes uodo trūklio lervas.
Kadangi avižėlės sunkios, daug virpinti nereikia. Jų kabliukai dideli, nes masalą maunu irgi nemenką. Žuvys gaudomos stambios, todėl ir valas atitinkamas – 0,12–0,14 mm diametro. Nors paprastai žiemą stengiamasi žuvauti su standesne monofilamentine gija, tačiau dabar, sakyčiau, kad tąsi bus privalumas, nes karšis gali rimtai pasipriešinti.
Kaip supratote, balalaika nebus pats geriausias įrankis, patogiau žvejoti ilgesne meškerėle su rite. Puikiai tiks pritaikytos žieminiam blizgiavimui, bet geriau rinktis ilgas su lankstesniu blanku. Tokioms meškerėlėms nuimu viršutinį žiedelį ir pritaisau sargelį.
Visgi geriausias variantas – poledinės dugninės. Kartais karšiai čiumpa visiškai nejudančią avižėlę. Tuomet pastatau vieną ar dvi meškerėles šone išgręžtose eketėse ant stovelių, o vienu įrankiu gaudau aktyviau.
Senais laikais naktį žuvaujantys meškeriotojai statydavo palapines iš lentų ir aptraukdavo jas plastikine plėvele. Tokie „namukai“ ant ledo būdavo paliekami visai žiemai. Dabar yra didžiulis pasirinkimas poledinei žūkle skirtų kompaktiškų ir lengvų palapinių be dugno. Nors palapinė ir apsaugo nuo vėjo ir kritulių, bet naktinis šaltis į ją prasiskverbia.
Todėl gaminami ir specialūs palapinių šildytuvai. Vėlgi anais laikais juos atstodavo žibalinės lempos, bet sėdėti prasmirdus žibalu ir dūmais – ne kažin koks malonumas. Rastume palapinių su dūmtraukiais, tačiau, mano nuomone, žūklavimui geriau mažesnė, paprastesnė palapinė.
O pasišviesti galite žibintuvėliu arba specialiais naktinei žūklei skirtais žibintais, tokių prekių žūklės parduotuvėse netrūksta. Tikiuosi, kad nežibinsite savo šviesos šaltiniais tiesiai į eketę – nors daug kuo naktinė karšių žūklė primena stintavimą, bet gaudote ne stintas, todėl nepamirškite išsigręžti ir platesnių ekečių...
Romualdas Žilinskas
