Maži masalai didelei žuviai. Pirma dalis
Kai kuriems meškeriotojams mikroguminukai asocijuojasi su smulkių žuvų gaudymu. Taip yra todėl, kad dažniausiai akcentuojama ešerių žūklė mažais tvisteriais, riperiais, silikoninėmis lervų, sliekų imitacijomis, kai kam tokiais masalais neblogai sekasi gundyti ir taikiąsias karpines žvynuotąsias. Tačiau ir didieji mūsų upių bei ežerų plėšrūnai: šapalai, salačiai, meknės, lydekos, taip pat gana neblogai kimba žvejojant tokios rūšies mikromasalais. Neatsisako jų net ir kovingieji ūsoriai. O juk vasara šiai žūklei yra pats tinkamiausias metas.
Paprastai aktyvų meškeriojimą mažais guminukais pradedu, kai baigiasi sterkų žūklės draudimas ir Kauno mariose atidarau šių grobuonių gaudymo sezoną. Jo pradžia įdomi tuo, jog gerai žinant marias sterkus birželį galima „pasiekti“ ir nuo krantų.
Žinau keletą žūklaviečių, kur buvusi Nemuno vaga yra pakankamai arti sausumos ir minėtiems plėšrūnams, net ir nelipant į valtį, įmanoma po nosimi numesti ant galvakablio užmautą silikoninį masalą.
Suprantama, ne „mikro“, nes šis gaudymo būdas reikalauja didesnių svorių ir atitinkamai stambesnių guminukų. Na, o sterkai arčiau krantų glaudžiasi ne šiaip sau – čia jie randa gausius mailiaus būrius. Ir sutinka konkurentus. Tai salačiai, kurie vasaros pradžioje Kauno mariose ypač aktyviai maitinasi.
Galimas daiktas, jog dalis šių grobuonių atplaukia iš Nemuno ir faktas, kad tuo metų laiku salačių mariose pagaunama itin dažnai. Abiejų rūšių plėšrūnų medžioklės plotai ima kirstis, nežiūrint to, kad sterkai mėgsta gylį ir dugną, o salačiai paprastai plaukioja viršutiniuose vandens sluoksniuose.
Kadangi į sterkų žūklę neretai nešiuosi du spiningus (vieną, kurio užmetimo svoris iki 10 g – tam atvejui, jei tektų gaudyti ešerius), kilo mintis pabandyti salačius sugundyti mikromasalais. Mariose jų sumeškeriodavau kasmet, bet guminukais – tik atsitiktinai. Rezultatai buvo tikrai neblogi ir dabar jau galiu tvirtinti, kad šiame vandens telkinyje salačių žvejyba pačių mažiausių numerių tvisteriais bei riperiais yra perspektyvi.
Prieš pradėdamas kalbėti apie didelių plėšrūnų žūklės mikromasalais subtilybes, noriu tarti kelis žodžius apie galvakablius. Galbūt palaikysite mane itin konservatyviu, bet 99% galvakablių, kuriuos naudoju, yra įprastinės šrato formos. Negana to, didesnioji jų dalis to paties svorio – 4 g.
Taip pat esu susidaręs gana negatyvią nuomonę apie švininius pastorinimus ant kabliukų kotelių, kurie skirti tam, kad guminukas geriau laikytųsi ant galvakablio ir masalas ne taip stačiai nertų į dugną – reklaminiuose tekstuose rašoma, kad neva dėl to masalas ilgiau būna horizontalioje padėtyje.
Aš sakyčiau atvirkščiai – storai švinu aplietas kabliukas bei grubios bukos užkarpėlės drasko guminuko kūnelį, o esant nedideliam svoriui masalo balansavimas vandenyje beveik netenka prasmės. Bet tai veikiau būdinga senesnės kartos ir tik iš švino lietiems galvakabliams, veikiausiai net gamintojai suprato, kad jų reklama žvejams praktikams „neprilipo“.
Labai geri Owner galvakabliai, o kitiems aš tiesiog nuskutu kabliukų kotelius ir palieku idealiai apvalią galvutę. Metimo metu tokia skrenda kur kas toliau, o tai gaudant didesniuosius plėšrūnus (ypač salačius) nemenkas pliusas. Be to, galvakablius dažau vandeniui atspariais spalvikliais arba bent jau panaikinu naujai pagamintos galvutės blizgesį. Tam yra keletas būdų, vienas jų – įmerkti galvakablį keliolikai valandų į... majonezą.
Kauno marių salačiai
Kauno mariose aptikti salačių maitinimosi teritorijas nesudėtinga. Savo medžioklės plotus jie išduoda garsių „mušimu“ arba (esant šaltai vasarai) panašiai kaip ešeriai ar lydekos puldami mailiaus būrius iš apatinių vandens sluoksnių.
Tačiau pastaruoju atveju tiksliai atspėti, koks grobuonis plėšikauja, jau sunkiau. Tačiau, kaip sakiau, žinau, kur galima tikėtis salačių kibimo ir paprastai pro šalį neprašaunu. Labai dažnai šių plėšrūnų sutinku tokiose specifinėse vietose, kur buvusi Nemuno vaga, besiglausdama prie kranto, staiga pasuka tolyn į marias.
Susidaro savotiškas seklumos trikampis (ten gelmė – apie 4–5 m, o netoliese – 7–8 m), ties kuriuo renkasi daug mažų žuvelių ir, aišku, yra jų tykančių grobuonių. Jei tikrai žinau, kad čia atplaukia papuotauti ir salačiai, bet po 20–30 užmetimų jie negriebia masalo, keičiu guminuką, tiksliau – parenku kitą jo spalvą.
Po kelių nevykusių bandymų vis tiek randu reikiamą masalą, nebent šie plėšrūnai visiškai neaktyvūs. Klasikiniai spalviniai variantai salačiams yra baltai juodi. Menu, vienais metais visus rekordus sumušė netradicinių tonų smulkus riperis – pilkas, skaidrus, su sidabriniais blizgučiais. Pasitaiko ir išimčių, tad per anksti nuleisti rankų, mėginant įvairius masalų spalvinius variantus, nerekomenduočiau.
Išmėginęs daugumą anksčiau sėkmę atnešusių guminukų vandens paviršiuje bandau laimę gilesniuose vandens sluoksniuose. Paviršinis gaudymas apsiriboja 2 m gyliu. Masalas traukiamas vienodai lėtai, sakyčiau – monotoniškai, išlaikant riperį viename vandens lygyje. Bet ne visada.
Būna, jog plėšrūnai nori „laiptuoto“ masalo plaukimo. Vėlgi vedama vienodu greičiu, tačiau aukštyn žemyn lėtai kilnojant spiningo viršūnėlę ir suteikiant masalui norimą „kritimą-kilimą“. Salačiai devyniais iš dešimties atvejų griebia besileidžiantį guminuką. Viduriniuose vandens sluoksniuose (šiuo atveju tai bus maždaug nuo 2 iki 3 m) visi minėti žaidimai su masalais bei spalvų atranka kartojami iš naujo.
Žvejojant prie dugno masalus reikia ypač jausti, dėl to susiduriu su kai kuriomis problemomis. 4 g galvakablis dažniausiai pasirodo pernelyg lengvas ir tenka imti papildomą svarelį. Tai maždaug 5 g lašo formos svarelis su suktuku, prie kurio pririšamas 50–70 cm pavadėlis su tuo pačiu galvakabliu. Tai visiems žinoma paternoster arba sistemėlė su šoniniu kabliuku, tačiau yra esminis skirtumas – prie pavadėlio rišamas ne kabliukas, o galvakablis.
Spiningaujant mikromasalais labai dideli salačiai papuola retai. Kauno mariose absoliučią daugumą sudaro iki 1,5 kg plėšrūnai. Kartais pataikau masalus užmesti į visai smulkių – 200–300 g salačiukų – būrelį. Žinoma, tokių grobuonių gaudyti nevalia, bet jie kimba labai įkyriai.
Kuo mažesni, tuo į didesnius būrius susirenka – trauki ir meti mažylius atgal į vandenį. Mano mikromasalu sumeškeriotas stambiausias salatis siekė 4 kg, teko išprašyti iš Kauno marių ir kelis apie 3 kg sveriančius rudnugarius grobuonis.
Pačioje sezono pradžioje naudoju pačių mažiausių dydžių riperius, tačiau nuo birželio mėnesio vidurio pradedu gaudyti mini tvisteriais. Tuo metu pasirodo „šviežiai išsiritęs“ mailius ir plėšrūnai jį tiesiog semia savo plačiomis gerklėmis.
Masalus sumažinu kiek įmanoma – mažučius tvisterius retkarčiais dar ir apkarpau žirklėmis. Galvakablius taip pat palengvinu iki 2–3 g, bet kitą sykį neatsisakau ir sau tradicinių 4 g. Žodžiu, bandau įvairius variantus, kuris geresnis, gali spėti tik bežūklaudamas.
Panašiai nutinka ir Nemune bei Neryje, tada galima salačių pagauti labai sekliose vietose netoli kranto, paprastai nedidelėse įlankėlėse netoli sraunesnių gilumų. Ne dieną, suprantama, bet vakarais arba anksti ryte. Tačiau tokiam „priartėjimui“ prie krantų yra būtina sąlyga – tuo metu vandens lygis turėtų būti aukštas.
Bus daugiau.
Viktoras Golubovas
