Maži masalai didelei žuviai. Antra dalis
Taip, kaip pasakojau pirmoje rašinio dalyje, žvejoju iki liepos mėnesio pabaigos, vėliau, rugpjūtį, galima spiningauti jau vienu numeriu didesniais tvisteriais, nes mailius juk auga. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje pereinu prie aktyvios sterkų žvejybos ir salačiams nebelieka laiko. Bet vienas kitas salatis sterkams skirtais 5–7 cm dydžio guminukais vis dar susigundo. Užkimba jie prie dugno ir tuomet dažniausiai pakliūva tik stambesni egzemplioriai.
Tiesa, gaudant mikromasalais prie dugno kartais neblogai „sugroja“ oranžinė spalva. Tačiau ne ryški „morka“, o baltas tvisteris ar riperis, įmestas į oranžinių guminukų dėžutę ir netolygiai „prisigėręs“ minėtojo atspalvio. Suprantama, ne visi guminukai dažo, dabar tokių rasi vis mažiau, bet ankstesnieji silikoniniai masalai „atiduodavo“ ir „sugerdavo“ vienas kito spalvas. Kai pagalvoji, kartais naujovės yra gerai, o kartais – ir nelabai...
Neris ir Nemunas aukščiau Prienų
Kauno apylinkėse Neryje, taip pat Nemune aukščiau marių liepos mėnesį galima pagauti pačių įvairiausių plėšrūnų. Apie ešerius nekalbėsiu, nors tai ir dominuojanti žuvų rūšis tokioje žūklėje, bet juos gaudo visi ir kartais sužvejoja tikrai nemažus kiekius. Daug įdomiau, kai mažytį guminuką čiumpa poros kilogramų salatis ar ne ką menkesnis sterkas. Upės vidurvasarį nusekusios ir braidžiodamas akmenynuose ar netoli salų Neryje galiu tikėtis suvilioti būtent šias žuvis.
Populiariausi juodnugariai geltoni, balti su blizgučiais perlamutriniai nedideli riperiai. Masalų traukimas nesiskiria nuo anksčiau aprašytojo, galvakabliai šiek tiek lengvesni (2–4 g). Dažnai mikroguminukais susigundo ir lydekos, bet upėse jos ypač piktos ir labai aštriais dantimis, todėl ištraukti net nedidelę margašonę beveik nėra galimybių.
Jei Neryje geriau užsirekomendavo „mini“ riperiai, tai Nemune aukščiau Prienų plėšrūnai labiau čiumpa mažyčius tvisteriukus. Dažnas laimikis ten būna šapalai, nuo kurių staigaus griebimo iki žemės sulinksta liaunas spiningas. Salačiai tokį masalą atakuoja kažkaip nebūdingai, beveik „sterkiškai“ – pajunti valo gale svorį ir tik po akimirkos supranti, jog užkibo žuvis. Beveik visi Nemuno aukštupio plėšrūnai mėgsta dugnu lėtai velkamus guminukus.
Masalų taip žaidžiant nutraukiama itin daug, bet žūklė mikromasalais (ypač upėse) niekada be to neapsieina. Labiausiai grobuonis dominančios smulkių tvisterių spalvos Nemune: visiškai skaidrūs su blizgučiais, balti su raudonomis uodegėlėmis.
Beje, guminukus šioje upėje reikėtų stengtis mesti kiek tik įmanoma toliau. Kažkada, kuomet pas mus būdavo sudėtinga gauti tinkamų tokiai žūklei spiningų, naudodavau match meškerę. Ir, patikėkit, netgi labai sėkmingai, didelio diskomforto nejutau.
Nepiktos tvenkinių lydekos
Liepos mėnesį pakaunės tvenkiniuose išsiruošiu mikromasalais gaudyti lydekų. Įdomu tai, jog aštriadantės čia daug geriau kimba antroje dienos pusėje, bet ne ryte. Kaip ir karjeruose, šiuose vandenyse labiausiai griebiami „tepaliniai“, „gintariniai“, juodai balti, salotiniai guminukai. Tačiau margašonių patys mėgstamiausi – geltoni riperiukai su juoda nugara.
Kuomet atradau tokį lydekų meškeriojimo būdą, pradžioje niekas netikėjo. Draugai šaipėsi tol, kol patys pabandė praktiškai. Ir nors aštriadantės papuola visai normalaus dydžio – 1–4 kg, bet ne visos (priešingai nei upėse) sugeba nukąsti masalą.
Maždaug kas antrai kabliukas įsikerta į lūpos kraštą ir ji nepasiekia valo dantimis. Šiaip tai gana keista – regis, lydeka ir Afrikoj lydeka, bet tvenkiniuose, bent jau tuose, kur žuvaudavau, šios plėšrūnės ne tokios agresyvios. Na, o laimikio traukimas į krantą – tai jau spiningautojo technikos reikalas. Tiesa, apie tą „reikalą“ ir spiningavimo įrangą...
Kuomet pasirodė pirmieji pinti valai, jie nebuvo tokio lygio, kokie yra dabar, o ir plonų pintukų tokiais kiekiais niekas tada nesiūlė. Todėl spiningaujant mikromasalais tekdavo tenkintis paprastu monofilamentiniu valu. Beje, jo kitąsyk tokioje žvejyboje neatsisakau ir dabar. Tad žvilgtelėjus į praeitį: 0,14–0,16 mm monofilamentinis valas, lankstus ilgas spiningas su 5 kg plėšrūne leisdavo susitvarkyti be didesnių problemų. Na, taip, ilgiau laimikį pavarginus...
Bet pasitaikydavo atvejų, kai nespėdavau pakirsti, o tai, be abejonės, ir yra paprasto valo problema – jis mažiau jautrus. Valas nukardavo ir iš karto tapdavo aišku, kad lydeka lyg peiliu nurėžė jai patikusį masalą.
Margašonių reikėtų ieškoti prie pat kranto, kur šlaitas stačiais laiptais leidžiasi žemyn. Ten pat gali papulti ir ešerių bei sterkų.
Jau sakiau, kad ne naujiena ant mikromasalų užkibusi „balta“ žuvis. Itin dažnai smulkiais guminukais susidomi karšiai ir kuojos. Specialiai jų niekada negaudau, nebent Kauno mariose raudes. Jos pusiau plėšrūnės, ypač tos didžiosios. 0,2– 0,5 kg sveriančių raudonsparnių sumeškerioti mariose kartais pasiseka ne vieną dešimtį. Malonu jas traukti, reikėtų pabrėžti, kad priešinasi tikrai smarkiai.
Ūsorių vargu ar įveiksi...
Bet įdomiausia turbūt yra ūsorių žūklė. Upėse jie rugpjūčio mėnesį gana mielai griebia mikrotvisterius ir mikroriperius, bet ištraukti kiek stambesnę šios rūšies žuvį, kaip patys suprantate, neįmanoma.
Kurį laiką dar galima su ja kovoti, tačiau 80% atvejų ūsorius būna nugalėtojas. Ne tik todėl, kad yra nepaprastai veržlus ir galingas, bet dar ir dėl to, jog gaudymo sąlygos žvejui būna nepalankios. Valą gudročius užkabina už akmenų ar šiekštų, šalia kurių taip mėgsta plaukioti, ir nutraukia lyg siūlelį.
Esu įveikęs kelis 3–4 kg egzempliorius, nors mačiau, kaip vienas meškeriotojas sugebėjo 0,14 mm storio monofilamentiniu valu parplukdyti į krantą 5,2 kg galiūną. Pasitaikė palanki vieta – šalia nebuvo kliuvinių.
Ūsoriai nemėgsta spalvinės egzotikos – kimba beveik be išimčių meškeriojant tik baltais ar perlamutriniais riperiais su juodomis nugarėlėmis arba neišraiškingų spalvų tvisteriais.
Žvejoti mikroguminukais man labiau patinka su ilgesniu, 2,7–3,0 m spiningu. Geriausias vidutinės akcijos, tačiau jei reikėtų rinktis tarp minkšto ir kieto, imčiau minkštesnį. Tokiu toliau numetamas masalas, labiau amortizuoja užkibusios žuvies smūgius.
Nežinau, gal tai nešiuolaikinis požiūris, nes daug kas priklauso nuo laikmečio mados ir tuo metu naudojamų žūklės būdų. Jei įdėmiai skaitėte mano straipsnį, galbūt supratote, kad taip, kaip spiningauju aš, tokia įranga atitinka daugumą reikalavimų.
Valą naudoju atsižvelgdamas į gaudomos žuvies dydį ir vandens skaidrumą. Upėse dažniausiai storesnį – 0,14–0,16 mm monofilamentinį arba iki 0,08 mm pintuką, skaidriame karjere – 0,1–0,12 mm storio monofilamentinį arba iki 0,06 mm diametro pintą giją. Paprastus valus kas 3–4 žūklės ir keičiu, pinto valo pakanka ir visam sezonui, nors irgi ne visada.
Mano išvardytos mikromasalų spalvos gerai žinomos meškeriotojams. Žūklėje per dieną beveik neįmanoma išbandyti daugiau nei 20 skirtingų guminukų, nes norint įsitikinti masalo veiksmingumu reikia jį užmesti bent 20–30 kartų. Todėl remiuosi tuo, kuo tikrai pasitikiu, o kitas spalvas išmėginu tik retai progai pasitaikius. Įsivaizduokite, kiek laiko prireiktų išbandyti kad ir vienos firmos visų mikroguminukų gamą.
Nors, tiesą sakant, būtų ne pro šalį, nes žuvys prie vienos spalvos gana greitai pripranta ir kasmet atrandami vis nauji favoritai...
Viktoras Golubovas
