Kova su laaaabai didele lydeka

Kiekvienos rūšies žuvis ne tik jai vienai būdingu stiliumi čiumpa masalą, tačiau papuolusi ant kabliuko meškeriotojui taip pat veikiausiai priešinsis ir visai kitaip. Tikslingai konkrečios rūšies žvynuotąsias gaudantis žvejys stengiasi pasirinkti atitinkamo galingumo įrankius, kad galėtų ne tik reikiamai vilioti numatytą laimikį, tačiau ir sėkmingai jį traukti.

Negana to, jis daugiau ar mažiau numano, kaip elgsis užkibusi žuvis. Pvz., traukiant karšį dažniausiai pakanka jį iškelti į vandens paviršių, kad plačiašonis kvėptelėtų oro, ir pusė darbo padaryta – laimikis suglemba ir tartum faneros lakštas leidžiasi traukiamas norima kryptimi. Bent jau taip įveikiama didžioji dalis karšių, plaukančių stovinčiame vandenyje, kadangi gyvenantys upėse yra geresni kovotojai, be to, tėkmė neretai trukdo žuvį pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius.

Spiningautojas, žvejodamas salačius ar šapalus, visada nusiteikęs atremti pirmuosius galingus šių plėšrūnų smūgius, nes vėliau jie dažniausiai priešinasi jau menkiau ir ištraukti užkibusią žuvį būna tik laiko klausimas. Tiesa, skirtinguose vandens telkiniuose gyvenantys šių rūšių plėšrūnai užkibę ant kabliuko gali priešintis skirtingai. Tarkim, Šešupės šapalai dažniausiai pasileidžia plaukti išilgai kranto ir po to neria į vandenžolių sąžalynus, o Neries šapalai veikiau veršis į gilumą, tols nuo kranto.

Kita vertus, nors ir galioja tam tikri bendrumai traukiant atskirų rūšių plėšrūnes, žūklėje visko iki smulkmenų nenumatysi. Tokia „smulkmena“ gana dažnai būna lemiamas veiksnys, leidžiantis laimikiui pasprukti.

Bene dažniausiai stambi žuvis prarandama todėl, kad žvejys paprasčiausiai nesitiki, jog masalą sugriebs pernelyg didelis laimikis, kadangi jis žvejoja ne didelėms žuvims skirtais įrankiais, plonu valu, smulkiais kabliukais ir pan. Tokiu atveju tenka panaudoti visą savo gudrybių bei meistriškumo arsenalą ir dar pasikliauti žvejybine sėkme.

Man taip pat nebūna sezono, kad dėl šios priežasties nenutrūktų bent keletas tikrai solidžių žuvų, nepadeda nei patirtis, nei sėkmė. Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad gaudant mažais ir lengvais vobleriais, nedidelėmis sukriukėmis esi priverstas naudoti ir atitinkamus įrankius, nes kitaip tokie masalai nežais, jų toli neužmesi. Bėda (o gal laimė?), jog mažus vilioklius kartais labai mielai griebia ir stambios plėšrūnės, tad tokiai užkibus tikrai yra ką veikti. Dvikovos baigtis labai dažnai būna palanki ne žvejui, o žuviai.

Dar dažniau nutinka, kai ant pernelyg plono fluorokarboninio pavadėlio naudojamą mažutį voblerį lyg peiliu savo dantimis nurėžia lydeka. Čia, suprantama, kova nė nebuvo prasidėjusi, tiesiog nusispjauni ir toliau šapalus arba meknes gaudai tikėdamasis, kad daugiau aštriadantė nesikėsins į masalus, arba riši metalinį storesnio valo pavadį, jei jauti, jog lydekos tądien dar gali susigundyti ne joms skirtais vobleriais.

Reikėtų pasakyti, kad storesnį nei 0,35 mm fluorokarboną labai retai nukanda aštriadantė, bet tai yra įmanoma, ypač jei nepastebėjote, kad pasaitėlis buvo jau sykį pažeistas. Ir nebūtinai plėšrūnės dantų, jis gali įtrūkti liesdamas aštrias akmenų briaunas, moliuskų kiaukutus. Kiek sykių Nemuno „kriauklynuose“ esu palikęs įvairių masalų be jokių kibimo požymių arba traukdamas šimtgraminį ešeriuką. Tiesa sakant, didesnė lydeka lygiai tokia pat maniera nukąs ploną pavadėlį, kuomet masalas smulkus – cvakt ir viskas, regis, nė nekibo...

Tačiau tai kone kasdieniai įvykiai, nuo jų apsidrausti sunku arba beveik neįmanoma. Bet kai ateini žvejoti lydekų ir „gyvenimo laimikis“ priverčia tave pasilikti kvailio vietoje – nusivylimui nebūna ribų. Atrodo, kad antros tokios galimybės gali daugiau ir nepasitaikyti...

Įsivaizduokime, kad stengiamės suvilioti rekordinę lydeką. Ne kokią nors 3 kg sveriančią margašonę, nors šiais laikais ir tai jau neblogas laimikis, o tokią, apie kurią pagalvojus bet kuriam žvejui seilės nutįsta. Ilgai ir nuobodžiai mojuojame spiningu, nes žinome, kad grobuonė kažkur šalimais, ir staiga meškerykotis perlinksta nuo didžiulio svorio.

Ji! Kojos tirta, rankos virpa, širdis lauk pro gerklę veržiasi – ar įveiksiu tokį monstrą? Galbūt taip, o galbūt ir ne. Vien tvirti įrankiai nepadės, reikia kai ko daugiau... Todėl pirmiausia grįžkime į tą akimirką, kai užmetėme spiningą ir tik ruošėmės būsimai kovai su galiūne.

Prieš užmetant masalą

Pirmasis žvejo uždavinys gaudant bet kokią žuvį – įsitikinti, ar žūklavietė tinkama laimikį ištraukti į krantą. Suprantama, kad meškeriojimo sąlygos dažniausiai nebūna idealios, tokių galima rasti nebent komerciniuose tvenkiniuose, prie kurių su automobiliu privažiuoji asfaltuotu keliuku ir patogiai įsitaisai ant žoliapjove nupjautos pievelės.

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau žuvys, ypač didžiosios, į patogias jas meškerioti vietas neatsižvelgia, todėl žvejams beveik visada tenka rinktis arba komfortišką žūklę be stambesnių laimikių, arba gaudymą ne itin palankiomis sąlygomis, bet turint daugiau galimybių sugundyti solidų egzempliorių. Jau vien tai, kad meškeriotojų skaičius kasmet auga lyg ant mielių, daug ką pasako – visos labiau prieinamesnės ir, žvejų nuomone, perspektyvios gaudymui vietos upėse, ežeruose bei tvenkiniuose, žūklautojų žargonu tariant, „nudrožtos“, tad viltis, jog ten gali būti kokia nors stambi plėšrūnė, tikrai menka.

Iš pažiūros gana patogi žūklavietė ne visada būtent tokia ir bus. Galime matyti tai, kas yra krante. Jis gana lėkštas arba šalia skardžio nutįsusi ilga ir sekli priekrantės juosta, nėra krūmų, klampaus dumblo – esant reikalui galėsime įsibridę traukti žuvį ar net tam tikrą atstumą paėjėti jai pavymui. Tai jau neblogai. Arti kranto nesimato didesnių iš vandens iškilusių augalų plotų, ypač lelijų, lūgnių ar kitų plačialapių, giliai į dumblą šaknimis įsikibusių vandenžolių. Nėra ir tvirtakočių, tankiai į vandenį priaugusių švendrų, nendrių, ajerų. Puiku.

Šios kliūtys būdingesnės ežerams ir tvenkiniams. Upėse jų taip pat pakanka, bet čia dar ir papildomų šiekštų yra: įvairių riedulių, srovės atneštų į dugną susodintų medžių bei krūmų. O kur dar civilizacijos atliekų šūsnys...

Tai patyriau savo kailiu. Tiesa, šis intarpas apie šamą, bet didžiosios lydekos yra mačiusios šilto bei šalto, tad taip pat yra pakankamai gudrios, kad panašiai išsivaduotų iš žvejo pinklių.

Po vienu Kauno tiltu kasmet pagaunama nuo kelių iki keliolikos 10–30 kg šamų. Ta vieta yra vieša paslaptis, nors, tiesą sakant, žinoma tik pakankamai siauram žvejų ratui. Dar mažiau iš ją žinančių čia meškerioja. Su spiningu praktiškai neįmanoma gaudyti, nes dugnas labai akmenuotas, be to, jame dar nuo tilto statybos laikų guli aibė betono gabalų su armatūros dalimis.

Žvejoja po tiltu keli vietiniai solidaus amžiaus meškeriotojai dugninėmis. Pririša svarelį taip, kad užkibus šamui jis nutrūktų už tų kliuvinių, nes kitaip žuvies neištrauksi. Netgi permesdami dugnines žvejai kas antru traukimu „laidoja“ gramzdą dugne. Bet didžiausia tos vietos bėda yra dugno smėliu apneštas didžiulis skardos lakštas, kurio vienas galas pakilęs, o po ta skarda dažniausiai ir lenda užkibę šamai. Du kartus mačiau ir daug sykių girdėjau (tamsoje juk toliau girdi nei matai), kaip naktį gaudydami dugninėmis meškeriotojai buvo pakirtę stambius laimikius, bet pastarieji palindo po skarda ir nutraukė labai tvirtą valą.

Ten gaudantys žvejai laikosi tik vienos taktikos – užkibus šamui, nesvarbu kokio būtų dydžio, jį be jokių ceremonijų, kaip mes sakome „forsuotai“, stengiasi vilkti į krantą, visiškai neleidžia muistytis, nes puikiai žino, kuo viskas gali baigtis. Tačiau tokiu būdu įmanoma įveikti tik riboto dydžio ūsuočius, kadangi labai stambiam šamui paprasčiausiai neužteks meškeriotojo jėgų... Upės, palyginti su stovinčiais vandenimis, turi kai kurių privalumų. Tie, kurie moka skaityti vandens tėkmę, net ir virš gilios vietos gali nuspėti reljefo pobūdį ir, suprantama, nutuokti, ar dugne nėra nuskendusių medžių, akmenų krūvų. Turėkite omenyje, kad stambi lydeka pasistengs išnaudoti visas šias kliūtis, idant atsikratytų nasruose įstrigusio kabliuko. Ir tai darys visais įmanomais būdais, kadangi ji instinktyviai jaučia, jog tai gyvybės ar mirties klausimas. Net jei ruošiatės žuvį paleisti – ji minčių neskaito.

Be to, stambi plėšrūnė veikiausiai jau buvo patekusi į panašią situaciją ir veikiausiai net ne kartą, todėl dabar, suprantama, kad instinktyviai, moka pasinaudoti tomis kliūtimis, kurios kažkada išgelbėjo jai kailį. Galbūt atrodys, kad pervertinu lydekos gebėjimus, bet kitaip ji nebūtų tokia didelė, nebūtų sulaukusi tokio solidaus amžiaus. Ichtiologiniai tyrimai patvirtino faktą, jog žuvys gali mokytis, ir ypač to, kas padeda išvengti pavojaus.

Beje, gal tai ne visai į temą, tačiau ilgainiui žvejojant tais pačiais masalais plėšrūnės į juos nebereaguoja, kadangi jau yra tų vilioklių „atsikandusios“.

Tad planuojant gaudyti neeilinį laimikį verčiau nerizikuoti ir iš anksto numatyti visus įmanomus traukimo variantus. Idealu iki žvejybos pradžios ištyrinėti dugną. Tačiau taip elgiasi gana retas žvejys, kadangi nebūna laiko, nes eini krantu arba brendi priekrante ir tiesiog svaidai masalą. Nebent praplaukdami valtimi meškeriotojai atsainiai žvilgteli į echoloto ekraną.

Tačiau pamąstykite: laimikis, kurio troškote galbūt visą gyvenimą, nutrūks ir, labai įmanoma, jog čia jo daugiau nesuviliosite. Jei pabėgs su masalu gerklėje – garantuotai ilgą laiką nekibs. Būna išimčių, bet kai trišakis surakina aštriadantės nasrus, net ir labai norėdama ji nieko nepraris.

Laimei, lydekos prisiriša prie savo slėptuvių ir toje pat vietoje galima bandyti laimę kelias dienas iš eilės. Kartą tą pačią lydeką traukiau tris dienas iš eilės ir tik ketvirtą galiausiai ją įveikiau. Nežinau kodėl, bet aštriadantė voblerį vis čiupdavo taip, kad ją varginant sugebėdavo nusipurtyti nuo kabliuko. Ji atakuodavo masalą po kelis kartus iš eilės, kol galiausiai sučiupdavo, bet, kaip sakiau, vis pajėgdavo pabėgti. Vėliau tą dieną nebekibdavo. Kitą dieną vėl kartodavosi ta pati istorija, nes savo slėptuvės plėšrūnė nepalikdavo. Kodėl taip įvyko, iki šiol nesuprantu. Tačiau šiaip ar taip, kovą laimėjau aš.

Beje, jei jau užsiminiau apie nasruose įstrigusius trišakius, tai turiu pasakyti, kad šia tema specialiai diskutavau su ichtiologais. Pasirodo, kad žvynuotosios gerklėje ar juo labiau skrandyje įstrigę metaliniai svetimkūniai didelės žalos nepadaro, jei tik nepažeidžia gyvybiškai svarbių organų. Kabliukai pakankamai greitai surūdija ir suyra arba vykstant organizmo atmetimo reakcijai po kurio laiko tiesiog iškrinta iš gerklės. Aš pats kelis kartus esu pagavęs lydekų su įstrigusiais jų nasruose, o kartą net ir skrandyje, kabliukais. Kai kurie stipriau paspaudus sutrupėjo lyg smėlis tarp pirštų – akivaizdu, kad po kurio laiko tie kabliukai būtų visiškai suirę.

Veikiausiai kas nors pamanys, kad žuvaujant iš valties koks nors išankstinis vietos pasirinkimas būsimam stambios lydekos traukimui – tik bergždžias laiko gaišimas. Paneigsiu tokią nuomonę jau vien todėl, kad vandens telkinys arčiau kranto galbūt ir neužšnerkštas, bet jo viduryje taip pat gali netrūkti įvairių kliuvinių.

Beje, atkreipkite dėmesį į tai, jog lydeka, kad ir kokio dydžio bebūtų, yra pasalūnė. Išimtis – seliavinių ežerų dantytosios, kurios keliauja paskui seliavų būrius. Todėl dažniausiai aštriadantei būtina slėptuvė, kuria gali būti ne tik vandens augalų kuokštas, tačiau ir bet koks šiekštas, ir netgi nenatūralios kilmės. Žinoma, gali pakakti paprasčiausio dugno nelygumo – margašonė priglus jo šešėlyje prie dugno, kad aukos jos nepastebėtų. Vis dėlto nuskendę krūmai bei tankūs pavieniai vandenžolių guotai yra idealūs lydekos pasalai. O stambiai plėšrūnei reikia ir atitinkamo dydžio slėptuvės, tad jūsų valtis nėra rodiklis, leidžiantis išvengti kliuvinių, tiesiog ten sėdint galima lengviau apeiti kliūtis ar bandyti iš kitos pusės traukti šiekštyne įsipainiojusią grobuonę.

Aptikus galimą lydekos buveinę, o tai veikiausiai koks nors išskirtinis povandeninis šiekštynas, inkarą iš valties dera nuleisti tokiu atstumu nuo jo, kad tik pakaktų iki tos vietos užmesti masalą. Padarysite neatitaisomą klaidą, jei inkarą bandysite leisti tiesiai virš grobuonės galvos. Ji galbūt ir užkibs, tačiau traukdami susidursite su rimtomis problemomis.

Geriau iš valties ar nuo kranto?

Daugumai žvejų atrodo, kad valtis traukiant stambią plėšrūnę yra tartum kokia panacėja ir žuvį sėdint joje įveikti daug lengviau. Drįsčiau suabejoti.

Varginti laimikį tikrai lengviau, patogiau, tačiau įkelti stambią žuvį į valtį sudėtingiau nei netekusią jėgų parsitempti į krantą. Laimikis sugautas tada, kai jis yra žvejo rankose. Būnant valtyje stambią žvynuotąją įveikti padeda graibštas. Bet kai kalbama apie itin didelę lydeką, šis įrankis gali netgi trukdyti, jei nėra pakankamai platus.

Visų pirma lydekos kūnas labai ištęstas, todėl patogiai pasemti ją graibštu nelabai įmanoma. Kalbu apie žūklę su draugu. Vienam graibštu naudotis ir tuo pat metu traukti lydeką yra labai sudėtinga, čia gali pagelbėti tik daugiametė praktika nuolat žvejojant stambias žuvis.

Įsivaizduokite daugiau nei 10 kg monstrą, kurį viena ranka stengiatės „įvairuoti“ į abejotino dydžio samtį. Na, gerai, įgrūdote į jo vidų lydekos galvą arba sugebėjote pakišti graibštą po plėšrūnės šonu, bet ar sugebėsite vienu mostu įsimesti ją į valtį?

Jei nepavyks, labai daug galimybių, kad laimikis pasakys sudie. Matau bent tris dažnai pasitaikančias galimybes pasprukti lydekai:

1) Spiningas laikomas vos ne vertikaliai, valo likę pakankamai mažai, tad įranga žuvies smūgius amortizuoja labai silpnai, praktiškai dirba tik ritės stabdys – sukaupusi paskutines jėgas grobuonė versdamasi iš graibšto gali nutraukti masalą arba nusipurtyti nuo kabliuko, netgi nulaužti meškerykočio viršūnę;

2) Per graibštą persivertusi lydeka gali pasinaudoti graibšto kotu kaip atrama ir be vargo nutraukti valą;

3) Plėšrūnė, muistydamasi graibšte, išvirsta atgal į vandenį, bet į graibšto tinklą įkabina iš gerklės styrantį kabliuką, ypač kai masalas yra vobleris.

Tai tikrai ne viskas, kadangi panašių triukų lydeka gali iškrėsti gerokai daugiau. Traukiant ją krante graibštu, panašūs dalykai irgi įmanomi, bet galimybių įveikti grobuonę daugiau jau vien todėl, kad čia žvejys bus įsibridęs ir galės bent jau rankomis sučiupti laimikį. Pasitaiko, jog išvilkta į seklumą stambi lydeka išsivaduoja nuo kabliukų ar nutraukia valą, bet nepajėgia staigiai grįžti į gelmę ir meškeriotojas ją sugriebia bei išvelka į krantą rankomis. Tačiau dažniausiai nepatyrę žvejai daro dvi klaidas:

1) Meškeriotojas, nors dažniausiai jo kolega ar šiaip iš niekur atsiradęs „padėjėjas“, neturėdamas graibšto, nuvargina žuvį, ją pritraukia šalia kojų ir... čiumpa už valo. Devyniais atvejais iš dešimties, na, nebent gija itin tvirta, kabliukas giliai plėšrūnės gerklėje, lydeka nusipurto nuo kabliuko arba nutraukia valą, pavadėlį;

2) Kiša prie valties ar kranto pritrauktai lydekai graibštą po uodega ir staigiu mostu bando ją kelti. Žuvis, suprantama, neatsiduria „samtyje“, o tartum pastumta visa jėga šasteli į priekį ir to pakanka, kad masalas išlėktų iš jos nasrų arba nutrūktų valas. Beje, staiga išsprūdęs masalas gali pridaryti daug bėdos – yra buvę atvejų, kai jis sužaloja meškeriotojui veidą, rankas, kartais kabliukai taip giliai įstringa, kad be chirurgo pagalbos neišsiverčiama. O jei papultų į akį...

Gaudant iš valties lydeka gali apvynioti valą apie inkaro virvę. Tokiu atveju meškeriotojas praktiškai praranda visas galimybes ištraukti žuvį. Žvejojant dviese, taip nutinka labai retai, kadangi kolega gali pakelti inkarą, tačiau gaudant vienam tai padaryti sudėtinga. Neretai pritraukta prie valties lydeka tartum įgauna antrąjį kvėpavimą ir ima siautėti nardydama nuo vieno borto prie kito. Dabar netgi šalia sėdintis draugas bejėgis, todėl tenka pasikliauti tik savo meistriškumu bei reakcija. Valtį galima panaudoti kaip papildomą stambios žuvies varginimo priemonę. Tegul stambus laimikis tempia paskui save valtelę. Žinoma, jei šalia kerplėšynai, nukreipkite žuvį kita linkme. Aš kalbu apie nedidelę pripučiamą valtį, katerių, kuriais vis dažniau matau žvejojančius „šeimynomis“, net Hemingvėjaus herojaus laimikis nepatrauktų.

Visgi geriausia stambią plėšrūnę tempti kranto link ir išlipus į seklumą ar krantą užbaigti darbą. Į valtį lydeką, neturint tinkamo graibšto, reikėtų kelti suspaudus už sprando, bet ne už uodegos.

Ir vis dėlto turėti didelį bei talpų graibštą ir jį paruošti dar iki užkimbant lydekai. Jei žvejoji vienas, pasitaiko, kad tiesiog neturi galimybių ištraukti graibšto rankenos, jį išskleisti, netgi apskritai paimti į rankas, jei graibštas guli kitame valties gale ir dar yra prisegtas, kad neiškristų iš valties.

Lydeka valtyje. Regis, jau viskas teisingai padaryta. Ar tikrai?

Yra buvę atvejų, kad staiga suspurdėjusi rankose lydeka, kuomet iš jos gerklės dar neišsegtas vobleris, laisvą masalo trišakį įsegė žvejui į rankas. Beje, taip atsitiko mano geram draugui, kuomet norėjau jį nufotografuoti su laimikiu. Aštriadantė svėrė gal 7 kg, masalo trišakiai didžiuliai, storos grūdintos vielos, vieno jų du gyliai kiaurai perdūrė nykštį ir delno odą. Kraujo klanai... Ne lydekos, suprantama. Gerai, kad žvejojome dviese, nes galėjo žaizdos būti kur kas didesnės.

Panašiai nutiko ir man. Ne valtyje, o krante. Bandžiau išimti plikomis rankomis nedidelį voblerį iš poros kilogramų aštriadantės nasrų. Patikėkite, menkas malonumas, kuomet du gyvi kilogramai spurdėdami bando išplėšti iki kaulo piršte įsmigusį kabliuką.

Todėl turėkite kabliuko išėmimui skirtas reples, žiodiklį, net jei ir esate pasiskiepiję nuo stabligės. Ir nešiokitės liemenės kišenėje jodo, marlės gabalėlį – maža kas.

Kol nespėjo atsitokėti

Šiaip ar taip, skaitytojams labiausiai rūpi, kaip nuvarginti stambią lydeką. Esama kelių visiškai nepanašių savo taktika traukimo būdų. Vienas iš jų – neleisti žuviai plaukti ten, kur ji nori. Pasakyti lengva, o padaryti? Siūlyčiau išnaudoti netikėtumo veiksnį.

Lydeka, kitaip nei šapalas, salatis, meknė ar net šamas, kurį laiką net nesuvokia, kad yra pakliuvusi ant kabliuko. Kodėl taip nutinka būtent jai – neturiu supratimo, bet faktas, kad ypač didžiosios aštriadantės reaguoja pavėluotai. Netgi žvejai kartais nesupranta, jog masalą pačiupo žuvis, atrodo, kad užsikabino kažkoks šiekštas. Arba kurį laiką meškeriotojas net neįtaria, kokio dydžio plėšrūnė traukiama į krantą – ji plaukia tarsi pliauska, tik po kurio laiko atsitoki ir ima priešintis.

Arba nesipriešina visai, man yra buvę, kad kelias stambias lydekas parsitempiau iki kranto apskritai be kovos, jos plaukė tarsi apdujusios ir tik paimtos į rankas atsikvošėjo. Paprastai mažesniosios neretai šokinėjo iš vandens darydamos „žvakes“. Tarp meškeriotojų vyrauja nuomonė, kad pačios geriausios kovotojos yra 2–3 kg svorio lydekos. Jei didžiosios su tokia energija priešintųsi ir atlikinėtų panašaus pobūdžio veiksmus, vargu ar jų ištrauktume tiek, kiek pagauname dabar.

Tiesa, kaip jau minėjau, telkinys telkiniui nelygus, jų gyventojos tuo pačiu metų laiku gali elgtis labai skirtingai. Ir vėl tenka konstatuoti faktą, jog upių lydekos agresyvesnės už gyvenančias tvenkiniuose bei ežeruose, ypač tos, kurios dažniausiai medžioja sraunumose. Tačiau kad ir kur gyventų šios žuvys, bendrumų turi, tad grįžkime prie netikėtumo veiksnio.

Pajutusi, jog pakliuvo į spąstus, lydeka, suprantama, ims priešintis. Kaip minėjau, didžioji lyg žirafa – iš pradžių gali nesuprasti, kas čia įvyko. Todėl turint pakankamai galingus įrankius ir tvirtą valą verta rizikuoti. Ta rizika, sakyčiau, labai minimali, ir kol žuvis vis dar jaučiasi saugi, reikėtų bandyti pritraukti margašonę kuo arčiau.

Veikiausiai žuvis po kurio laiko pajus klastą, visa kova dar prieš akis, bet meškeriotojas jau bus įgavęs šiokį tokį pranašumą. Juk jis laimės tą atstumą, kurį lydeka turės įveikti stengdamasi grįžti atgal, galbūt norėdama įplaukti į šiekštyną, kuriame iki užkimbant tūnojo. Plaukti atgal – vadinasi, eikvoti jėgas, be to, galima neleisti laimikiui judėti ta kryptimi, o pakoreguoti jo plaukimą į atviresnius vandenis, ten, kur, žvejo nuomone, nėra jokių kliuvinių.

Vienaip ar kitaip, įrankiai turi dirbti maksimaliu režimu, kad lydeka nesijaustų padėties šeimininke. Kaip rodo praktika, žuvis daugiausia jėgų praranda tada, kai meškerykotis laikomas beveik vertikaliai. Tokia spiningo padėtis reikalinga ir tada, kai norime laimikį pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius. Jei dugnas labai akmenuotas ar priaugęs žolių, tai netgi būtina. Geriausiai meškerykočio amortizacinės savybės išnaudojamos tada, kai jis pakeltas 45°–60° kampu, bet ne priešinga lydekos plaukimo kryptimi, o taip, kad jo viršūnė būtų pasukta lygiagrečiai su žuvimi arba šiek tiek prieš ją. Šitaip plėšrūnę galima priversti judėti puslankiu labai nenutolstant nuo žvejo.

Ypač tai patogu sėdint valtyje, kadangi kiekvienas ant ritės būgnelio susuktas metras mažina plaukiančios žuvies ratus ir artina ją prie meškeriotojo. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad staiga pasidavusi žvejo valiai ir pernelyg greitai priartėjusi lydeka gali pateikti nemalonų siurprizą, nes tai bus apgaulingas jos manevras – nedera patikėti pergale, kol nelaikai laimikio rankose.

Ne laiku atsipalaidavęs žvejys dažnai nespėja sureaguoti į pakartotiną grobuonės šuolį tolyn ir taip praranda ranka pasiekiamą laimikį. Jau geriau pratęsti kovą toliau nuo valties ar kranto, bet imti į rankas tikrai nuvargintą žuvį. Tiesa, toks traukimo būdas spiningautojui gaudant nuo kranto kartais suteikia papildomų problemų. Gerai, jei įmanoma eiti sausuma paskui dideliu puslankiu plaukiančią aštriadantę, bet kai pakrantėje pritrūksta erdvės, neretai tenka bristi gana giliai. Todėl išsiruošę gaudyti stambių lydekų nepamirškite užsidėti bridkelnes.

Norėčiau įspėti nekantriausius žvejus – nesistenkite lydekos labai greitai kelti į vandens paviršių. Nesvarbu, gaudysite iš valties ar nuo kranto. Ypač rizikinga tai daryti didelėje tėkmėje. Lydeka – ne karšis, ji vandens paviršiuje tampa gerokai guvesnė, nes mato šviesą, nesijaučia saugi, tai jai mažiau įprasta aplinka. Būna, kad ir labai stambi aštriadantė bando šokti darydama „žvakę“. Tai itin reti atvejai, bet geriau jų nebūtų apskritai, nes tada didelė lydeka turi ypač daug galimybių nutrūkti.

Varginant lydeką derėtų išnaudoti ne tik gerąsias valo ir spiningo savybes, tačiau ir aktyviai dirbti rite. Kiek pastebėjau, tai daro tik nedaugelis žvejų. Ritės stabdį galima reguliuoti nuolat, jis atleidžiamas ar priveržiamas reaguojant į susidariusią situaciją, nereikia to bijoti. Žinoma, jei ritę įsigijote neseniai arba nepasitikite jos stabdžių sistema, tada geriau nereguliuokite, nes tai gali turėti neigiamų pasekmių.

Romualdas Žilinskas