Kokiu spiningu toliau užmesime masalą?

Šio amžiaus pirmo dešimtmečio viduryje mūsų žvejybinėse parduotuvėse pasirodė pirmieji prestižiniai spiningai – iš JAV atvežti Lamiglas ir St. Croix kotai. Japoniški, korėjietiški spiningai pasirodė jau vėliau, maždaug po kokių trijų ar penkerių metų. Tuo metu buvo galima jausti didelį skirtumą tarp ekonominės klasės ir prestižinių šios rūšies įrankių, panaši situacija susiklostė ir su ritėmis, spininginiais masalais bei kita mėgėjiškai žūklei skirta įranga. Suprantama, kad kainų skirtumas irgi buvo didžiulis ir tikrai ne kiekvienas meškeriotojas galėjo leisti sau įsigyti tokius spiningus ar rites.

Kadaise spiningai buvo ilgesni



Dabar toji riba, o tai savo straipsniuose nuolat pabrėžiu, ima išsitrinti ir tik pati pigiausia bei brangiausia šios rūšies produkcija smarkiai skiriasi tarpusavyje. Tačiau rašinys ne apie kainas, nors apie įrangos kokybę užsiminsiu.

Taigi pasirodė tie pirmi kotai, į kuriuos žiūrėdamas lietuvis spiningautojas varvindavo seilę...

Laimei, kad dirbdamas žvejybinio žurnalo redaktoriumi turėjau visas galimybes ne tik išsibandyti naujausius žūklei skirtus gaminius, tačiau ir įsigyti juos už mažesnę, nei statistinis šalies meškeriotojas, kainą. Dar daugiau – nusipirkti kai kuriuos labai retus įrankius, kurie net nepasiekdavo mūsų parduotuvių, nes būdavo skirti kitų šalių rinkai.

Tikriausiai kai kurie skaitantys mano rašliavą jaunuoliai galvoja, jog paprastesnis būdas yra atsisiųsti įrangą iš internetinių parduotuvių ir problema bus išspręsta. Deja, tuo metu panašaus pobūdžio prekyba pas mus praktiškai dar neegzistavo.

Praėjus keleriems metams po tų pirmų amerikietiškų spiningų „atsiradimo“, specialiu užsakymu iš St. Croix firmos į mūsų šalį buvo atgabenti ir tuojau pat parduoti keli spiningai, kurių ilgis siekė 3,8 m. Amerikiečių bendrovė tokių spininginių kotų savo rinkai tikrai negamintų, tai buvo produktas Rusijos žvejams. Kelis tokius spiningus šios firmos atstovams Lietuvoje pavyko gauti ir mūsų spiningautojams, laimingųjų tarpe buvau ir aš.

Kaip minėjau, norinčių pirkti tokius spiningus atsirado ne vienas meškeriotojas, dar daugiau – šie žvejai jau seniai patys pageidavo itin ilgų spiningų, vildamiesi, kad su šiais įrankiais bus galima užmesti masalus kone nerealiu atstumu. Kaip ir dabar, taip ir visais laikais vyravo savotiškos žvejybinės mados, tuo metu daug spiningautojų žvejodavo ilgais spiningais ir, kas galbūt jaunesnės kartos žvejus nustebins, pageidautina parabolinio linkio.

Žinoma, buvo nemažai ir išimčių, nes juk džigavimui tokie kotai netinka, tvičingavimas tuomet žengė pirmuosius žingsnius, bet gaudyti, tarkim, šapalus, lydekas arba salačius, kuomet pakanka voblerio arba blizgės paprasčiausio ritmingo traukimo, šitokie spiningai puikiausiai tiko.

Ar tikrai netradiciškai ilgi įrankiai pateisino meškeriotojų viltis, nežinau, nes žmonių, kurie juos nupirko, nepažinojau. Visgi, toks pasirinkimas man pasirodė gana abejotinas, o kodėl – suprasite perskaitę šį straipsnį.

Kas nulemia užmetimo nuotolį spiningaujant?



Nevertindami tokio faktoriaus, kaip spiningo ilgis, pabandykime išsiaiškinti, koks meškerykotis turėtų itin toli užmesti masalą.

Teoriškai, spiningas, kurio linkis yra parabolinis, tokio pat svorio vilioklį sviedžiant tokia pat jėga, turėtų numesti toliau, nei kotas turintis progresyvų linkį. Kalbant žvejų žargonu, dabar lyginu „minkštą“ ir „kietą“ spiningą. Kaip supratote, pirmasis masalą sviedžia toliau, nes pagal visus fizikinius dėsnius per visą ilgį sulinkęs blankas išmeta (tarytum katapultuoja) voblerį ar blizgę su didesne inercija. Šioje vietoje lyg ir viskas aišku.

Dar vienas privalumas. Kadangi parabolinis kotas labiau amortizuoja, galima naudoti plonesnį (silpnesnį) valą, kuris netrūks traukiant kovingą ir stambų laimikį. O metant masalą plonesne gija, jį visada užmesime toliau nei storesne.

Bet čia pat susiduriame su tam tikrais prieštaravimais. Norint, kad kotas perduotų masalui kiek galima daugiau savo inercijos, reikia, jog valas turėtų maksimaliai didelį sąlytį su kotu, o tai reiškia, kad turintis daugiau žiedelių spiningas turės daugiau lietimosi taškų su slystančia žiedeliais gija. Bet kuo daugiau bus žiedelių, tuo didesnė susidarys trintis, kuri apsunkins valo slydimą ir tai jau turės neigiamą įtaką užmetimo nuotoliui.

Todėl reikalingas kažkoks „aukso vidurys“, kuris suderintų šias dvi viena kitai prieštaraujančias savybes. Ar jis rastas, galima patikrinti tik praktiškai. Beje, progresyvaus linkio kotai masalą gali sviesti ne ką prasčiau nei paraboliniai, o tai irgi yra optimalaus sprendimo, kaip išdėstyti žiedelius ant blanko, kiek jų turi būti, kokio dydžio ir pan., suradimas.

Noriu pasakyti, kad, jei atkreipėte dėmesį, skirtingų firmų to paties ilgio spininguose neretai skiriasi žiedelių skaičius, varijuoja žiedelių dydžiai, žiedelių kojelių ilgis ir panašūs dalykai. Mano nuomone, itin svarbus faktorius užmetimo nuotoliui yra būtent pirmojo, t. y. arčiausiai ritės esančio žiedelio atstumas nuo ritės.

Beje, ritės kojelės ilgis lygiai taip pat aktualus ir jūs galite įsitikinti tuo mėtydami masalus. Įdomu tai, kad pirkdami geriausias rites spiningautojai į pastarąjį faktorių net nekreipia dėmesio. Na, bet tai yra jų problemos. Nors gal ir ne visai, nes čia pat paskuba internetinėje erdvėje pasidalyti savo „įžvalgomis“ apie „prastai“ masalus užmetantį spiningą, nes ritė tikrai buvo gera, daug kartų išbandyta. Tačiau ji buvo bandyta su kitu spiningu, o šitam galbūt reikalinga kita ritė...

Taip pat derėtų atsižvelgti į faktą, kokio svorio viliokliais mes ruošiamės žvejoti. Tokio pat užmetimo svorio (testo) parabolinis ir progresyvus spiningas nevienodai gerai svies skirtingo svorio masalus. Jei reikėtų rinktis kotą lengviems viliokliams – imčiau parabolinį, bet sunkesniems nei 20 g – neabejodamas pasirinkčiau progresyvų, nors ant abiejų tipų spiningų ir būtų nurodytas vienodas užmetimo svoris, šiuo atveju, tarkim, 7–25 g. Praktika rodo, jog progresyvaus linkio spiningai toliau sviedžia masyvesnius vilioklius.



Šiuo metu smarkiai išpopuliarėjęs tvičingavimas, gaudymas poperiais padarė korekcijas ir spininginių kotų pasirinkime – tokiam žūklavimo dirbtiniais masalais būdui reikalingi jautrūs ir leidžiantys betarpiškai kontroliuoti vilioklio pravedimą spiningai – trumpi bei labiau progresyvaus nei parabolinio linkio.

Taip pat „kietesni“ spiningai taikliau sviedžia masalus. Priežastis elementari – jie linksta tik maža dalimi savo ilgio ir po vilioklio užmetimo palyginti greitai nustoja linguoti, tokiais spiningais metimas atliekamas lyg ranka, bet ne katapultuojant masalą. Reikšmės turi ir anglies pluoštas, iš kurių jie pagaminti, nes lengvas ir trumpas kotas išties bus tarsi rankos tęsinys. O svaidydami vilioklį sunkesniu kotu mes, net to pradžioje nejausdami, naudojame daugiau jėgos užmetimo metu, mūsų refleksai automatiškai labiau susikoncentruoja į paties spiningo laikymą, bet ne į taiklumą. Štai čia ir pasireiškia kokybiškų (brangesnių) spiningų pranašumas prieš pigesnius.

Nereikėtų ignoruoti ir spiningo subalansavimo. Net ir sunkesnis kotas gali būti pakankamai lengvas, jei pasirinksime atitinkamo dydžio bei svorio ritę. Beje, ji gali būti kaip tik sunki – taps savotiška atsvara. Todėl renkantis parduotuvėje spiningą aš visada rekomenduoju išsyk pirkti ir ritę arba, jei jau turite, atsinešti iš namų, kad galima būtų pajausti pilną koto balansą. Nes nutinka taip, jog spiningas „prilipo prie rankos“, bet vėliau, kai pradėjote žuvauti, jis pasidarė ne toks mielas ir patogus. Viskas čia paprasta – juk „lipo prie rankos“ tuomet, kai dar buvo be ritės.

Transportabilumo irgi negalime atmesti, nes trumpi dviejų dalių kotai lengvai telpa automobilio bagažinėje. Taip pat su trumpesniu meškerykočiu lengviau žvejoti iš valties. Bet su tokiais spiningais negalima toli užmesti masalų. Na, bent jau teoriškai. O kaip yra praktiškai?

Pagal naujausias technologijas pagamintuose spininguose vis labiau mažėja užmetimo nuotolio priklausomybė nuo jų ilgio. Įdomus faktas – gaudant itin trumpais kotais keliolikos centimetrų blanko ilgių skirtumas dar turi palyginti nemažą reikšmę užmetimo nuotoliui, bet naudojant ilgus spiningus – dvidešimt ar daugiau centimetrų skirtumas užmetimo nuotolio gali ir neįtakoti.

Pasak gamintojų, 7’(2,1 m) ir 8’(2,4 m) kotai nevienodai toli nusvies masalą ir tai žvejys garantuotai pajaus. Bet kada spiningai bus 10’(3,0 m) ir 11’(3,4 m) ilgio, vargu ar užmetimo nuotolis skirsis. Galbūt kokiu metru ar dviem, kas iš principo beveik neturi reikšmės, jei vilioklį sviesime 50 m atstumu.

Todėl norint maksimaliai toli užmesti masalą, pagal ekspertų rekomendacijas, reikėtų paisyti kitų užmetimo nuotolį didinančių veiksnių: plonesnio, minkštesnio ir slidesnio valo, kokybiškų specialiai pintoms gijoms ar monofilamentiniams valams pritaikytų ričių, kiek įmanoma labiau atitinkančių spiningo užmetimo svorio ribas (jų vidurkį) atitinkančių masalų.

Na, o kaip tas ilgas amerikietiškas spiningas, apie kurį pasakojau rašinio pradžioje? Įpratau ir buvo tada net labai geras, juolab svaidė masalus tikrai toli, ir pakankamai lengvus, menkesnius nei jo minimali užmetimo riba. Ligi tol nė vienas mano turėtas įrankis nė iš tolo neprilygo šioje kategorijoje. Deja, neatsimenu tiksliai kokio testo tas kotas, jo jau seniai nebeturiu. Ir apskritai vilioklių svorių ribos, kai žvejodavau šiuo spiningu, smarkiai išsiplėtė, kas būdinga būtent paraboliniams spiningams. Pasakysiu dar tiek, kad juo žvejodavau vobleriais ir vartiklėmis, gaudydavau salačius, lydekas, šapalus, meknes, ešerius tik upėse.

Ritė prie šio spiningo buvo tvirtinama slankiojančiais žiedais. Jie pagaminti iš kažkokios minkštos ir tamprios medžiagos, laikydavo gana tvirtai, tačiau ir patraukti ritę galėdavai ant rankenos žemyn arba aukštyn ir įtvirtinti norimu atstumu. Tai tikrai privalumas, juk pabrėžiau ritės ir spiningo balansą, taip pat ritės nuotolį iki pirmojo spiningo žiedelio, t. y. jos kojelės ilgį. Bet to koto jautrumas, deja, buvo beveik „nulinis“.

Paties spiningo masė tokia, kad po kelių valandų imdavo mausti pečius. O ir vėjuotą dieną būdavo sudėtinga bent kiek taikliau užmesti masalą. Tiesa, dar privalumas, kad gerai laikydavo pakirstą žuvį. Tačiau gaudant tolimu atstumu, tekdavo ją kirsti smarkiai atsilošus, o jei dar žvejoji monofilamentine gija – kirsdavau iš visų jėgų. Ir sunku suvaldyti stambų laimikį. Dabar tokio spiningo veikiausiai nepirkčiau...

Romualdas Žilinskas