Kam reikalingos avižėlės ištirpus ledui?
Veikiausiai kvailas klausimas – suprantama, kad žuvų gaudymui. Tačiau gal kažkiek ir nustebinsiu – avižėlių panaudojimo galimybės atviro vandens sezonu yra gana didelės ar bent jau tikrai didesnės nei galvoja daugelis meškeriotojų, nes apima praktiškai visus mums žinomus žūklės būdus.
Nors ir nesiruošiu avižėlių reitinguoti pagal panaudojimo populiarumą žvejojant vienas ar kitas žuvis šiltesniu metų periodu arba, kaip sakiau, atsižvelgiant į konkrečius žūklavimo būdus, bet vis tiek pradėsiu nuo labiau žinomo meškeriojimo. Beje, taip žuvauti galite nors ir šiandien...
Kuomet upėse nutirpsta ledas, baigia plaukti ledo lytys, paprastai upės išsilieja iš krantų, susidrumsčia, smarkiai pagreitėja jų tėkmė ir žuvys stengiasi glaustis ten, kur ramiau, nes jos vis dar yra vangios. Kita vertus, vanduo irgi pakankamai nesušilo, tad žvynuotosios glaudžiasi prie dugno, kur temperatūra pastovesnė ir tėkmė menkesnė.
Be abejonės, tai liečia ir šapalus, kurie laikosi gausiais būriais, nors tuos būrius aptikti nėra labai paprasta. Tačiau jų žūklavietes daugelis meškeriotojų jau seniai „iššifravę“, nes tinkami tokiu laiku šapalams upių ruožai paprastai nekinta metų metais, paprastai ten šios žuvys plaukioja ir vėlų rudenį, žiemą.
Vienas geresnių plačiai naudojamų masalų šapalų žūklei yra paprasčiausias batonas. Kai kas bando jį mauti ant kabliuko kartu su pluta, bet dauguma žvejų meškerioja batono minkštimu. Nesiplėsiu ta tema, nes apie tai rašyta ne sykį.
Pasakysiu tiek, kad batoną galima mauti (veikiau užspausti) ant paprasto kabliuko arba ant avižėlės kabliuko. Tiesa, tai nebus tradicinė poledinei žūklei skirta smulki avižėlė, ji gali būti gerokai masyvesnė, o kabliukas visada yra žymiai didesnis ir su ilgesniu koteliu. Faktiškai tokia avižėlė specializuota būtent minėtai žvejybai.
O žvejyba labai paprasta. Tam naudojamas plūdinei žvejybai skirtas bet kokio tipo ilgas meškerykotis (boloninis, match, paprastas teleskopinis) su rite. Sistemėlę sudaro plūdė ir avižėlė. Arba plūdė, svarelis ir kabliukas. Arba virš avižėlės prie valo prispaudžiamas dar ir švino gramzdas, tai, beje, yra dažniausias variantas. Būtina sąlyga naudojant bet kurią sistemėlę – vilioklis plaukia pasroviui neliesdamas dugno.
Vėlgi, nesiruošiu kartoti tai, ką jau nesyk esu pasakojęs, bet priminti, koks skirtumas šiuo atveju bus tarp kabliuko ir avižėlės, reikėtų. O skirtumas tas, kad pamautas ant paprasto kabliuko batonas skęs ilgai, jį galimai vis tiek kels, blaškys tėkmė, kibimas matysis prasčiau.
Tokia sistemėlė geresnė (tačiau irgi ne visada) tuomet, kai sušyla vanduo ir šapalai pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius bei patį vandens paviršių. Kada vanduo šaltas ir žuvys yra arčiau dugno, kuomet nereikia, kad masalas „maskatuotųsi“ srovėje, bet geriau, kad jis išlaikytų pastovų horizontą ir greičiau nukęstų, tuomet nepakeičiama bus avižėlė.
Panašiu principu vadovaujamasi žvejojant plūdine žiobrius. Tik šįsyk ant avižėlės kabliuko bus maunamas gyvūninės kilmės masalas (pas mus devyniais atvejais iš dešimties – uodo trūklio lervos, rečiau krevetės), o pati avižėlės kabliukas bus mažesnis nei gaudant šapalus.
Avižėlė gali būti speciali su ilgakočiu kabliuku, bet visai sėkmingai naudojamos ir paprastos masyvesnės žiemines avižėles. Sistemėlė, jei žuvausime plūdine meškere, iš principo nesiskiria nuo anksčiau aprašytos, galimai bus meškeriojama tik su kitokia plūde, tačiau masalas žiobriams pateikiamas kitaip nei šapalams – besivelkantis dugnu.
Šis žiobrių gaudymo būdas pirmiausiai išpopuliarėjo Latvijoje, pas mus jis nėra toks dažnas, bet, tarkim, Žemaitijoje pakankamai įprastas. Vėlgi, kitaip nei šapalai, žiobriai reaguoja ir į avižėlės spalvas. Kai kada jie nori ryškių raudonų, geltonų ar net salotinių avižėlių, kitąsyk labiau kimba gaudant paprasto metalo spindesio (galbūt netgi prigesinto) avižėlėmis.
Žvejojami dugnine žiobriai irgi neretai noriau čiumpa masalus, kai vietoje kabliuko pririšama avižėlė. Tik dabar jau tenka rinktis lengvesnes avižėles nei meškeriojant plūdine, nors jų spalvos irgi gali smarkiai varijuoti. Avižėlės naudojamos tiek rišant šoninio pavadėlio sistemėles (tai žymiai dažnesnis variantas), tiek montuojant sistemėles su kiaurai praveriamu ir laisvai valu slankiojančiu gramzdu.
Įdomu tai, jog žuvaujant dugninėmis žiobrius, avižėlės panaudojimas nebūtinai siejamas su tuo, kad ji smarkioje tėkmėje mažiau kils nuo dugno, nors tas faktas galbūt kažkurią dieną ir bus pagrindinis sėkmingos žvejybos faktorius. Tačiau kitąsyk pasiteisina iš plastiko pagamintos lengvos ryškios stintinės avižėlės, kurios ant ilgo pavadėlio greitoje tėkmėje kaip tik labiau pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius. Žodžiu, jei žiobriai nekimba, eksperimentuoji ir randi geriausią būdą, kaip juos suvilioti.
Be abejo, stintos avižėlėmis žvejojamos ir nuo kranto, ir iš valties, rišamos specialios iš kelių avižėlių sistemėlės. Tačiau tai veikiau būtų žieminės žvejybos „tęsinys“ ar tiesiog „žiema be ledo“, o aš šiame straipsnyje noriu pakalbėti apie platesnį tokių masalų panaudojimą kitais metų laikais.
Kitos neabejingos avižėlėms žuvys būtų raudės. Ir šiais masalais plūdine meškere jas sėkmingiausiai galima gaudyti per vidurvasario karščius. Dar keisčiau, jog šitaip meškeriojama stovinčiuose vandenyse ir nedideliame gylyje. Tiksliau, gelmė gali būti įvairi, bet avižėlė žuvims pateikiama arčiau vandens paviršiaus arba viduriniuose sluoksniuose. Dabar montuojama jau subtilesnė sistemėlė, tačiau jos principas išlieka toks pats, kaip ir anksčiau aprašytų – plūdė, o žemiau jos rišama avižėlė.
Ypač efektyvi avižėlė raudžių žūklėje banguojant vandeniui. Veikiausiai todėl, kad bangų sūpuojama ji juda, o be to tokiomis sąlygomis raudės pasitraukia nuo paviršiaus ir laikosi šiek tiek giliau nei įprasta vasaros laikotarpiui.
Avižėlė raudėms pageidautina ryški, iššaukiančių spalvų, nors kartais jos neblogai gundosi ir smarkiai išblizgintais metalinio spindesio tokios rūšies masalais. Ant kabliuko maunamas koks nors natūralios kilmės „priedas“, tai gali būti tiek gyvūninės, tiek ir augalinės kilmės masalas, pavyzdžiui, tešla, kviečio grūdas, sliekas ar žiogas (veikiau jo uodegėlė).
Kadangi jau pradėjau kalbėti apie raudes, teks pereiti prie spiningavimo avižėlėmis. Ką bendro turi šios žuvys su spiningu? Labai daug, jei žuvauji ultralight spiningavimui skirtais masalais ežere ar tvenkinyje, čia raudės gali sudaryti ženklią laimikio dalį. Kaip supratote, tada vietoje galvakablio galima rišti bet kokią žiemą naudojamą avižėlę, nors „nuoga“ vargu ar seksis labai sėkmingai žvejoti – teks ant kabliuko kabinti silikoninį trūklį, kokį kitą dirbtinį kirminą ar lervą, surišti muselę.
Tokiomis pačiomis avižėlėmis ir tais pačiais ar panašiais dirbtinės kilmės priedais sugundysite praktiškai visas ežere, tvenkinyje ar upėje gyvenančias žuvis. Galima nerti ir gyvūninės kilmės masalus, bet tuomet pats spiningavimo principas praras prasmę.
Nesileisiu į ilgesnius išvedžiojimus apie ultralight ar avižadrėbio subtilybes, tiesiog konstatuosiu faktą, jog poledinei žvejybai skirtos avižėlės (ypač volframinės) kuo puikiausiai pakeis „mikro“ galvutes ar galvakablius, o kai kada bus netgi geresnės už pastaruosius. Kalbu ne iš „lemputės“, taip daug sykių bandžiau vilioti ešerius, karšius, kuojas, netgi aukšles.
Poledinė žūklė avižėlėmis turi vieną išskirtinį bruožą – masalai nuleidžiami į vandenį vertikaliai, jais animuojama naudojant trumpas meškerėles, kilnojant avižėlės aukštyn ir žemyn, įvairiai virpinant. Bet tą patį ir su tokia pačia įranga (na, gal ne visai, vietoj balalaikos paimsime truputį ilgesnę meškerėlę su rite) galima daryti žuvaujant nuo liepto arba iš valties šiltuoju metų laiku.
Išbandytas dalykas dar kadais vaikystėje, kuomet Lampėdžių karjere vasarą ešerius žvejodavau nuo tuomet buvusių ilgų, toli į vandens telkinį nutįsusių lieptų. Meškeriodamas paprasta plūdine jų niekaip nesuviliodavau, tačiau pakabinęs ant avižėlės kabliuko šoniplauką pagaudavau visada. Panašiai žvejodavau ešerius ir karšius Elektrėnų ežere nuo betoninių lieptų, kurie, deja, vėliau sugriuvo. Vietiniams žvejams tai buvo įprastas žūklės būdas.
Taip pat dar vaikystėje išbandžiau ir žūklavimą tikra žiemine įranga (beje, balalaika, dabar net juokas ima) iš valties. Nepatikėsite, tačiau ant stambios ir blizgančios baltu metalu avižėlės kabliuko pakabintu slieku gundėsi didesni nei dviejų kilogramų karšiai. Ir taip nutiko Kalvių ežere jau per pirmą žūklę.
Deja, ištraukti sugebėjau tik gal kas trečią karšį. Vėliau daugsyk išbandžiau žvejybą avižėlėmis iš valties. Nors nesu tokio žūklavimo fanas, bet nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad nė karto nelikau tuščias.
Ten, kur ežero ar tvenkinio dugnas labai dumblėtas, žolėtas, galima mėginti avižėlę rišti aukščiau svarelio, paternoster ar drop shot principu. Taip pat ji kartais neprastai gundo ešerius pririšta aukščiau blizgės arba pilkerio, kuomet žvejojama iš valties vertikaliai.
Žodžiu, šio straipsnio reziumė – žiema jau baigėsi, bet neskubėkite nešti į rūsį ar padėti garaže savo žieminės įrangos, juo labiau masalų, nes galbūt jie dar pravers...
Romualdas Žilinskas
