Kaip sukriukę nusviesti iki kito kranto. Pirma dalis

Kita vertus, ar visada reikia taip toli svaidyti masalus. Žinoma, kad ne, priklauso, kokias žuvis nori sugundyti. Pridursiu, kad tokio tipo sukriukės turi dar ir kitų privalumų, ne vien puikias, faktiškai prilygstančias sunkioms vartiklės ar pilkeriams, aerodinamines savybes. Tai ir yra šio rašinio tema.

Tačiau kalbėsiu tik apie klasikiniu būdu sukonstruotas besisukančias blizges, nes pasitaiko sukriukių su sunkiais kūneliais priekyje. Kažkada tokie masalai pas mus buvo pasirodę prekyboje, bet didelio populiarumo nesulaukė. Keletas tokių kažkur stalčiuose pas mane mėtosi iki šiol. O ir šių vilioklių konstrukcija gana keista, man tai panašu į visiems žinomą ofsetinę galvutę, prie kurios pritvirtinta paprasčiausia lengva sukriukė. Yra dar keletas kitų niuansų, bet jie neesminiai, nesiplėsiu.

Pažiūrėjęs, kaip pagamintas tas keistas vilioklis, panašių pasidariau pats – prie „čeburaškos“ auselės prisegiau žiedelį, o po to – prie žiedelio paprasčiausią besisukančią blizgę. Ir kuo puikiausiai spiningavau. Ir netgi žuvų pagavau. Jei netingit, pabandykite susikonstruoti ir pažuvauti.

Kodėl reikia sunkių sukriukių

Jei kalbėtume apie pasunkintų klasikinių sukriukių privalumus, porą jau paminėjau – nerealus užmetimo nuotolis, jos sviedžiasi labai taikliai. Dažniausiai paprastos sukriukės užsimeta ne itin gerai, bet ir ne ypatingai prastai, kai kurie ilgaliežuviai lengvi vobleriai – gerokai blogiau. Kaip skris besisukanti blizgė, priklauso ne vien nuo jos svorio, tačiau ir nuo lapelio formos. Kuo lapelis yra platesnis, tuo sukriukė prasčiau skrenda, vartosi. Vėjuotą dieną su lengva aglia tipo sukriuke spiningauti kartais būna labai sudėtinga.

Panašiai yra ir numetus tokį masalą į vandens telkinį. Platus lapelis smarkiau priešinasi vandeniui, todėl vos greičiau patraukta sukriukė kyla į viršutinius vandens sluoksnius. Upėse tai ypatingai didelė problema, nes didesnėje tėkmėje platesniais lapeliais sukriukes įmanoma traukti prieš srovę tik pačiu vandens paviršiumi. Todėl tėkmėje paprastai rekomenduojama naudoti comet ar long tipo besisukančias blizges, nes jų lapeliai siauresni arba visiškai siauri.

Galima būtų tuo ir apsiriboti, tačiau žuvys neretai nori būtent plačiais lapeliais sukriukių, kurių lapelių apsukos retesnės, bet vibracija gerokai didesnė nei siauralapių blizgių. Aš apskritai retai naudoju comet ir long sukriukes, nors gerokai dažniau žvejoju tekančiame nei stovinčiame vandenyje. Mano galva, aglia modeliai dažniau suvilioja žuvis. Ne visada, bet, jei paskaičiuočiau bendrą metų laimikį, yra būtent taip. Aišku, gal tai mano įsitikinimai, nes kokiu masalu daugiau gaudai, tokiu ir daugiau pagauni.

Su lengvomis sukriukėmis praktiškai neįmanoma žuvauti bent kiek gilesniuose vandenyse, ypač, kada jos plačialapės ir dar su nemenkomis muselėmis ant kabliukų. Ir tai didelis šių vilioklių minusas.

Spiningaujant su pasunkintomis sukriukėmis minėtos problemos prapuola. Kartais visiškai, kartais dalinai, nes vėlgi blizgių kūnelio „pasunkinimas“ būna nevienodas, o ir lapelio įtaka išlieka. Bet, jei kalbėsim apskritai, tuomet galima sakyti, jog šios rūšies sukriukėmis įmanoma žuvauti gerokai giliau ar net labai giliai, jei jas lyginsime su įprastinėmis besisukančiomis blizgėmis, galima traukti greitai ir (ar) vesti prieš smarkią tėkmę be baimės, kad iškils aukštai į paviršių, ir panašiai.

Klasikines sukriukes su pasunkintais kūneliais suskirstyčiau į dvi grupes. Pirmojoje jos niekuo nesiskiria nuo įprastinių besisukančių blizgių, tiesiog tų masalų kūnelis (centruotas! Tai labai svarbi šios grupės detalė) yra masyvesnis. Jis gali būti tipinio ištęsto ritinio, kūgio, šeivos, kulkos formos, arba ant vielinės ašies užmauta keletas sunkių rutuliukų, kūgelių. Vėlgi, pasitaiko ir kitokių, toli į praeitį negrįšiu, apie Vibrax varpelius nekalbėsiu. Bet kokiu atveju tie kūneliai, kaip ir pridera, bus aptakūs.

Kur yra toji riba tarp pasunkintų ir nepasunkintų sukriukių, vargu ar kas tiksliai pasakys, nes šiais laikais blizgių kūneliai daromi iš įvairių metalų ir jų lydinių. Todėl vizualiai atrodanti „normali“ sukriukė gali būti net labai sunki, o įvardyta, kaip „pasunkinta“, tik 50 proc. masyvesnė už įprastinę. Kaip pavyzdį paminėčiau vienu metu pas mus irgi itin populiarius Pantoon21 besisukančių blizgių modelius, kurių kūneliai buvo volframiniai, todėl itin sunkūs. Dabar pirkti šitų masalų nebematau, gaila, nes visus turėtus nutraukiau jau prieš porą metų.

Kam įteikti medalį

Sukriukių su pasunkintu centruotu kūneliu pradininkė, bent mūsų „vandenyse“, buvo ir yra firma Myran. Gamino tokius masalus kitos firmos ir anksčiau, bet gal šįsyk negrįžkime į caro Riuriko laikus, nebent ką nors iš to meto pamatysite iliustracijose. Visgi, manyčiau, Myran dėka labiausiai išpopuliarėjo tokios konstrukcijos viliokliai. Praktiškai kone visi šios bendrovės sukriukių modeliai sveria gerokai daugiau nei daugumos firmų paprastos klasikinės sukriukės. Galiu pavardyti modelius: Myran Agat, Myran Mira, Myran Wipp, Myran Toni, Myran Toni-Z...

Beje, kadangi dabar lašišažuvių gaudymo sezonas, siūlyčiau pabandyti kai kurias iš šių sukriukių. nes jas galima puikiai pravesti ir giliau srovėje. Kalbu apie didesnius modelius, suprantama. Lašišos bei šlakiai masalų vibracinę ir spalvinę agresiją mėgsta, o tų dalykų sukrėms tikrai netrūksta, kai kurioms gal net per daug. Tiesa, Myran paprastai savo sukriukių lapelių ryškia emale nedažo (išimtis, kai kurie modeliai su juodais lapeliais), dominuoja trys pagrindinės metalo spalvos: balta, geltona ir vario. Spėkit, kuri labiausiai patinka Nemuno, Neries ar Šventosios lašišoms? Atspėjot...

Lapelių, kaip minėjau, Myran nespalvina, tačiau masyvius blizgių kūnelius – taip. Ir tai yra tarsi šios bendrovės firminis ženklas. Beje, skirtinguose sukriukių modeliuose bus vis kitaip dažyti (arba nedažyti) kūneliai, jie gali būti vienspalviai arba, kaip, pavyzdžiui, Myran Wipp modeliuose, dvispalviai.

Kita vertus, užsiciklinti tik Myran sukriukėmis irgi nereikėtų. Nors, aišku, čia kiekvieno žvejo personalinis reikalas. Bet galiu pasakyti, jog naujausi Lucky John modeliai Lucky John Madspin praktiškai niekuo nesiskiria nuo Myran Wipp. Kalbu apie lapelio formą, kūnelio „dvispalviškumą“, raudoną muselę ant kabliuko ir vilioklio masę – tokių pačių dydžių sukriukių svoris bus identiškas abiejų firmų gaminiuose. Tiesa, nepaminėjau dar vieno panašumo – jos vienodai kibios. Arba ne, juk kalbu apie žūklę.

Skaitau, ką dabar jau parašiau, ir mąstau, kad gal be reikalo firmai Myran prikabinau pradininkės medalį, nes senoji geroji Mepps irgi nuo neatmenamų laikų gamina sukriukes su pasunkintais kūneliais. Pastaroji bendrovė tai pradėjo daryti net anksčiau, bet Myran pateikė tokius masalus kaip savo firminius. Suprantama, su labai savitų formų lapeliais. Teks skelbti lygiąsias...

Kas liečia Mepps, jos pasunkintos besisukančios blizgės pas mus prekyboje dabar yra su siaurais, į abu galus nusmailėjančiais lapeliais. Turiu omenyje kadais gamintą Mepps Aglia Long Heavy modelį. Kalbu apie gamybą būtuoju laiku, nes šių metų kataloge tokio modelio jau nemačiau, rastume tik panašias Mepps LongCast sukriukes, kurių kūnelis kone identiškas minėtam, bet lapelis į galą užapvalintas, kas būdinga daugeliui šios firmos besisukančių blizgių. Ir skirtos Mepps LongCast sukriukės stambių žuvų gaudymui, velkiavimui, nes gaminami tik Nr. 4 ir Nr. 5 dydžio modeliai. Mano galva, gamintojų „nurašytas“ Long Heavy universalesnis bent jau dydžių atžvilgiu.

Nustebino, kad būna sukriukių velkiavimui? Esu bandęs ne sykį ir, vėlgi, pakankamai sėkmingai. Žvejojau Kauno mariose, Nemune, ir suviliojau salačių, didelių ešerių bei lydekų. Tiesa, upėje dar ir meknių.

Labai giliai net ir pasunkintų modelių nepatrauksite paskui valtį, vilčių neturėkite, kad pavyks įsiūlyti, tarkim, sterkui 10 m gylyje. Tačiau kažkur viduriniuose sluoksniuose arba seklesnėse vietose velkiauti tiks puikiausiai. Tik nepatarčiau labai greitai vesti, nes vis matau žvejus su kateriais ne plaukiančius, bet skraidančius. Jų bėdos...

Kažkada esu eksperimentavęs traukti sukriukes paskui valtį su užgilinimo sistemėlėmis. Dabar kalbu apie tas lengvas klasikines besisukančias blizges. Galiu pasakyti, kad pavyko visai neprastai. Sykį su Nr. 4 sukriuke įkirtau kažkokį monstrą, manding, tai buvo šamas, bet, deja...

Mepps gaminiuose rastume ir daugiau sunkesnių sukriukių. Pavyzdžiui, Aglia Brite (nepainiokite su Aglia-E Brite), taip pat Mepps HD. Bet pastarasis modelis kitokios konstrukcijos, čia lapelis sukasi tiesiog užmautas ant vielinės ašies. Esu rašęs straipsnį apie tokias sukriukes, nesikartosiu.

Sunkokas modelis ir Mepps Thunder Bug. Bet jis, priešingai nei LonCast, bus tik mažų dydžių – nuo Nr. 00 iki Nr. 2. Tai irgi gerai žinomas masalas, nors nedaug spiningautojų juo žavėjosi vien dėl neįprastos sukriukės lapelio formos. Be reikalo, nes ešeriai šiuos masalus mėgo ir mėgsta. Ne tik jie, aš pagaudavau ir šapalų, meknių, nedidelių lydekų.

Dar viena sunki, nors ir didelė, šios firmos sukriukė yra Mepps Aglia Flying. Tai lašišų ir šlakių žūklei orientuotas masalas, nors, pridėjęs ranką prie širdies, pasakysiu, jog pas mus šiais viliokliais gaudančių lašišažuves nemačiau. Tiesa, ir aš nebandžiau tokia besisukančia blizge vilioti minėtų žuvų. Kodėl? Nė pats nežinau...

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas