Kaip išmokti žvejoti rattlin tipo masalais
Pateikęs į viešumą straipsnį apie rattlin tipo masalus, buvau maloniai nustebintas, kad nemažai žvejų susidomėjo šiais viliokliais. Veikiausiai naujos kartos meškeriotojai nėra to konservatyvaus lietuviško būdo, todėl bandysiu pratęsti temą apie ratlinus. Kadangi tai yra mūsų spiningautojų gana mažai naudojami viliokliai, derėtų pirmiausiai išsiaiškinti, kaip apskritai reikia jais žvejoti.
Pagrindinė priežastis, kodėl žvejai dažnai ignoruoja naujus masalus, yra ne tik nemokėjimas jais gaudyti. Kiekvienai vilioklių rūšiai būdingas savas žaidimo braižas, todėl, norint sėkmingai jais žūklauti, tenka mokytis kitokios traukimo technikos, o tam spiningautojams neretai tiesiog pritrūksta kantrybės. Pamenu savo pirmąsias žūkles dabar jau gerai žinomais, jei galima taip sakyti, tipiniais vobleriais. Iš pradžių jie tikrai nuvylė – kaina, palyginti su kitais spininginiais masalais, didelė, o nauda... Naudą gavo tik pardavėjai, nes nemokėdamas jais tinkamai meškerioti ir nelabai suvokdamas, kokiomis sąlygomis reikia žvejoti vienu ar kitu modeliu, arba nieko nesugaudavau, arba brangų vilioklį palikdavau vandens telkinio šiekštynuose. Kai dabar pamąstau, tuomet buvo galima išvengti daugelio klaidų, jei būčiau meškeriojęs kartu su spiningautojais, kurie jau gerai įvaldę šių masalų traukimo techniką, bet norėjosi viską padaryti pačiam. Kita vertus, tuo metu vobleriais žuvaudavo dar nedaug žvejų, tad labai didelio pasirinkimo ir neturėjau.
Kita, ne mažiau svarbi, ratlinų (ir ne tik jų!) nepopuliarumo priežastis yra psichologinis žvejo nusiteikimas. Visiškai ne mitas, kad jei tiki masalu, anksčiau ar vėliau juo pagauni žuvį. Tai patikrinta praktiškai šimtus kartų – „droži“, „droži“, kol galiausiai vis tiek kokia nors plėšrūnė čiumpa vilioklį. Eksperimentai kitais masalais paprastai daromi labai jau atmestinai: užmeta spiningautojas naują modelį, dar kartą, dar gal penkis sykius ir – ai, nieko gero, kam gaišti laiką, geriau gaudysiu tuo masalu, kuriuo jau esu ne kartą žuvų suviliojęs. Galbūt tada, kai jau visiškai nekimba, vėl ryžtasi pabandyti ką nors mažiau įprasto, tačiau po kurio laiko net ir sugundęs tąsyk žuvį, sugrįžta prie patikimo masalo, o aną naująjį užmiršta. Omenyje turiu kokios nors išbandytos rūšies vilioklių naujus modelius, o ką jau kalbėti apie tuos, kuriems reikia net visiškai kitokios žūklės technikos ir taktikos, galbūt kitokių, nei turite, įrankių.
Pirmuosius bandymus gaudant ratlinais siūlyčiau atlikti sekliame ir skaidriame vandens telkinyje, kad galėtumėte akivaizdžiai stebėti jų darbą. Galima pradžioje net ir vonioje (tik nesijuokite) patampyti prisirišus valą, žinoma, ne su spiningu, nors gal turite namuose baseinus... Atminkite, kad šie masalai yra pačių įvairiausių modelių, kuriems reikalingas skirtingas traukimo greitis, kad jie „užsivestų“. Ratlinai šia savybe labai panašūs į sukriukes, kurių lapelis pradeda suktis tik pasiekus tam tikrą traukimo greičio ribą. Jų, kaip ir sukriukių, virpesiai (o tai ženklas, kad masalas pradėjo dirbti) juntami ranka arba (ir) matomi virpant spiningo viršūnėlei.
Traukti tolygiai ir ne tik
Vienas iš paprasčiausių šių masalų traukimo būdų: suki ritę vienodu greičiu ir lauki, kol masalą pagriebs kokia plėšrūnė. Aišku, pradžioje galima bandyti spiningauti šiuo viliokliu bent jau šitaip, tačiau negalvokite, kad tas monotoniškas traukimas leis ratlinui irgi taip pat monotoniškai virpėti bei išlaikyti numatytą kelio horizontalę. Yra kai kurių niuansų, į kuriuose reikia atkreipti dėmesį. Beje, jei jau perpratote tas „smulkmenas“, galima sakyti, kad padarėte pusę darbo įvaldant spiningavimą šiais masalais.
Stovinčio vandens telkiniuose ratlinais (kaip ir daugeliu spiningavimui skirtų vilioklių) žvejoti lengviau. Čia reikėtų bandyti mokytis traukti šiuos masalus taip, kad galėtumėte juos vesti vienodame vandens lygyje. Iš esmės tai nelabai sudėtinga, galbūt šiek tiek laiko sugaišite, kol suprasite, kad traukimo greitį reikia derinti su nuotoliu ir kampu, kuris susidaro tarp masalo ir spiningo viršūnės. Tačiau upėje jau tenka taikytis ne tik prie šių veiksnių, bet ir prie tėkmės stiprumo. Tikriausiai net neverta aiškinti, kad traukiant voblerį, koks jis bebūtų, prieš srovę vobleris ims virpėti stipriau. Tad norint išlaikyti kiek galima vienodą žaidimo ritmą ir panirimo gylį, teks ritę sukti lėčiau nei, tarkim, traukiant tą patį masalą pasroviui arba skersai tėkmės. Ratlinams galioja tie patys dėsniai.
Neatsitiktinai vis pabrėžiu ratlinų virpėjimą. Kiek pastebėjau, plėšrūnės palyginti dažnai griebia tą patį modelį, virpantį tam tikru dažniu. Žinoma, kiekviename vandens telkinyje gali būti vis kitaip, tačiau tokios yra bendros tendencijos. Bandant suprasti kaip reikia vesti bet kurį naują masalą, stenkitės įsiminti konkretų momentą, kada plėšrūnės čiumpa tą vilioklį. Kol kas kalbėjau apie monotonišką ratlino traukimą, vis dėlto perspektyvesnis būdas yra juo žaisti lėtinant ir greitinant traukimo tempą (atitinkamai kis ir virpesių dažnis) bei bandyti savotiškai džigauti. Tuos dalykus dar aptarsiu.
Taigi, stipriau patraukę ratliną arba staiga sulėtinę masalo greitį, galime išprovokuoti ligi šiol su nepasitikėjimu į vilioklį žiūrėjusią plėšrūnę ir šias akimirkas derėtų įsiminti. Tai žvejo pradžiamokslis – kiekvienam tam tikros rūšies masalo modeliui beveik visada būdingas nors ir nedidelis, bet visgi savitas žaidimo braižas. Beje, spalviniai variantai taip pat gali šį bei tą pakoreguoti. Atskirų modelių virpėjimo dažnis ir stiprumas taip pat gali būti labai skirtingas, nes yra tokių ratlinų, kurie juda palyginti neišraiškingai. Tokie masalai tinkamesni džigaujant ir jiems „toną“ duoda pats spiningautojas (panašiai, kaip gaudant su pjautinėmis blizgėmis). Pridursiu, kad išmokę žvejoti naujais viliokliais visada turėsite pranašumą prieš kolegas, nes galbūt pasitaikys dienų, kada tik tuos masalus žuvys griebs.
Esu užsiminęs, kad ratlinai nėra skirti tendencingai „drožti“, kai plėšrūnė tiesiog išvedama iš kantrybės vis mėtant ir traukiant masalus jos akiratyje. Išimtiniais atvejais toks variantas įmanomas. Bet apskritai šie viliokliai skirti greitai žuvų žūklei ir tam tikromis sąlygomis pranoksta beveik visus lig šiol žinomus spininginius masalus.
Vienas iš jų privalumų yra geros balistinės savybės, kurios leidžia toli ir taikliai užmesti rattlin tipo masalą. Antras ne mažiau svarbus teigiamas bruožas – ratlinai greitai pasiekia norimą gylį ir, išmokus jais naudotis, vilioklius nesunku išlaikyti užsibrėžtoje horizontalėje, taip pat lengva staigiai keisti ir vandens sluoksnį. Jei bandytume juos lyginti su įprastiniais vobleriais, pamatytume, kad pastaruosius dėl savo liežuvėlio nėra taip lengva valdyti, nes prireikia tam tikro laiko, iki šie masalai pakils ar nusileis į reikiamą gylį. O tai reiškia, kad vobleris, priklausomai nuo tipo ir įvairių savo parametrų, tam tikrą kelio dalį plauks be tikslo. Kita vertus, mums teks pasirinkti tik konkretų voblerio modelį, kurį galėsime traukti norimame vandens sluoksnyje.
Iš valties ir į „žvalgybą“
Žvejodamas nuo kranto masalą 99 atvejais iš 100 traukiame iš gilumos į seklesnius vandenis. Vobleris (ypač su didesniu liežuvėliu) paprastai įstringa dugne arba nosimi aria gruntą. Naudodami ratliną to išvengsime, tačiau, dar kartą pakartosiu, reikia mokėti jį valdyti ir bent jau apytikriai žinoti kiekvieno modelio galimybes.
Nedideli ratlinai (maždaug iki 7 cm dydžio) labai tinka ešerių žūklei stovinčio vandens telkiniuose, kai dryžuotieji ima aktyviai maitintis toli nuo kranto, tačiau ne pačiame vandens paviršiuje, o 1–3 m gylyje. Kalbu ne apie žūklę iš valties. Šiais atvejais juos suvilioti galima tik sunkiais masalais, nes tokius įmanoma toli užmesti. Vartiklėmis paprastai dryžuotieji domisi menkai. Guminukai ant galvakablių tada irgi nebus geri viliokliai, nes juos sunku išlaikyti viename sluoksnyje, o jei tai ir pavyks, teks traukti labai greitai. Gaudyti žuvis vobleriais dėl jau minėtų priežasčių bus keblu, nors iš esmės tai – vienas geresnių masalų esant tokioms žūklės sąlygoms. Sunkios sukriukės irgi bus geras pasirinkimas, bet ešeriai gali norėti ne taip monotoniškai žaidžiančio vilioklio, tad belieka... ratlinai. Jų traukimas greitinant tempą ir nežymiai keičiant horizontalę ešeriams itin patrauklus.
Tačiau nutinka, kad būtent sukriukės ar vobleriai labiau vilioja dryžuotuosius, nors jie puola ir ratlinus. Tada šiuos masalus galime naudoti tik kaip žvalgybinius, t. y. jais bandydami nustatyti reikiamą žūklei gylį ir vietą. Elementarus dalykas – einame krantu ir vėduoklės principu mėtome ratliną, traukdami jį, kaitaliojame vandens sluoksnius. Jei ešeriai šiuo masalu susigundo be didesnių sunkumų, nebūtina keisti vilioklio. Nors jei žuvys tik stuksi į jį, reikia ieškoti kito ratlino modelio arba spalvinio varianto, o galbūt apskritai keisti šį masalą į sukriukę arba į klasikinį voblerį.
Nepagailėjęs rattlin tipo masalams ditirambų, pasakysiu, kad turi jie ir vieną trūkumą – gana greitai įstringa šiekštynuose arba povandeninėje augalijoje. Baiminantis, kad žūklavietėje gali taip nutikti, siūlyčiau šį masalą „nuginkluoti“ – nuimti kabliukus. Dabar ratlinas bus tik „žvalgas“, nes netgi menkas žuvies prisilietimas prie masalo juntamas palyginti gerai. Tiesa, galbūt nutiks, kad būtent šio vilioklio stuktelėjimą į kietesnės struktūros kliuvinius supainiosite su žuvies kibimu. Bet tik laiko klausimas, kada panašius dalykus galėsite atpažinti neklysdami. Na, o po to jau imkite tokį masalą, kuris, jūsų manymu, turėtų išvengti žūklavietėje esamų kliūčių. Beje, tai irgi gali būti ratlinas, tačiau žinodami, kur yra kliuvinių, jį vesite daug atsargiau nei įprastai ir manevruodami juo išvengsite šiekštų, arba pasirinksite kitokį modelį, kuris ne toks „kibus“ šiekštams.
Romualdas Žilinskas
