Kai salatis nutolsta nuo klasikos

Maždaug taip trimis sakiniais galima būtų apibūdinti šiems plėšrūnams skirtus masalus ir, manau, tikrai nesuklysite. Bet tai būtų pernelyg paprasta, juolab, kad žūklėje visada rastume išimčių, o vėliau, kaip nekeista, tos išimtys tampa pastoviu reiškiniu, kuris padeda sužvejoti daugiau laimikių.

Kita vertus, ignoruoti žvejybinę klasiką būtų kvaila, nes juk ji yra ne vienos meškeriotojų kartos daugiamečių žūklių išdava, ir žvejojamos vienokios ar kitokios žuvys staiga nepakeitė savo įpročių. Spininginiai masalai tik tobulėja, tad iš principo, jei savo sukauptas žinias (niekas negyvena du šimtus metų, tenka remtis dar ir senųjų žvejų išmintimi) pritaikai patiems naujausiems ir tobuliausiems viliokliams, kuriuos įsisavinai nuo A iki Z, iš kiekvienos žūklės turėtumei grįžti netuščiomis rankomis.

Tačiau tik teoriškai, kadangi nepažįstu nė vieno meškeriotojo, kurio žūklavimo rezultatai būtų šimtaprocentiniai.

Gal užteks tų mano įžangų ir įžvalgų, kurios veikiausiai mažai kam įdomios, pereikime prie pagrindinės straipsnio temos. Ji būtų apie tai, kad salačiai kimba (ir netgi gerai kimba!) nebūtinai ant tų klasikinių masalų, ir nebūtinai tik šviesiu paros metu. Nors jau esu rašęs ir apie tai, ir apie naktinę šitų plėšrūnų žūklę, tačiau dabar bandysiu pažvelgti į tokį spiningavimą kitu kampu, konkretizuosiu masalus. Visgi dar trumpam grįžkime į šviesią dabartį.

Dabartis, suprantama, yra šie metai. Tarkim, gegužės paskutinės ir birželio pirmos dienos, kuomet po lietingo pavasario upės niekaip negalėjo atgauti įprastinio tokiam metų laikui pavidalo – vanduo pernelyg aukštas. O šviesi, kadangi žvejojome nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, tačiau labai didelių prošvaisčių toje mūsų žvejyboje vis nebuvo ir nebuvo – laimikiai daugiau nei kuklūs. Bet tikrai ne visų.

Kadangi rašinys apie salačius, reikia akcentuoti, kad kai kurie spiningautojai jų vasaros pradžioje pagavo, oi, kiek daug. Ir būtent tie, kurie žuvavo būtent ta nemaria klasika – pjautinėmis blizgėmis, vartiklėmis, beje, spiningavo dienomis. Vėlgi šiais laikais kai kam vien žodis pjautinė blizgė sukelia šleikštulį, tačiau tai jau jų problema. Atvirai kalbant, tokį masalą aš irgi nelabai mėgau ir ne itin mėgstu, bet kada jau taip – tenka taikytis prie sąlygų.

Liepos pradžioje vandens lygis upėse galutinai normalizavosi, jis dabar panašus į tokį patį buvusį pernai, užpernai ir dar anksčiau. Šių plėšrūnų gaudymo sezono pradžioje pjautinukės ir vartiklės visada būdavo masalai Nr. 1. Vėliau jas nurungdavo vobleriai ir kiti viliokliai. Arba bent jau savo kibumu susilygindavo su pastarosiomis blizgėmis.

Salačius pramaišiui su šapalais

Kuomet vasara tvirtai suima savo vadžias, oras atšyla (ką ten atšyla, tampa tvanku), upės gerokai nusenka ir jų priekrantės sužaliuoja tarsi krantų pievos, salačiai netenka erdvės, kurią jie taip vertina. Todėl dalis salačių priversti maitintis arti krantų, tarp arba šalia vandens augalijos, žodžiu, medžioja ten, kur paprastai mes gaudome šapalus ir meknes. Ir kimba jie pratiškai ant tų pačių masalų. Tai nenuostabu, kadangi šie plėšrūnai lygiai taip pat, kaip ir anos minėtos žuvys, su malonumu ryja ne vien mailių, bet ir įvairius ant vandens nukritusius vabzdžius, tad gali griebti net labai smulkius paviršinius vilioklius.

Tiesa, „šapalinėse“ vietose vargu ar pasitaiko rekordinio dydžio salačių, bet pakankamai padoraus dydžio pagaunu kasmet. Kalbu apie tuos, kurie sveria nuo kilogramo iki dviejų, nors daugumą vis tiek sudaro smulkesni. Kartais jie čiumpa šapalams ir meknėms skirtus voblerius atsitiktinai, o kitąsyk salačius negiliai neriančiais ar visai paviršiumi traukiamais crank modeliais gaudau specialiai.

Kuomet pasirenku pastarąjį variantą, jau tenka siūlyti kiek kitokias masalų spalvas. Jei šapalui ar meknei tą dieną geresni ryškūs žalsvų, gelsvų, oranžinių tonų vobleriai, tai salačiai paprastai mieliau atakuoja tokius, kurių šonai būna pilkšvi, balsvi, gali turėti metalinį blizgesį arba, panašiai kaip guminukai, brokatinius taškelius.

Pastarųjų modelių dabar reta (išimtis Lucky John Pro Haira Tiny kelios spalvinės variacijos), kažkada taip dažydavo kai kuriuos iš balzos gaminamus voblerius. Bet juk nesunku pateplioti masalų šonus blizgančiu laku, ką kartais ir darau. Beje, reikalingi saikingai spindintys masalai, geriausiai – gelsvu brokatu. Jie patinka ir šapalams bei meknėms, tad čia gaunasi kaip ir dviguba nauda.

Salačiams skirti „burbuliniai“ vobleriai gali būti su bet kokios spalvos nugarėle, jei neneria giliau nei 20 cm, bet vis tiek geriau, kuomet turės rudą, pilką, juodą, tamsiai mėlyną nugarą. Tai jau ta pati klasika, kuri, kaip matote, spalvinėse voblerių variacijose išlieka, tačiau jų tipuose – ne.

Būna išimtinių žūklių, kada šapalams ir meknėms geriau siūlyti didesnius nei įprasta paviršiumi traukiamus voblerius. Paprastai tokius griebia ne kiekvienas šių žuvų rūšių atstovas, susigundo tik stambiausieji, tad kąsnis atitenka dar ir salačiui. O gal šitokių voblerių vibracija didesnė, jie geriau pastebimi, labiau provokuojantys, nors tokios mano mintys ir prasilenktų su tipinių salačiams skirtų masalų animacijos vertimu...

Pavyzdžiui, jei šapalai mieliau čiumpa Jackall, Illex ar Lucky John Chubby voblerius (kalbu apie SSR ir SR modifikacijas), kurių dydis, priklausomai nuo gamintojo būna 3,8 arba 4,0 cm, tai salačiai geriau gundysis Lucky Craft Clutch SSR arba Lucky Craft Cluch SR 4,5 cm dydžio modeliais. Beje, Chubby ir Clutch voblerių forma, žaidimas gana panašūs, nors antrieji ir virpa didesne amplitude, visgi ne taip tankiai, bet tai natūralu, nes yra didesni.

Kitas palyginimas – Lucky John Pro Haira Tiny F SP, kurie, kaip žinote, yra vieni geresnių voblerių šapalų ir meknių žūklei. Jie būna dviejų dydžių – 3.3 ir 4,4 cm. Mažesnieji paklausesni šapalų, meknių tarpe, o su Lucky John Pro Haira Tiny 44F SP aš paprastai gaudau tik stambesnius šių žuvų egzempliorius ir... salačius. Tiesą sakant, ką jau minėjau, nemažai jų spalvinių variacijų kaip tik ir atitinka salačių skonį.

Kažkaip ypatingai vesti tiek SSR, tiek SR voblerius gaudant salačius nereikia. Jų tikrai neprivalu traukti labai greitai, kas atitiktų ankstesnes tezes apie salačių masalus, tiesiog spiningauji tarsi gaudydamas šapalus. Ir vėl tai nieko neįprasto, nes crank modeliai tik traukiami lėtai arba vidutiniu greičiu atskleidžia savo visas gerąsias savybes.

Įdomu tai, kad salačiai ant tokių masalų užkimba ir sutemose, paprastai iki vidurnakčio, kada šiais vobleriais aš irgi bandau vilioti šapalus ar meknes. Visgi reikia, kad naktys būtų šviesesnės, ramios, nevėjuotos, kuomet visos išvardytos žuvys pakyla į vandens paviršių ar laikosi arčiau jo. Beje, tada naktimis galima net išgirsti salačių „daužymą“, kas pastaruoju metu tapo gana retas reiškinys.

Kada naktį vėjuota ir vėsu

Kuomet naktis apniukusi, labai tamsu, taip pat vėlesniu nakties metu, esant stipresniam vėjui, atvėsus orui geriau salačius gundyti jiems įprastesniais vobleriais. Dabar jau kalbu apie maždaug 0,5–1,2 m neriančius minnow modelius, kurių dydis varijuoja nuo 6 iki 9 cm. Nors man geriau pasiteisindavo mažesni negu didesni modeliai. Bent jau vasarą, kadangi atvėsus vandeniui gali būti priešingai.

Tokių masalų yra daug. Tarkim, ZipBaits Rigge 70 SP, ZiBaits Rigge Flat 60S, Pontoon 21 Bet-A-Minnow 78SP-SR, Pontoon 21 GagaGoon 60SS-SR (gali būti ir greičiau skęstanti versija), DUO Spearhead Ryuki 70 S, Lucky John Pro Basara F 70 ir panašūs.

Bet yra nedidelis niuansas, kuris lemia sėkmingą salačių žūklę tamsiu paros metu – vėlgi masalai traukiami kiek galima lėčiau, kartais net daromos pauzės, kad vobleris judėtų tik blaškomas tėkmės. Tam geriausiai tinkami neutralaus plūdrumo minnow modeliai.

Nors labai smarkiame sraute negrimzta ant dugno ir skęstantieji vobleriai, antraip jų nė nebūčiau minėjęs. O plaukiantiesiems modeliams taip pat pakanka tėkmės stiprumo, kad ant įtempto valo jie nekiltų į viršų. Suprantama, dabar kalbu apie tai, jog užmestas vobleris laikomas ant įtempto valo nedideliu kampu tėkmei arba beveik pasroviui.

Tokiomis sąlygomis naktį salačiai laikosi žemiau dambų, kranto kyšulių žemesniuose vandens sluoksniuose nei dieną, kartais gana toli nuo jų pasroviui, tai man panašu į rudeninį ar net žieminį šių plėšrūnų gaudymą. Be abejo, salačių būna ne tik tokiose vietose, tačiau aš jas nurodžiau visų pirma, nes yra patogios spiningavimui rekomenduojamu metodu. Galima panašiai žvejoti ir įsibridus aukščiau staigesnio dugno pagilėjimo, bet tik ten, kur gerai žinai upę, nes aklai braidyti tamsoje nepatarčiau.

Taip žūklaujant galima tikėtis suvilioti rekordinio dydžio salatį, apie kurį net neįtarėte, kad jis laikosi tose vietose. Stambiausi šios rūšies plėšrūnai, kaip ir dera, mažai reklamuojasi, jie retai kada kyla į patį paviršių gainioti aukšlių.

Romualdas Žilinskas