Ieškok žuvų masalų „kapinyne“

Tokias, jei taip galima išsireikšti, paradoksalias žūklavietes suskirstyčiau į du tipus. Pirmosiose, kadangi kalbu apie meškeriojimą nuo kranto, paprasčiausiai nepatogu žvejoti. Ir net nesvarbu kokį žūklės įrankį pasirinksi: spiningą, dugninę, plūdinę...

Paprastai upėse meškeriojimą riboja statūs ir aukšti telkinio krantai, taip pat prie pat vandens ar vos ne vandenyje augantys medžiai, krūmai, labai aukšta pakrančių žolė, klampus pelkėtas krantų gruntas. Tiesa, pastarųjų kliūčių galima išvengti, jei sumąstai žuvauti įsibridęs, spiningautojui, kitąsyk ir plūdininkui tai išsprendžiama problema. Kita vertus, irgi ne visada, nes galbūt prie pat nepatogaus stovėti kranto yra ir didelis gylis, smarki tėkmė, todėl toli nenubrisi. Šalia skardžių taip yra praktiškai visada, nes būtent toks kranto reljefas ir byloja apie staiga žemyn besileidžiantį upės dugną.

Kodėl žuvims mieli šiekštynai

Bet tokias ir panašias vietas aptarsiu kitą sykį, dabar noriu panagrinėti antro tipo žūklavietes, kurios dar labiau „baido“ meškeriotojus, nes čia yra pilna šiekštų. Tai gali būti stambūs akmenys, medžių išvartos, tėkmės atnešti krūmai ir netgi įvairios buitinės atliekos, kurių, deja, mūsų upėse visgi dar pasitaiko. Šiose žūklavietėse vieną kartą pabandęs laimę žvejys vargu ar bandys antrąsyk žuvauti, nes nutraukti masalai kainuoja pinigus ir nervus, tad geriau jau šias vietas aplenkti...

Reikėtų akcentuoti jau minėtą faktą, kad mano nupasakotos vietos dažnai itin palankios žuvims, nes srovės atnešti įvairūs kliuviniai susikaupia ties ryškesniais dugno nuolydžiais ar iškilimais, ten, kur tėkmė staiga keičia kryptį ar sulėtėja, o tai reiškia, kad upių posūkiuose, ties kranto iškyšuliais, platesnių įlankų galuose.

Tiesa, kas liečia didelius riedulius, kurių vanduo nepajudina net ir pavasarinio polaidžio metu – už šių natūralių užtvarų užsilaiko kiti upės nešmenys. Žodžiu, kur yra stambių akmenų, ten rasi ir daugiau įvairaus šlamšto.

Žuvims visos šios aplinkybės tik į naudą, nes sulėtėjusi tėkmė ir dugno nelygumai (jie irgi pristabdo srovę, nors dažniausiai to nematome) suteikia galimybę čia žvynuotosioms mažiau sueikvoti energijos plaukant, žuvys randa daugiau maisto, kadangi panašios vietos patinka ir smulkesniems vandens organizmams, kuriais jos minta. Gal labai toli neįsibėgėsiu, nesiplėsiu su įvairiomis įžvalgomis ir paaiškinimais, veikiausiai visi žvejai supranta, kad turiu omenyje tą nenutrūkstamą biologinę grandinę.

Yra ir dar vienas aspektas, kurį būtina paminėti – tokie upių plotai labai palankūs plėšrūnėms pasalūnėms, nes čia jos gali puikiai pasislėpti ir tykoti savo aukų. Visų pirma tai liečia įvairiausio „kalibro“ lydekas, šamus, o taip pat stambesnius sterkus ir ešerius.

Dar vienas paradoksas – taikiosios žuvys irgi šiose vietose dažnai lankosi ne tik dėl maisto, jos kaip ir grobuonės šiekštynuose... slepiasi. Po vandeniu nuolatos vyksta savotiškas žaidimas slėpynių. Įdomiausia, kad čia aukos tarsi jaučiasi pakankamai saugios, bet jas persekiojančios plėšrūnės ten pat randa ir tinkamiausias pasalai vietas.

Tik nereikia galvoti, kad jei jau kažkokioje upės atkarpoje neįmanoma normaliai pravesti spininginio masalo, čia būtinai bus visos mano išvardytos plėšriosios žuvys. Žinoma, kad ne, yra ir daugiau įvairių niuansų, kurie įtakoja grobuonių buveines ir ten esančių plėšrūnių rūšinę sudėtį, gabaritus, tarkim, gylis, grunto struktūra, nuotolis nuo kranto, tėkmės pobūdis ir panašiai. Visgi tikimybė rasti daugiau lydekų, ešerių ar sterkų čia, nei kur kitur, visada bus didesnė. Beje, ji keleriopai padidėja dar ir dėl to, kad šiose žūklavietėse žvejai beveik nežuvauja.

Kad viena ar kita vieta bus perspektyvi žvejybai visų pirma parodo taikiųjų žuvų kiekis, jų rūšinė įvairovė. Juk koks tikslas plėšrūnei tūnoti kiaurą parą pasaloje, jei ji neturės jokios galimybės sučiupti auką, nes ten neatplauks net ir aukšlių mailius. Į šį faktą meškeriotojams derėtų atsižvelgti.

Paprastai atsižvelgiama pažiūrėjus į vandens paviršių – smulkių, o kitąsyk ir stambesnių žuvų sukelti ratilai byloja, jog tai gali būti neprasta žūklavietė užmesti ne tik dugninę ar plūdinę, tačiau ir spiningą. Bet taip būna tada, kai oras ramus, šiltas, dabar vis dažniau lyja lietūs, pučia smarkūs vėjai ir krenta aplinkos temperatūra, tad plika akimi to neišvysi.

Visgi dar ne visai vėlus ruduo, todėl pasitaiko ir tykesnių, šiltesnių dienų (šis rugsėjis netgi tvankus), kuomet žuvys sukyla tarsi vasarą ir, pamačius kažkurioje upės vietoje minėtus „ženklus“, verta tas žūklavietes įsidėmėti. Jei nepurškia lietus, padės akiniai su poliarizuotais stiklais, nes vanduo upėse ima vis labiau skaidrėti, tad galima matyti ir gilesnius vandens sluoksnius. Paprastai retas kuris spiningautojas į tai kreipia dėmesį, bet jei pažiūrėtų įdėmiau, veikiausiai kai kur pamatytų, kaip kuojos, smulkūs šapalai ir ešeriai didesniais ar mažesniais būriais daugiau nei metro gylyje slankioja palei dugną.

Derėtų pabrėžti, jog vėstant vandeniui žuvys vis labiau ima koncentruotis, stengiasi dar mažiau nei šiltuoju metų laiku eikvoti energiją. Tai turi įtakos, kad tinkamų žūklaviečių mažėja, žvynuotųjų vis rečiau aptiksi atviresniuose, sraunesniuose vandens plotuose. Jos traukiasi į gilesnius vandenis, o jei ten dar yra ir minėtos sąlygos – labai daug tikimybių, kad tame plote žuvų bus gausu.

Tiesa, dar nepaminėjau, jog vėstant vandeniui ima nykti vandens augalai, tarp kurių slapstėsi mailius, tai irgi priežastis, dėl ko smulkios žuvys keičia savo dislokacijos vietas.

Pasirinkite tinkamus spiningavimo būdus

O dabar grįšiu prie straipsnio pradžios – taigi potencialus laimikis, regis, ranka pasiekiamas, bet kaip pateikti masalą, kokį vilioklį pasirinkti, kad jis neįstrigtų tarp šiekštų, o plėšrūnės juo susigundytų? Yra keletas variantų, pradėsiu nuo paprasčiausio.

Iš visų šiuo metu populiariausių pas mus spininginių masalų bene mažiausiai galimybių įstrigti šiekštynuose turi guminukai. Sakysit, kad nusišneku, nes džigaujant jie kaip tik labai kliūva dugne. Nesiginčysiu. Bet kas sakė, kad silikoniniais masalais būtina džigauti?

Kita vertus, net jei ir taip, veikiausiai pamiršote, jog yra ofsetinės galvutės („čeburaškos“), prie jų pritaisomi ofsetiniai kabliukai, kurie įsmeigiami į guminuką taip, kad užsikabinti už kliuvinio tas masalas turi labai nedaug galimybių. Būna netgi specialių galvakablių su apsaugomis, jų konstrukcinis principas panašus kaip ir „žolinių“ vartiklių, tad galima naudoti ir juos.

Menkiau už šiekštų kabinasi šoninio pavadėlio sistemėlė, nors ir išlygomis – vėlgi reikalingi ofsetiniai kabliukai ir tam tikra traukimo technika, tad veikiausiai tai prasčiausias pasiūlymas pradedantiems spiningautojams. Beje, apie spiningavimo techniką šiekštynuose rašysiu atskirą straipsnį, nes yra nemažai savitų niuansų, šiame rašinyje tiek nesiplėsiu.

Pilnose kliuvinių žūklavietėse labai perspektyvi žūklė naudojant Carolina Rig, Texas Rig ir panašias sistemėles. Išbandžiau jas ne kartą, apie tai esu publikavęs keletą straipsnių, nors, prisipažinsiu, nesu didelis šių sistemėlių gerbėjas.

Visgi šiekštynuose būtent tokios konstrukcijos leidžia išvengti užsikabinimų jau vien todėl, kad jose yra naudojami kulkos formos svareliai. Jie mažiau nei „šratai“ stringa už akmenų ar nuskendusių medžių kamienų. O jei dar pridėsime, kad minėtose sistemėlėse paprastai derinami ofsetiniai kabliukai, guminukų užkliuvimų bus dar bent porąsyk mažiau nei spiningaujant įprastesniu būdu su ofsetinėmis galvutėmis ar galvakabliais.

Žinoma, nei ofsetiniai kabliukai, nei galvakabliai su specialiomis apsaugomis, nei kulkos formos svareliai šimtu procentų nuo kliuvinių neapsaugos, tačiau nutrūkusių masalų skaičių sumažins labai ženkliai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad silikoniniai viliokliai – ne vobleriai, jie kainuoja žymiai pigiau, tad net ir nutrūkus guminukui tai nebus labai „skausminga“. Nors, aišku, kuomet turi vos vieną kibų silikoninį masalą ir jo netekai žūklės metu, kaina reikšmės neturi. Todėl man visada keista, kada žvejai perka guminukus po vieną, o ne kelis ar visą pakuotę.

Kadangi užsiminiau apie voblerius, nederėtų nurašyti ir šių masalų. Turiu omenyje, jog nereikėtų visiškai atsisakyti jų ten, kur masalų „aukos“ neišvengiamos. Pagal visas spiningautojų teorijas šąlant vandeniui geresni būna giliau neriantys modeliai, šių masalų panirimo gyliai didėja lygiagrečiai su krentančia vandens temperatūra. Bėda ta, kad galimybė „įsegti“ voblerį į šiekštus lygiai taip pat didėja sulig jo panirimo gyliu. Viskas čia logiška, išbandyta praktiškai.

Bet yra ir toks spiningavimo būdas vobleriais, kaip tvičingas. Tai jau mums įprasta, nieko naujo nepasakysiu, nebent tai, jog upėje tvičingavimas paviršiniuose vandens sluoksniuose rudenį gali būti netgi labai geras būdas „pakelti“ nuo dugno lydeką ar stambų ešerį. Ežeruose ir tvenkiniuose metrą ar pusantro metro neriantys tvičinginiai modeliai išprovokuoja ir penkių metrų gylyje tupinčias lydekas, tad koks skirtumas tekantis vanduo?

Todėl siūlyčiau šitaip spiningauti virš pilnų šiekštų vietų, jei, suprantama, jūsų masalas nenirs iki artimiausio kliuvinio, į kurį voblerio trišakiai kabliukai garantuotai įsmigs, nes visgi upėse šiekštynai paprastai plyti daug sekliau nei stovinčiuose vandenyse.

Kita bėda, kad bėgančiame vandenyje masalo vibracija, o ji šiuo atveju ir yra pagrindinis provokuojantis grobuonę veiksnys, ne taip giliai ir toli plinta, kaip tai būtų ežere arba tvenkinyje. Bet, kaip ir sakiau, upėse gelmės paprastai būna mažesnės, tad net ir prie dugno prigludusi plėšrūnė į pusmetrį panirusį, bet išraiškingai judantį voblerį tikrai sureaguos.

Bus straipsnio tęsinys.

Romualdas Žilinskas