Džigavimo technika gaudant sterką
Būčiau neteisus teigdamas, kad tai, ką perskaitysite yra kažkas nauja ir nežinoma mūsų spiningautojams. Juk straipsnyje nebūtinai galima pateikti naujoves, jis gali praversti ir prisiminus senus, bet reikalingus žvejui dalykus. Kita vertus, ne visi skaitytojai yra tokie patyrę, kad galėtų girtis visapusišku spiningavimo išmanymu, gal kai kas tik prieš metus ar du susidomėjo šiuo žūklės būdu.
Taip pat turėčiau įspėti, kad visi mano aprašyti sterko gaudymo būdai tinka upėje, o stovinčiame vandenyje galima pritaikyti tik kai kuriuos iš jų.
Kas yra džigavimas silikoniniais masalais, manau, aiškinti nereikia. Žiūrint iš šalies tai atrodo maždaug taip: trys-keturi greiti ritės pasukimai, pauzė, vėl pasukimai, vėl pauzė ir t. t. Viskas labai paprasta. Bet taip tik atrodo, nes nejuntant kaip tuo metu juda masalas ir neįsivaizduojant, kaip jis atrodo po vandeniu plėšrūnei, tai yra tas pats, kaip užrištomis akimis vaikščioti po svetimą butą.
Tikslus, tačiau aklas patyrusio džigautojo judesių kopijavimas, netgi turint identiškus įrankius, nieko gero neduoda, nes anas žvejys viską daro tikslingai: traukia masalą taip, kad jis būtų tik tam tikru atstumu nuo dugno, kyla, leidžiasi ar plaukia horizontaliai tik tam tikrą nuotolį ir pan. Nors jūsų guminukas yra netoliese, visgi čia dugnas gali skirtis keliais ar keliolika centimetrų, gali būti vos silpnesnė arba stipresnė srovė, jūs vos, vos ilgiau užtrukote darydami pauzę ar tik šiek tiek staigiau pasukote ritės rankenėlę...
Regis, smulkmenos, tačiau jos gali būti esminės. Kad tokie menkniekiai labai svarbūs, suprasite perskaitę šį straipsnį.
Prie pat dugno
Sterkai yra dažniausiai prie pat dugno medžiojantys plėšrūnai. Tai, kad jie kartais sukyla į aukštesnius vandens sluoksnius arba maitinasi arti paviršiaus – veikiau išimtys, nei pastovi šių grobuonių elgsena. Prie dugno prisispaudęs sterkas – tai ne stereotipinis žvejų vaizdinys, bet veikiau tikra šios žuvies būsena. Čia derėtų turėti omenyje tą faktą, kad blausiaakiai iš tiesų neretai išplaukia į seklumas pamedžioti, taip pat jie gali plaukioti nebūtini 3–4 m gylio duobėse, o, kas labiau įprasta mūsų upėse, medžioja ir poros metrų gylyje ar net sekliau.
Net ir tokiu atveju sterkai dažniausiai bus prisiglaudę prie dugno. Ypatingai tai liečia stambesnius egzempliorius, nes mažieji sterkiukai panašiai, kaip ir ešeriai, neretai vakarais vaiko mailių po visą vandens storymę. Bet tai – „nelegalai“, kurių mums nereikia ir kurie, deja, dažnai labai godžiai įryja visai ne jiems siūlomus masalus.
Ne aukščiau nei 10 cm nuo dugno sterkas neretai atakuoja masalus netgi tuomet, kai jis būna pasyvus. Medžiodami blausiaakiai taip pat pirmiausia renkasi tikras arba menamas aukas, kurios randasi šioje nedidelėje vertikalėje. Tad spiningautojo uždavinys yra kaip galima ilgiau išlaikyti masalą tokiame aukštyje nuo dugno. Čia galimi keli džigavimo variantai, kurių kiekvieną derėtų išanalizuoti atskirai.
Pavyzdžius aptarsiu vėliau, o dabar norėtųsi pažymėti vieną bet kokių plėšrūnų elgsenai būdingą ypatybę. Grobuonis prieš atakuodamas masalą pirmiausia juo susidomi, t. y. savo jutiminiais organais (šonine linija, rega ar pan.) pajunta, kad netoliese yra „auka“ ir atkreipia į ją dėmesį. Džigaujant guminuko judesius galima suskirstyti į dvi pagrindines fazes – jo pakilimą ir kritimą žemyn. Dar vienas galimas masalo traukimo variantas tarp šių fazių – plaukimas horizontale, tačiau jį derėtų priskirti prie antrosios fazės, t. y. kritimo. Taip yra todėl, kad sterkas dažniausiai atakuoja guminuką tuomet, kai jis krenta žemyn arba griebia jau nusileidusį, arba traukiamą horizontaliai. Silikoninio masalo pakilimas dažniausiai tik atkreipia jo dėmesį į „auką“, kurią sterkas ryžtasi pulti jai leidžiantis.
Aukštas pakilimas, plastiškas nusileidimas
Grubus masalo kilnojimas (labai greiti 3–4 ritės rankenėlės pasukimai) šiuo atveju pasiteisina tik dalinai, nes tai tinka tik pradinei masalo traukimo fazei. Guminukas tokiu atveju pakyla gerokai aukščiau 10 cm vertikalės nuo dugno. Visgi staigus jo šuolis gali būti labai neblogas būdas atkreipti sterko dėmesį – nors plėšrūnas ir nepersekios vilioklio, visgi nepaleis masalo iš savo jutiminės zonos.
Jei guminuką dabar paleisime laisvai skęsti (ypač jei silikoninis masalas yra ant sunkaus galvakablio), jis gali kristi į dugną pernelyg greitai ir sterkui neužteks staigumo jį atakuoti. Reikia pasakyti, kad sterkas yra lėtų „apsukų“, jei lyginsime jį su salačiu, šapalu, lydeka. Todėl plastišku lengvu judesiu į save traukiame spiningo viršūnėlę ir tokiu būdu masalas skęsta ne stačiai į dugną, o maždaug 45° kampu. Faktiškai guminuko nusileidimo laikas ilgėja bent dvigubai ir šių papildomų akimirkų dažniausiai pakanka sterko atakai.
Toks džigavimo būdas bene efektyviausias tuomet, kai sterkai yra pasyvioje būsenoje ir į masalus reaguoja vangiai. Taip pat jis neblogai pasiteisina ir spiningaujant naktimis.
Trumpi šuoliukai
Kitas geras džigavimo būdas yra apskritai nepakelti masalo aukščiau 10 cm vertikalės. Tačiau taip spiningauti labiau tinka lygiame dugne (žvyras, smėlis), nes ten, kur yra stambesnių akmenų arba teka labai smarki srovė visgi rekomenduočiau pirmąjį būdą.
Šiuo atveju teks visą laiką derinti ritės rankenėlės apsukas su spiningo judesiais, nes tik taip galėsime masalą traukti neaukšta nuolaidžiai laiptuota trajektorija. Du sykius vidutiniu greičiu pasukame ritę ir tuo pat metu lengvai keliame spiningo viršūnėlę. Nedarydami jokios pauzės švelniai keldami spiningą į save traukiame krentantį guminuką iki jis paliečia dugną. Nuleidžiame spiningo viršūnę į pradinę padėtį ir greitai suvyniojame laisvą valą. Vėl lėtai keliame, sukame, traukiame...
Šie trumpi šuoliukai gerai gaudant sterkus seklumose, traukiant masalą prieš tėkmę išilgai kranto arba nedideliu jam kampu. Deja, būtent priekrantės zonoje ir yra daugiausiai kliuvinių, vandenžolių. Visgi ties seklumų liežuviais arba tose vietose, kur, kaip minėjau, dugnas yra švarus, esant dideliam sterkų aktyvumui šis džigavimo būdas būtų bene geriausias.
Horizontalus traukimas
Toks spiningavimo būdas yra taip pat labai sėkmingas, tačiau atlikti techniškai jį gana sudėtinga. Upėse teks pasiieškoti specifinių vietų, kuriose yra sterkų. Esmė – kad nebūtų stiprios tėkmės. Blausiaakiai kitąsyk puikiai jaučiasi ties grįžtamąja srove, sąlyginai ramiose įlankose (ypač naktimis), tad pritaikyti horizontalų traukimą tikrai rasite kur. Ramiame vandenyje reikalingas ir lengvesnis galvakablis. Du kartus lėtai sukame ritės rankenėlę ir tuo pat metu greitėjančiu (bet nelabai staigiu) plačiu mostu pakeliame spiningo viršūnėlę. Darome pauzę. Masalas labai greitai krenta ant dugno, nes jis jau pamažu leidosi nustojus sukti ritę.
Stiprioje srovėje galima naudoti ir sunkų galvakablį, tačiau jį teks traukti prieš upės tėkmę arba nedideliu kampu prieš ją.
Aprašytas džigavimo būdas yra geras tuo, kad visą laiką juntame nepertraukiamą kontaktą su masalu, tad net ir atsargūs sterkų kepštelėjimai, jei tik įranga yra pakankamai jautri, gali būti sėkmingai realizuoti – visada suspėsime laiku pakirsti.
Pačiame dugne
Kaip judės guminukas pačiame dugne priklauso nuo spiningavimo technikos ir nuo srovės stiprumo. Pastarasis faktorius lemia, kad atliekant žvejui tokius pačius judesius stovinčiame ir greitai tekančiame vandenyje, masalas gali žaisti skirtingai.
Vos nuskendus masalui, jis bakstelį į dugną, ir tai juntame, matome pagal valo, spiningo viršūnėlės linktelėjimą, vilioklis tiesiog atsigula ant grunto, nesvarbu teka smarki srovė ar jos visiškai nėra. Tačiau dabar guminuko būsena kelias akimirkas būna tokia, kad nespėjame įtempti valo dėl srovės, šoninio vėjo ar paprasčiausiai daliai gijos skrodžiant storą vandens sluoksnį, ir kuriam laikui prarandame su masalu kontaktą.
Identiška situacija ir pauzės metu, kada džigaujame pačiu paprasčiausiu metodu – t. y. kelis kartus pasukame ritę, bet nejudiname spiningo viršūnėlės. Nors guminukas ir gali virsti ant šono gaudant šrato formos galvakabliu, kas dažniausiai ir atsitinka, visgi sterkas kartais to nepaiso ir griebia gulintį masalą.
Kuomet žvejojame ežere arba upėje traukiame masalą pasroviui, labai lengvai įtempę valą galime pakelti galvakablį nuo dugno, tačiau guminukas vis tiek jį dar lies. Tokia masalo pozicija nėra labai gera, kadangi sterkas gana dažnai bando griebti už galvakablio, o šiuo atveju pastarasis atsiduria pirmame plane.
Visiškai kitokia masalo padėtis būna, kai guminukas yra pakilęs nuo dugno vos centimetrą ar du, bet veikiamas priešpriešinės tėkmės vingiuoja savo kūnu. Tai labai tinkama jo pozicija viliojant sterkus.
Tačiau pasiekti šią padėtį galima tik labai gerai jaučiant dugną ir pritaikius atitinkamo svorio galvakablį atsižvelgiant į srovės stiprumą. Spiningo viršūnėlė lengvai pakeliama ir pasinaudojus tėkme guminukas atplėšiamas nuo grunto. Pernelyg sunkaus masalo mes neįstengsime išlaikyti labai mažu atstumu nuo dugno, o labai lengvą – aukštyn kels srovė, todėl reikalingas tinkama galvutės masė, kurią pasirenkame jau pačios žūklės metu.
Gaudant tėkmėje nesudėtinga sunkų galvakablį paprasčiausiai vilkti dugnu. Kuo masyvesnis yra galvakablis, tuo mažiau jį veikia upės tėkmė. Užmetus masalą toli nuo kranto ar valties, valas su dugnu sudaro nedidelį kampą ir tuomet velkamas galvakablis pasvyra smarkiausiai keldamas aukštyn ant jo kabliuko pamautą guminuką.
Šis paprastas traukimo būdas kartais būna labai efektyvus gaudant sterkus. Beje, galima traukti lėtai ir tolygiai sukant ritės rankenėlę, tačiau galima daryti pauzes. Pasitaiko, kad pasyvus sterkas tik tuo metu ir tegriebia masalą.
Šitaip spiningaujant patartina naudoti „valgomus“ guminukus, su tokiais viliokliais paprastai sulaukdavau gerokai daugiau kibimų. Tai, galima sakyti, vėlyvo rudens spiningavimo būdas, kuris itin efektyvus naktimis. Taip pat jį galima taikyti derinant džigavimo ir traukimo techniką.
Yra ir dar vienas būdas, kaip išprovokuoti visai dugne besimaitinantį sterką. Tačiau jis taikomas tik upėse, be to šis metodas turi vieną esminį trūkumą – jei upėje daug kliuvinių, šitaip nepaspiningausi. O būdas yra labai paprastas, taip neretai vartiklėmis gaudomos lašišos.
Užmetame masalą skersai upės, palaukiame iki jis nuskęs ir įtempę valą leidžiame tėkmei guminuką vilkti dugnu. Suprantama, kad vilioklis slinks puslankiu. Čia taip pat reikalingas optimalus galvakablio svoris, nes sunkų tėkmė neišjudins, jis strigs netgi lygiame dugne, o pernelyg lengvą masalą srovė kels į viršų.
Romualdas Žilinskas
