Dviese su vienu kabliuku
Turbūt ne sykį matėte viduryje upės rėvą, kur seklumoje akmenų ir vandenžolių apsuptyje tupi pasislėpęs stambus šapalas. Iškrapštyti jį iš ten, o tiksliau – pasiūlyti arčiau akiračio masalą nėra jokių galimybių. Nuo kranto – tai jau tikrai, o įsibridus arba iš valties – galbūt, bet tokiu atveju ta atsargi žuvis veikiausiai spruks neatsisukdama, nes paprasčiausiai neprisileis meškeriotojo tokiu atstumu, kad iki jos slėptuvės tiksliai galima būtų nuplukdyti mažą vobleriuką ar po plūde kabantį žirnį. Ir tai – ne toks jau retas atvejis, o gana dažnai pasitaikanti situacija, ypač tokiose upėse, kaip Šventoji, Dubysa, Jūra, Šešupė.
Kažkada vaikystėje, kai šapalai mūsų upėse dar plaukiojo labai dideli, ne tokie baikštūs kaip dabar, ir tykiais vasaros rytais ar vakarais vandens paviršiuje masiškai medžiodavo vabzdžius, šių žuvų nebuvo sunku pasigauti. Kalbu tikrai ne iš serijos „Tada ir dangus mėlynesnis, ir žolė žalesnė atrodė...“ Tačiau šapalas šapalui nelygus – didžiausi arba nekibdavo, arba užkibę valus nutraukdavo, nes valai tais laikais: jei riši ploną, bus silpnas, o storo net ir tuomet tos akylos žuvys baidydavosi. Kilogramas su trupučiu buvo ta šapalo svorio riba, kurią be galo norėjosi viršyti...
Ir viršijau. Bet apie viską papasakosiu nuosekliai.
Kažkurią vasarą nuvykau su tėvais prie pajūrio Šventosios. Tai ką pamačiau – pribloškė. Du vyrai, vienas – viename upės krante, kitas – kitame, gaudė šapalus per Šventąją dviem spiningais pertempę valą, ant kurio buvo pririštas pavadėlis su vieninteliu kabliuku. Masalui žvejai kabindavo didelį žalią žiogą ir šokdindavo (tiesiogine šio žodžio prasme) vandens paviršiuje.. Šapalai kibo lyg išprotėję – tiek ir tokių sužvejotų plačiaburnių aš gyvenime nebuvau matęs. Svarbiausia, kad visas šis „parodomasis“ gaudymas (šalia stovėjo žioplių minia) vyko vos ne pačioje poilsiavietėje viduryje baltos dienos. Va, čia tai, ko man reikia!
Grįžęs iš pajūrio, ilgai nelaukęs nukūriau į kaimą, kur Neryje buvo mano šapalų žūklavietės. Ne vienas – pasivadinau ir draugą, nes matytas žūklės būdas nori nenori reikalavo partnerio. Bičiulis irgi netvėrė savame kailyje (pasakojant apie laimikius rankų mostai visada labai platūs) kuo greičiau išbandyti tą žvejybos būdą, kuriam joks šapalas negali atsispirti.
Tiesa, buvo viena problemėlė. Neris – ne Šventoji ir josios vidurupis yra žymiai platesnis, be to tose vietose nerastum tilto ir kažkuriam iš mūsų persikelti į kitą upės pusę tektų nebent plaukte arba valtimi. Valties neturėjome, o plaukti per upės sraunumas nė vienas nenorėjome rizikuoti.
Tačiau mes turėjome numatę ir atsarginį variantą. Vidurvasaryje (kaip tik buvo tas metas) šiose Neries vietose iki pat upės vidurio išsikišdavo seklios akmenuotos rėvos, todėl vienam iš mūsų buvo galima nubristi iki jų galo, o kitam – likti krante. Juk nebūtina taip žvejoti tik skersai upės, galima ir kiek įstrižiau, o vienam iš žvejų vaikštant krantu įmanoma apgaudyti visai padorų plotą. Kaip tik tuose priešrėviuose ir laikydavosi didieji šapalai. Nusekus vandeniui čia išsikišdavo dar ir stambių riedulių kepurės, nutįsdavo žolių kasos. Beje, anksčiau žuvaujant, man dažnai kildavo sunkumų į kai kuriuos žuvingus plotelius užmesti arba nuplukdyti masalą – trukdė tie didžiuliai akmenys ir paviršiuje išlindę vandens augalai. Dabar atsirado galimybė nutupdyti žiogą arba karkvabalį tiesiog šapalui į gerklę.
Užtrukome gal tik porą valandų bederindami veiksmus ir tardamiesi, kada kam dera kirsti kimbančią žuvį ir kuriam iš mūsų geriau ją traukti. Jau pirmi bandymai pasirodė itin sėkmingi. Šapalai kartais taip azartiškai čiupdavo žiogą, kad net iššokdavo iš vandens ir griebdavo jį ore. Nepakartojamas reginys ir jausmas, kuomet valas nuo žuvies svorio staiga įdubdavo per visą savo ilgį. Kerti, o plačiaburnis iš netikėtumo neretai net kūlvirstį ore padaro. Tiesa, taip gaudant būna labai didelė ilgo valo amortizacija ir pakirsti žuvį pavyksta ne visuomet. Bet šapalai, kitaip nei žvejojant įprastu būdu, gana dažnai toje pat vietoje, net ta pati žuvis, masalą čiumpa dar ir dar kartą. Kokių gražuolių mes tuomet prigaudėme!
Taip žvejojau po to dar ne kartą ir ne vien Neryje. Svarbu rasti vietą, kur yra šapalų ir pataikyti laiką, kuomet jie maitinasi vandens paviršiuje. Kartais to net nesimato (upės paviršius lygus, jokių bulktelėjimų), bet atspėjus šapalo buveinę, jis gali griebti masalą net jei tądien ir nenumatęs rankioti upe plaukiančių ar virš jos skraidančių vabzdžių. O ir giliau būdamas plačiaburnis puikiai jaučia stambesnio vabzdžio vandens paviršiuje sukeltus virpesius ir į tai greitai sureaguoja, kitąsyk, galbūt mato, kad kažkas, kas jo manymu, yra ėdama, plaukia virš galvos, nes regą juk turi neeilinę.
Ant kabliuko teisingai užmautas žiogas ar grambuolys ilgai būna gyvas, kartais juda ir pats, kitąsyk jį pakeli ir vėl patupdai – atrodo, jog vabzdys skrido ir staiga nukrito į vandenį. Galima tankiai meškerykočiu virpinti įtemptą valą, kai masalas vos liečia vandens paviršių – įspūdis, tartum vabalas stengiasi bet kokiais būdais atsiplėšti nuo vandens ir pakilti arba išplaukti. Visa tai atrodo labai natūraliai.
Kartais neblogus rezultatus duoda masalo prilaikymas. Tačiau reikia stengtis, kad pavadėlis kuo mažiau gultų ant vandens. Tokiu atveju vabzdys irgi juda veikiamas upės srovės. Suderinus veiksmus masalą galima užmesti prieš srovę tiek, kiek leidžia pavadėlio, rankos ir meškerykočio ilgis, leisti vabzdžiui laisvai plaukti iki vilioklis pasieks galutinį tašką. Tačiau taip daroma tada, jei kuris nors iš žvejų negali arba nenori eiti krantu. Arba tiesiog nėra prasmės toliau plukdyti masalą. Vienam meškeriotojui atleidžiant valą, o kitam jį vyniojant, įmanoma žuvauti per visą upės plotį – tai veikiausiai supratote ir patys.
Meškerykočius geriausiai imti iki 3 m ilgio, geriau trumpesnius ir kietesnius (na, ne visišką kuolą), nei ilgus bei lanksčius. Tam reikalui labai tiks didesnio užmetimo svorio trumpi spiningai. Ritės – tik paprastos inercinės, nes tokiomis žymiai patogiau ir greičiau suvyniojamas bei atleidžiamas valas, tinka skirtos museliavimui. Pagrindinis valas 0,20 – 0,30 mm, pavadėlis – plonesnis, maždaug 1 m ilgio. Žvejojant nuo stačių krantų gali būti ir ilgesnis. Kabliukas parenkamas pagal masalo dydį. Šapalų viliojimui tinka bet koks vabzdys, tačiau smulkią musę ar vabaliuką dažnai griebia aukšlės, strepečiai, jei norite pagauti solidų laimikį – rinkitės ir atitinkamo dydžio masalą.
Didžiosiose mūsų upėse pernelyg nutolę vienas nuo kito krantai, todėl čia šį žūklės būdas naudojamas nebent įsibridus. Mažose upėse jis nepasiteisina, visgi tai turėtų būti ne itin siauri upeliai, nes juk nėra prasmės taip žuvauti ten, kur laisvai gali užmesti net ir lengvą masalą iki priešingo kranto. Idealiai tokiai žvejybai tinka straipsnio pradžioje išvardytos ir kitos panašaus pločio upės.
Taip žvejojant, retsykiais sunku sutarti su draugu – juk abiem norisi ištraukti stambų laimikį. Patartina į žūklę pasiimti savo sūnų, galgi pagaliau ir jis užsikrės, jei dar neserga, žvejyba. Bet nesugalvokite susikooperuoti su žmona. Tai – visiška prapultis, nes jau po kelių valandų gali tekti ne vadovauti žvejybai, tačiau būti tik antruoju numeriu. O gal ir verta, juk yra buvę atvejų, kada staiga net žmona pajunta nenumaldoma norą meškerioti...
Ir dar. Pagal mūsų žūklės taisykles tokia žvejyba nėra draudžiama.
Romualdas Žilinskas
