Didelių upių karšiai. Pirma dalis
Rašydamas šį straipsnį apsiribosiu trimis didžiausiomis Lietuvos upėmis: Nemunu, Nerimi ir Nevėžiu. Tai būtų pakankamai logiška, nes netgi tos pačios žuvų rūšies gyvenimo sąlygos dideliame ir mažame vandens telkinyje gali smarkiai skirtis. Tačiau net ir didžiosios upės turi savų ypatumų. Juk Nevėžis – sąlyginai ramus ir gilus, Nemunas – platus ir įvairiapusiškas, Neris – srauni ir gerokai seklesnė už pirmas dvi upes.
Bet ir čia yra ruožų, kur galima sumeškerioti ne vieną plačiašonį. Ir dar kokių gabaritų! Juk aš nekalbu apie smulkius karšiukus, kuriuos vaikai painioja su plakiais, karšis, mano akimis, turi sverti ne mažiau 1 kg.
Gal prieš dvi dešimtis metų, gal dar anksčiau buvo laikotarpis, kuomet meškeriotojai smarkiai panikavo dėl karšių susmulkėjimo. Visi vienbalsiai tvirtino, kad jau kelintas sezonas iš eilės kimba gerokai mažesnės tos rūšies žuvys, o ir tas sunku sumeškerioti. Beje, taip kalbėjo ne tik upėse gaudantys žvejai, bet ir tie, kurie karšiauja ežeruose, Kuršių ir Kauno mariose. Paskui pritilo.
Kuršmarės nuo manęs tolokai, tad vietinę situaciją geriausiai pakomentuotų vietiniai žūklautojai, nes nuvažiavus į metus porą sykių ir pameškeriojus, vargu ar galima deramai įvertinti realią padėtį. Tačiau Kauno marių žvejai daug mažiau ėmė verkšlenti, o tai rodo, kad reikalai vėl susitvarkė. Upiniai žūklautojai irgi pritilo, o jei nutiktų priešingai – neįtikintų, kad minėtose upėse karšių dydžio vidurkis krito ar šios žuvys prastai kimba.
Aišku, nenorėk kasdien pritraukti kalną plačiašonių, bet masalus (jei pataikai į „taktą“) jie ragauja pakankamai gerai, o užkimba net labai stambūs. Ir tai patvirtintų ne žuvaujantys plūdinėmis ar dugninėmis, tačiau spiningaujantys mikromasalais. Nors gal ir žuvaujantys natūraliais viliokliais po mano žodžiais „pasirašytų“. Neabejoju, kad visada atsiras nepatenkintų, pesimistų, bet kada jų nebuvo...
Karšis yra viena sėsliausių žuvų. Jo maitinimosi plotai dažnai nesikeičia metų metais. Upėje plačiašonį lengviau sumeškerioti nei ežere ar tvenkinyje, bet ir čia, jei bersite kasdien kad ir patį gardžiausią jauką, tačiau netinkamoje vietoje, kibimo nebus. Kodėl stovinčiame vandenyje lengviau?
Nes ežeruose, tvenkiniuose jie gali būti įpratę prie specifinio maisto, kas atsiliepia ir tinkamam masalų, jaukų pasirinkimui, čia dažniausiai geru laimikiu džiaugiasi tie, kurie konkrečius telkinius gerai pažįsta, dažnai ten žuvauja. Upėse plačiašoniai mažiau įnoringi ir jų meniu didesnis. Kita vertus, kada gali ragauti daug ką – kažką mėgs labiau, kažko gal visai tuo metu atsisakys, todėl mano palyginimai veikiausiai ne visai vykę.
Kur rasti karšį
Nevėžyje didžiausia tikimybė pagauti karšį ten, kur upės vaga išsitiesina ir teka vidutinė arba lėta srovė, gylis svyruoja nuo 2 iki 3 m arba giliau, atsižvelgiant į metų laiką ir vandens lygį. Kalbėti apie šią upę vienareikšmiškai būtų klaidinga, nes, ji aukščiau Panevėžio, ties Kėdainiais ir šalia Kauno bus skirtinga. Taip galima sakyti apie bet kurią upę, visgi kuo ji ilgesnė, platesnė, tuo daugiau atsiras meškeriotojų matančių ją tokią, kokia matau aš.
Nemune tai gali būti panašus upės ruožas (turiu omenyje gylį ir vagos tiesiąją), tačiau daug plačiašonių susirenka ir ties posūkiais, kur susidaro didelės duobės ir lėta grįžtamoji srovė. Kartais ten vanduo ir visiškai sustoja. Šios žuvys išplaukia maitintis ant duobių šlaitų arba pakyla dar aukščiau ir pasirenka lygius dugno plotus.
Vėlai rudenį jie sugula tų pačių duobių dugne, sudaro didelius pulkus ir tai puiki proga padirbėti „kabliautojams“. Tiesą sakant, reikėtų kalėti būtuoju laiku, nes brakonierių dabar sumažėjo gana ženkliai, o ir prioritetas tenka ne karpinėms žuvims, nes yra „kilmingesnių“.
Beje, kas liečia pulkus ir rudenį, derėtų pasakyti, jog dalis Nemuno vidurupio plačiašonių numigruoja į jau minėto Nevėžio žemupį. Gana paradoksalu, kadangi įprasta, jog žuvys žiemoti patraukia į „motinines“ upes, o ne į jų intakus. Tačiau čia susiklosto priešinga situacija, nes Nevėžio žemupys gilus ir ramus, puikiai tinkamas žuvims praleisti šaltąjį metų laikotarpį, jos tuo ir naudojasi. Ir ne vien karšiai. Nors ką aš čia pasakoju, tą faktą žino visi.
Neryje, skirtingai nei pastarosiose upėse, karšiai plauko nedideliais būreliais. Tai lemia permainingas dugno reljefas, besikeičianti tėkmė, nedideli plotai, kur yra tykesnės srovės ruožų, neplačios įlankos. Čia dažniau nei kitur galima pagauti stambių plačiašonių vos 1,5–2,0 m nuo kranto arba palyginti greitoje srovėje. Beje, Neries karšiai ypač nenuspėjami ir dažniau keičia savo maitinimosi vietas. Šioje upėje joks stebuklas sužvejoti stambų plačiašonį 1 m gylyje.
Man vieną vasarą yra tekę per vieną rytą ištraukti penkis nuo 1 iki 1,5 kg sveriančius karšius vos 0,5 m gylyje. Įdomiausia, jog jie kibo 2 m nuo kranto, kai skaidrus vanduo, todėl meškeriodamas stengiausi kiek galima rečiau stotis visu ūgiu. Vėlgi vasara vasarai nelygu, nes šįmet vandens lygis yra tiesiog nerealiai aukštas, upė lipa iš krantų, srovė kliokia ir karšiai, jei tik turi galimybę, apskritai stengiasi palikti tokį vandenį. Bent jau Neries žemupio – jie išnešė kudašių į Nemuną, kuris nors ir lygiai taip pat išsiliejęs, bet čia karšiai gali rasti plačių ramių įlankų.
Visas mano išvardytas upių vietas sieja bendras bruožas – dugno pobūdis. Bet kokiu atveju tai ne pradvisęs dumblas ar akmenynai. Nors karšiai mėgsta kietoką dugną, bet tai tik žvyras, molis, išimtiniais atvejais gali būti ir smėlis, tačiau su minėtomis priemaišomis. Gerai, jei ten daug dreisenų, kuriomis jie maitinasi.
Nevengia plačiašoniai priplaukti ir arti žolių plotų, ypač jei po to augalų miško būna dugno nuolydis. Savo būriavimosi vietas jie išduoda ramiu oru anksti rytais arba prieš sutemas, kaišiodami iš vandens nugaras. Ypač kada būna tankus rūkas. Visa tai šios žuvys atlieka be garso, lėtai, atrodo lyg sulėtintame filme. Tokių vaizdų man teko stebėti daug kartų. Visgi karšių vietos yra kažkuo ypatingos ir patyręs žvejys be vargo iš akies nustatys, kad ten maitinasi būtent šios, bet ne kitos žuvys.
Spalio antrojoje pusėje–lapkritį plačiašoniai artėja prie upės vagos, lenda į duobes ir jų maitinimosi plotai susiaurėja, o ciklas sutrumpėja. Jei šiltesniu metų laiku plačiašoniai puikiai kimba naktimis, tai atvėsus orams taip nutinka dažniausiai tik išimtiniais atvejais.
Laikas valgyti
Diena nelygu dienai, tačiau karšiai – bene labiausiai „angliškos“ žuvys, nes maitinasi palyginti punktualiai. Žinoma, savo laikrodžių jie neužmiršta pareguliuoti atsižvelgdami į metų laiką.
Pavasarinis karšių kibimas prasideda apie septintą–pusę aštuntos ryto. Paprastai pirmieji pradeda kibti mažesnieji, o vėliau, aštuntą–devintą valandą, galima laukti ir didesnių. Taip būna šiltą balandį, o gegužės mėnesį kibimo grafikas pusvalandžiu pasislenka į priekį. Maisto plačiašoniai ieško trumpai – apie porą valandų. Vakarieniauja jie gana anksti, t. y. kažkur nuo penktos valandos, ir valandą užkandę eina pogulio.
Birželio–liepos mėnesiais karšiai aktyviausi nuo devynių vakaro iki penkių ryto per visą naktį. Tamsiuoju paros metu jie kimba ir rugpjūčio mėnesį, o kartais ir rugsėjo pradžioje. Tačiau rugpjūtį plačiašonius vakarais jau galima gaudyti ir nuo penktos valandos vakaro. Rytais jų kibimas taip pat ilgesnis – tęsiasi iki aštuntos–devintos valandos. Beje, karštymečiu pasireiškia įdomus fenomenas, kuomet didžiausi plačiašoniai sužvejojami per patį vidurdienį. Ir taip būna ne vien tekančiame vandenyje, kas dar labiau stebina.
Nuo rugsėjo iki pusės spalio šios žuvys aktyvios didesniąją šviesios paros dalį su nedidelėmis poros valandų pertraukėlėmis. Toks aktyvus kibimas gali pasireikšti jau antrojoje rugpjūčio pusėje. Kad ir kaip ten būtų, bet pats didžiausias apetitas plačiašoniams pakyla gegužės, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.
Vėlų rudenį vakarais jie beveik nesimaitina. Išimtis – labai šilta, saulėta, mažai vėjuota antroji rudens pusė, kas pastarąjį dešimtmetį nėra joks stebuklas. Kai šiltesnis ir saulėtas oras, karšiai pakramsnoja masalą dar ir apie vienuoliktą–dvyliktą valandą ir neria prigulti kur giliau iki penktos valandos vakaro. Tada vėl išalksta. Arba ne.
Kuomet ruduo lietingas, vėjuotas, šaltas, karšių kibimas sunkiai prognozuojamas. Aš vis miniu vėją, kas, regis, upėse gaudantiems žvejams nėra taip aktualu, kaip meškeriojantiems ežeruose ar tvenkiniuose. Bet reikalas tas, jog didesnėse upėse bangos irgi sukyla, maišo vandenį ir jį vėsina, žvejams, ypač plūdininkams, vėjo gūsiai apsunkina žūklavimą.
O ir žuvys būna lyg drignių apsirijusios – vangios, kaprizingos, be nuotaikos. Tad visai galimas variantas, jog ims masalus kramsnoti per patį vidurdienį arba visiškai nekibs kelias dienas, kas, regis, neatitinką to meto standartų – juk mes nuolat tvirtiname, kad žvynuotosios prieš žiemą turi aktyviai misti, nes joms reikia užsiauginti „lašinius“ prieš ateinant žiemai.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
