Didelių upių karšiai. Antra dalis
Jei imtume skaičiuoti, kokias žuvis pas mus, o ir veikiausiai kaimyninėse šalyse, gaudo dugnininkai ir plūdininkai, tai neabejotinai būtų karšiai. Tiesa, viena esminė detalė – gaudo, dar nereiškia, kad būtinai ir pagauna. Šiais laikais derėtų pridėti ir spiningautojus, kurie labai sėkmingai mikromasalais vilioja plačiašonius. Ir tokių gabaritų, kad bet kuris gaudytojas natūraliais masalais iš pavydo nusprogtų. Bet gal spiningavimą palikime kitam kartui, jį paminėjau tik todėl, kad padidinčiau karšių populiarumą.
Kas skaitė pirmąją straipsnio dalį, veikiausiai pastebėjo, kad rašau gana abstrakčiai. Gal tai nėra man būdinga, visgi kartais pakeičiu rašymo stilių vien todėl, kad ne visi žvejai žuvauja daug metų, yra ir pradedančiųjų. O jie nori išsyk aprėpti viską ir tik vėliau ima gilintis į smulkmenas.
Ežerų ir upių karšių gaudymas smarkiai skiriasi. Pastarieji gerai įmitę, tamsiomis rudomis nugaromis, užkibę lenda į greitesnę tėkmę ir palyginti smarkiai priešinasi, todėl labai nuploninti valų nevertėtų. Ypač jei meškeriojama stipresnėje srovėje, kurios privalumais, kaip minėjau, šios žuvys pasinaudoti netrunka. Viena būtiniausių sąlygų meškeriojant karšius plūdine arba dugnine meškere – masalas turi gulėti dugne, ką tėkmėje kartais padaryti gana sudėtinga.
Be jokių didelių gudrybių
Kažkokią konkrečią sistemėlę karšių žūklei plūdine meškere parekomenduoti sunku. Visgi yra šiokia tokia specifika, nes reikia, kad masalas būtų prie dugno. Todėl viena efektyviausių ir paprasčiausių, dažnai naudojamų sistemėlių yra su vos vienu slyvutės formos svareliu, kurį galima palikti laisvai slankioti pagrindiniu valu arba užfiksuoti. Ši sistemėlė greitai masalą nugramzdina į dugną.
Norint prispausti masalą prie dugno, ypač kai pavadėlis ilgas, arti kabliuko ant pavadėlio gali būti tvirtinamas papildomas šratelis. Abi sistemėlės (nors gal tai viena ir ta pati) labai elementarios, tačiau tikrai efektyvios žvejojant Nemune vasarą ar rudeniop, pavasarį Nevėžyje, kai šioje upėje būna smarkesnė srovė. Kas karšius gaudo žirniais, kukurūzais, stambiais sliekais, paprastai tokias tik ir tenaudoja.
Visiems gerai pažįstamas „rožančius“, kuomet smulkūs svareliai ant pagrindinio valo išdėstyti grandinėle vienas paskui kitą aukščiau pavadėlį jungiančio suktuko, geras ten, kur nelygus dugnas. Tada masalas tarsi „perlipa“ kliūtį ir plūdė tik lengvai stabteli, bet nepanyra, kai gramzdas ar gramzdai trumpam užsikabina už akmens ar dugno pakilimo. Jei reikia masalą mesti toliau, tada viršutinį svarelį tvirtiname gerokai sunkesnį.
Faktiškai visos pavyzdžiuose esančios sistemėlės nėra kažkuo išskirtinės ir žūklautojams gerai pažįstamos, bet, tiesą sakant, nematau reikalo išradinėti dviračio ir ieškoti kažkokių įmantrių variantų. Patikėkit, esu išbandęs daugybę kitokių, tačiau „apsukęs ratą“ vėl grįžau prie elementarių įprastinių sistemėlių. Ir apskritai pastaruoju metu laikausi principo, kad kuo viskas yra paprasčiau – tuo efektyviau. O įvairūs gudrūs patobulinimai skirti nebent pademonstruoti žvejybinį „kietumą“, bet vargu ar tai įtikina žuvis.
Kadangi karšių gaudymas nesiskiria nuo kitų upinių žuvų žvejybos, kartais visai neblogų rezultatų leidžia pasiekti pusdugninė meškerė, netgi tuose ruožuose, kur praktiškai nėra srovės. Visgi Neryje, mano požiūriu, ji yra tiesiog nepakeičiamas dalykas karšiaujant, kada gaudoma plūdine meškere, nes vietiniai karšiai gali kibti vos keli metrai nuo kranto ir pakankamai smarkioje tėkmėje.
Taip būna ties krantų skardžiais, kur priartėja vaga, arba ir ties nuolaidesniais krantais, jei šalia kranto yra staigesnis dugno nuolydis, nors ten gylis ir ne visai „karšinis“. Aš vis neatsistebiu, kai panašiose vietose pagaunu plačiašonių, nesvarbu, kad taip nutinka kasmet, nes žūklavietės, regis, labiau tinkamos šapalams, meknėms, gal net ūsoriams, bet, še, tau – karšiai...
Plūdės žūklei upėje parenkamos atsižvelgiant į srovės stiprumą. Kalbu apie tai, kad stiprioje tėkmėje reikės apvalesnių arba apversto lašo formos, o ten, kur vanduo bėga saikingai, pakanka ir „šeivos“, natūralaus lašo. Jei meškeriojama prilaikant, kartais neblogą efektą duoda ilgesnis plūdės sustabdymas vienoje vietoje. Tuomet plačiašonis spėja įsiurbti masalą. Kad pavadėlis neplevėsuotų, ant jo užspaudžiamas nedidukas svarelis.
Jei atkreipėte dėmesį, karšių gaudytojai visada būna apsistatę didžiuliu kiekiu dugninių. Aš jau nebekalbu apie Kauno marių žvejus, kurie užmeta bent po penkis „kotus“, kas, beje, draudžiama. Suprantama, kuo daugiau masalų siūloma žuvims, tuo didesnė galimybė, kad jos užkibs. Tačiau gali nutikti priešingai.
Visose minėtose upėse net ir vasarą, kada vanduo krenta, nėra lietaus, vanduo vis tiek plukdo įvairų šlamštą. Bepigu ežere ar tvenkinyje, kur dugninės stovi ant atramėlių kaip įkaltos. Upėse ant valo greitai pakimba kokios nors žolės, šapai ir panašūs dalykai, tad tenka traukti meškerę ir juos nuimti. Kuomet meškerių daug, sportuoji tikrąja ta žodžio prasme. Ir taip besportuodamas pražiopsai žuvies kibimą, nes ištraukus dugninę tenka dar ir masalą pataisyti ar pakeisti, nes betempiant į krantą „nusimušė“ nuo kabliuko.
Žodžiu, atsistoji, atsitūpi, atsisėdi, vėl atsistoji, atsitūpi, atsisėdi, atsistoji... Taip be galo. Grįžti namo kojų nepavilkdamas, strėnas skauda. O jei vandens lygis kyla, lyja, kaip šią vasarą, net su viena dugnine pavargsti.
Dauguma karšininkų neįsivaizduoja savo mėgstamų žuvų gaudymo dugnine be šėryklėlės. Turiu pasakyti, kad jie teisūs, tačiau ne visada. Aš gana sėkmingai išsiversdavau ir be jos. Aišku, tam turi būti specifinės sąlygos. Jei išbertas ranka ar laidyne jaukas išsilaiko dugne ir tu sugebi nusviesti masalą kaskart į tą pat vietą (tam tereikia užvynioti valą už ritės būgnelio auselės), kodėl gi nepabandžius meškerioti be šėryklėlės. Visgi ten, kur lygus dugnas ir stipresnė srovė, be jos neapsieisi. O ir kiekvienas naujas užmetimas – tai dar saujelė jauko plačiašoniams.
Dugninėms sistemėlių dabar išrasta pačių įvairiausių. Nors principai faktiškai išlieka tie patys – su šėryklėlė arba svareliu valo gale ir slankiojančio tipo sistemėlė. Daug nepasakosiu, nebraižysiu ir nepaišysiu, pasakysiu tik vieną esminį dalyką – kuo mažiau bus įvairių papildomų detalių, tuo geriau. Čia ta pati nuostata, kai kalbėjau apie žūklę plūdine.
Juolab, ant dugninės valo labiau pakimba įvairus šlamštas, tad visokie vamzdeliai, papildomi mazgeliai, karoliukai, dvigubos ar trigubos kilpos tik padidina galimybę jam užsikabinti ir sistemėlė dar labiau slinks dugnu. O karšis, beje, nelabai linkęs čiupti judantį masalą, tai gali būti priežastis, kodėl jis silpniau kimba.
Karšio kibimas žvejojant dugnine dažnai nuspėjamas: viršūnėlė palinksta arba patrūkčioja, ir valas staiga atsileidžia. Kartais po to seka smarkus tempimas, kartais smarkus neperstojantis trūkčiojimas. Pakirsti reikia tuomet, kai valas nukąra arba jis vėl įsitempia.
Jei dugninė kibimo paskutinėje fazėje vien „kratosi“, reiškia, kad plačiašonis pasikirto pats. Nors, aišku, tekančiame vandenyje galimi įvairesni variantai, nes čia valas gali kur nors užsikabinti, prisiglausti, nes dugnas ne toks lygus, o ir patys karšiai kitokie nei ežeruose ar tvenkiniuose.
Jaukai ir masalai
„Nejaukinsi – nepagausi“ skelbia reklaminiai šūkiai. Iš dalies tai tiesa, nes be prievilo įmanoma sužvejoti vos vieną kitą atsitiktinį karšį. Šios žuvys kaip niekas kitas (gal dar karpiai) mėgsta, jog jų maitinimosi plotuose būtų pabarstyta papildomų skanėstų. Tai padeda plačiašonius ilgesnį laiką išlaikyti vienoje vietoje. Karšiai gana greitai prisiriša prie jiems siūlomo jauko ir po to į kitus prievilus nebereaguoja.
Suprantama, jei jauke didelis kiekis musės ar uodo trūklio lervų – nebeatsispirs. Tačiau kas dėl įvairių augalinių produktų – kita kalba. Ir jei koks nors panemunių senolis į savo vietą jau dešimt metų iš eilės kibirais pila šutintus kviečius, tai perlinės kruopos ar kukurūzai efekto tikrai neduos.
Štai vienas aludaris, gyvenantis prie Stirnių ežero, vandenin nuolat versdavo alaus gamybos atliekas. Ten net ir geriausi jaukai neviliodavo plačiašonių. Na, o šeimininkas, pasišaipęs iš kitų meškeriotojų nesėkmių, net ir vėlų rudenį sugebėdavo prisišaukti būrį plačiašonių.
Šios žuvys ir gilią žiemą reaguoja į prievilus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, jog jauke turi būti didelė dalis stambesnių komponentų. Jei norime pigiai pajaukinti plačiašonius, tereikės perlinių kruopų, kviečių ar kukurūzų su žirniais, o pirktiniai prievilai – tik dėl kvapo bei suklijavimo. Tačiau jokiu būdu negalima peikti parduotuvinių jaukų, kurie skirti specialiai karšiams.
Teisingai padarytas, pasunkintas sijotu žvyru, jis gali būti labai efektyvus. Aš prievilą naudoju ištisus metus. Vasarą per pusdienio žūklę į vandenį sumesdavau gerą kibirą jauko, o kartais ir pusantro. Be to tekančiame vandenyje didelėje upėje jo ir šiaip reikia daugiau, priežastis turbūt visiems suprantama.
Plačiašoniams galima siūlyti ir gyvulinės, ir augalinės kilmės masalus. Paprastai anksti pavasarį, vėlai rudenį ar žiemą gaudoma uodo trūklio lervomis arba sliekais, kitu metų laiku – musės lervomis, kviečių ar kukurūzų grūdais, perlinėmis kruopomis, makaronais, blynu. Tačiau man yra tekę ir keletą žiemų karšius labai sėkmingai žvejoti perlinėmis kruopomis. Aplinkiniai meškeriotojai nesuprato, kodėl man kimba, o jiems – ne.
Šioje srityje karšiai kartais pateikia siurprizus. Anksčiau Kauno mariose tradicinis masalas jiems buvo makaronai „žvaigždutės“ ir pjaustyti vamzdelio pavidalo makaronai. Beje, pačesnakuoti. Tiesa, dar blynas. Menu, vieno rugpjūčio pabaigoje pažįstamas žuvautojas gyrėsi, jog Kauno marių plačiašoniai tiesiog ėjo iš proto dėl uodo trūklio ir musės lervų sumuštinio.
Tradicinės „žvaigždutės“ ir blynai tą dieną jų visiškai negundė. Suprantama, aplinkui niekas nieko nepagavo, o jis ištraukė apie 12 kg žuvų. Lyg ir koks paradoksas, juk visi žino, kuo reikia Kauno marių karšius vilioti, tad kam gali šauti į galvą vasarą mariose trūklio lervas ant dugninės kabliuko kabinti.
Arba pernai liepą per užsitęsusius karščius... Mano žiniomis pažįstami karšininkai, tiek šioje upėje, tiek Nemune, karšius geriausiai gaudė ant žirnių, dar retsykiais įsiūlydavo kukurūzų. Pasak jų, tai buvo vieninteliai masalai, kitų net nebandyk – beviltiška. Nieko panašaus. Spiningauju tąsyk Nery, randu sėdinti jaunuolį su dugninėmis. Gaudo „matiliais“.
Prisėdau šalia, pakalbinau. Pasirodo, gerai pajaukinęs (toje vietoje nuolat jaukino visą vasarą) šiuo masalu pritraukdavo neįtikėtino dydžio karšių. Kai pamačiau nuotraukas, vos neatsisėdau. O šiandien ar pagavo? Taip, bet paleido – ir parodė dar kelis didžiulių karšių paveikslus. Gal būtų nesigyręs, tačiau dugnininkas spiningautojo konkurentu nelaiko, todėl veikiausiai ir išsipasakojo.
Iš egzotiškesnių skanėstų šioms žuvims verta paminėti dreisenas, musių kokonus, dėliukes, esu karšius sėkmingai meškeriojęs ir apsiuvomis. Dreisenas reikėtų prieš pat žūklę kelioms minutėms įkišti į verdantį vandenį – geriau laikysis ant kabliuko. Apiplikyti reikia ir kokonus, nes jie neskęsta ir stipresnėje srovėje kils į viršų, o tai karšiams nelabai patinka.
Beje, šis masalas mane ne kartą gelbėjo meškeriojant ir kitas žuvis. Panašiai yra atsitikę ir su dėliukėmis, kurias susirandu upėje po akmenimis. Prieš keletą metų, vidurvasarį, Neryje tai buvo vilioklis Nr. 1. Kibimas ant jų tęsėsi neilgai, gal kokį mėnesį, bet tuo metu į nieką kitą karšiai ir kitos žuvys žiūrėti nenorėjo.
Pastebėjau dar vieną dalyką – plačiašoniai mėgsta sumuštinius. Musės lervos ar sliekai, užnerti ant kabliuko kartu su perlinėmis kruopomis, kukurūzais ar žirniais, jiems kartais būna ypač skanūs. Štai kartą žvejoju žirniais – kimba. Staiga nustoja. Užmaunu šalia žirnio mažą sliekelį, ir vėl plūdę karšiai skandina. Bandau vien sliekus siūlyti – neima. Vėl užkabinu sumuštinį, ir vėl kibimas.
Beje, meškeriojant sliekais geriau nerti ant kabliuko keletą mažesnių nei vieną didelį kirminą. Sliekai labiau gundo stambius plačiašonius. Jei, tarkim, žvejosite musės lervomis ir jus pradės kamuoti vadinamieji „puskaršiai“, pamėginkite pasiūlyti sliekų. Galbūt lauksite ilgiau, bet užkibs tikrai didesnis egzempliorius.
Didieji upių plačiašoniai dažnai nenuspėjami, o jų žūklė nėra jau toks paprastas užsiėmimas. Patys stambiausieji papuola ant kabliuko retai. Na, o tikrieji „karšininkai“ niekada neišduoda savo paslapčių. Ką gi, teks eksperimentuoti patiems…
Romualdas Žilinskas
