Didelė mažų svarelių reikšmė. Trečia dalis
Rašydamas straipsnius apie plūdinę meškerę švininiams prispaudžiamiems svareliams paprastai naudoju sinonimą „šrateliai“, o kalbėdamas apie slankiojančius, nevengiu juos įvardyti „slyvelėmis“. Ir, tiesą sakant, esu neteisus, kadangi pirmieji svareliai nebūtinai yra visapusiškai apvalūs, o antrieji – ir dar labiau varijuoja savo formomis.
Prispaudžiamų svarelių formos plūdinėje žūklėje nėra atsitiktinės – kiekviena jų atsirado sprendžiant konkrečius praktinius uždavinius. Nors formų įvairovė nėra labai didelė (absoliuti dauguma prispaudžiamų gramzdų vis tiek bus šrato pavidalo), skirtumai tarp jų turi aiškią įtaką apkrovos išdėstymui, masalo skendimo pobūdžiui ir sistemos jautrumui.
Kaip ir sakiau, šratelio forma yra absoliutus standartas prispaudžiamiems svareliams. Ji dominuoja dėl paprastos priežasties – tokį svarelį lengviausia prispausti ant valo nepažeidžiant jo struktūros, o simetriška forma leidžia šratelius ant valo rikiuoti tolygiai savotiškomis grandinėlėmis, vizualiai lengviau atskirti tokių svarelių dydžius, o tai reiškia daugiau ar mažiau orientuotis jų masėje.
Šrateliai lengvai išskaidomi, patogūs derinti tarpusavyje ir leidžia formuoti labai tikslią, jautrią sistemėlės apkrovą. Dėl to būtent šios formos svareliai sudaro didžiąją dalį prispaudžiamų svarelių rinkinių. Tačiau jie nėra vieninteliai.
Pailgi prispaudžiami svareliai naudojami tuomet, kai šrateliai pasidaro pernelyg koncentruota apkrova ir tampa per grubūs jautrių sistemėlių derinimui. Pailgos formos svarelis su valu kontaktuoja didesniu paviršiumi, todėl jo masė pasiskirsto švelniau, o valo ir kartu masalo skendimas tampa tolygesnis. Be to, pailgi prispaudžiami svareliai dažnai pasirenkami situacijose, kada vietoje kelių atskirų šratelių norima naudoti vieną svarelį, kuris stabiliau laiko sistemėlę srovėje ir mažiau trikdo masalo skendimą.
Švininė skardelė yra specifinis, bet funkcionalus sprendimas, kai prireikia itin smulkios ir labai tiksliai reguliuojamos apkrovos, kurios neįmanoma išgauti net pačiais smulkiausiais šrateliais. Plona švininė juostelė leidžia nusikirpti tik tiek švino, kiek tuo metu reikia, ir prispausti tą nedidelę dalį ant valo beveik nepastebimai.
Toks pasunkinimas ypač naudingas labai jautriose sistemėlėse, sportinėje žūklėje ar gaudant itin atsargias žuvis. Skardelė nėra universali ir reikalauja daugiau kruopštumo, nes ją gana sudėtinga tolygiai nukirpti ir deramai prispausti prie valo, dėl šios priežasties ji yra veikiau svarelis, kuris skirtas itin specializuotai bendros apkrovos korekcijai.
Įdomu tai, jog būtent tokio tipo svarelius mes (turiu omenyje tuos senus tarybinius laikus) dažniausiai ir taikydavome plūdinėje žūklėje – bet koks švino gabalas, kurį suplodavome plaktuku ir buvo šiais laikais praktiškai vien profesionalioje sportinėje žūklėje naudojama ta specifinė švininė skardelė. Todėl juokais galima sakyti, kad seni žvejai buvo nerealiai pažangūs dar savo vaikystėje.
Slankiojančių svarelių formos plūdinėje žūklėje susiformavo ne dėl estetikos, o atsižvelgiant į jų hidrodinamiką ir montuojamos sistemėlės stabilumą. Kadangi šie svareliai dažniausiai sudaro pagrindinę apkrovos dalį, jų forma tiesiogiai veikia valo ir masalo grimzdimo greitį, kryptį ir visos sistemėlės elgseną tiek užmetimo, tiek skendimo metu, tiek ramioje būsenoje nuskendus, tiek ir kimbant žuvims.
Lašo forma yra labiausiai paplitusi. Ji suteikia stabilų, kryptingą grimzdimą, nes toks svarelis turi aiškiai apibrėžtą svorio centrą. Ši forma leidžia svareliui grimzti nesivartant, greitai ir padeda išlaikyti labai stabilią plūdės bei pavadėlio „ašį“. Dėl šių savybių lašo formos svareliai tapo universaliu pasirinkimu daugumai situacijų.
Ištęstas lašas yra lašo formos svarelio, jei taip galima išsireikšti, tobulesnis antrininkas, nes pritaikytas dar didesniam sistemėlių stabilumui. Pailginta forma sumažina vandens pasipriešinimą ir leidžia svareliui grimzti tolygiau, be staigių judesių. Jie mažai veikiami stiprios tėkmės, tad idealūs meškeriojant upėse.
Slyvelės formos svareliai hidrodinamiškai nėra pranašesni už lašo ar ištęsto lašo formas. Dėl santykinai trumpo kūno ir mažiau išreikšto svorio centro jų grimzdimas paprastai yra lėtesnis ir ne toks stabilus, nes vandens pasipriešinimas tokiems svareliams didesnis, kadangi jų masė mažiau koncentruota. Jei svorio centras nepasislinkęs į apatinę dalį, sistema tampa jautresnė srovei ir valo tempimo pokyčiams. Todėl slyvelės pasirenkamos ne dėl efektyvesnio grimzdimo, o tada, kai reikia, kad sistemėlės svoris būtų sutelktas viename taške, tačiau ne paskirstytas keliuose svareliuose, ir kai hidrodinaminis sistemos stabilumas nėra lemiamas veiksnys meškeriojant.
Prie slyvelės formos priskiriami ir labai ištęsti jos variantai, vizualiai artimi vamzdeliui, su švelniai siaurėjančiais galais. Tokie svareliai juo labiau neturi aiškiai išreikšto svorio centro, todėl jų skendimas dažnai būna dar nestabilesnis, ypač srovėje, kur jie gali krypti į šalis.
Labai ištęstos, slyvelės pasirenkamos tada, kai gaudomos atsargesnės žvynuotosios, jautriai reaguojančios į pernelyg sukoncentruotą svorį viename taške. Tokia forma leidžia apkrovą „ištempti“ ilgesnėje sistemos atkarpoje, todėl jos svorio poveikis tampa švelnesnis ir tolygesnis. Praktikoje tai veikia panašiai kaip kelių į grandinėlę sujungtų prispaudžiamų svarelių variantas, tik be atskirų prispaudimo taškų ant valo.
Šeivos formos svareliai konstrukciniu požiūriu yra artimi ištęsto lašo formai, tačiau abu jų galai paprastai būna bukesni, o kūnas – tolygiai cilindriškai pastorintas. Tokia forma suteikia gerą kompromisą tarp stabilumo ir kompaktiškumo. Grimzta jie mažiau nuspėjamai nei slyvelės, bet ir ne taip kryptingai kaip ištemptas lašas. Dėl šios priežasties šeivos formos svareliai dažniau naudojami tada, kai reikia pakankamai stabilios, bet kartu ne per daug koncentruotos apkrovos, ypač tinkamos meškeriojant ramesniame vandenyje.
Šrato formos slankiojantys svareliai naudojami rečiausiai todėl, kad apvali forma neturi aiškios krypties, kuri stabilizuotų grimzdimo padėtį. Apvalus svarelis skęsdamas dažnai neišlaiko vienoje padėtyje, todėl jo judėjimas tampa mažiau nuspėjamas, ypač srovėje ar kuomet toks gramzdas laisvai slankioja valu.
Skirtingai nei prispaudžiami šratai, kurie fiksuoti vienoje vietoje ir sistemos stabilumui nekenkia, slankiojantys šratai gali lengviau keisti padėtį ir daryti sunkiai nuspėjamą įtaką sistemėlei. Dėl šios priežasties slankiojančių svarelių grupėje dažniau pasirenkamas lašas ar ištęstas lašas, kurie leidžia apkrovai skęsti ramiau ir tolygiau.
Prispaudžiamų svarelių dydžių ribos plūdinėje žūklėje yra ne teorinės, o praktinės, nes jos tiesiogiai susijusios su valo diametru, sistemos jautrumu ir apkrovos valdymu. Nors teoriškai prispaudžiamas svarelis gali būti bet kokio dydžio, tačiau realiai egzistuoja aiški riba, iki kurios toks tvirtinimo būdas išlieka funkcionalus.
Patys smulkiausi prispaudžiami svareliai naudojami itin jautriose sistemose, dažniausiai sportinėje ar labai preciziškoje plūdinėje žūklėje. Jų svoris skaičiuojamas šimtosiomis gramo dalimis, o paskirtis – neapkrauti sistemos, bet ją itin tiksliai subalansuoti. Tokie svareliai leidžia tiksliai nustatyti plūdės padėtį vandenyje, sureguliuoti antenos panirimą iki milimetro ar koreguoti masalo grimzdimo greitį ypač subtiliame lygmenyje.
Ir čia labai greitai pasireiškia tam tikros ribos – per stipriai prispaudus smulkų svarelį (beje, kuo smulkesnis, tuo spaudimo paviršius mažesnis) galima labai greitai pažeisti ploną valą, nes tokiu atveju susidaro taškinė jėga, kuri koncentruojasi į siaurą gijos paviršiaus vietą. Jei svarelis kietas arba spaudžiamas per stipriai, jis ne tiek deformuojasi pats, kiek pradeda veikti kaip savotiškos pjovimo briaunos – valas lokaliai įpjaunamas ir gali nutrūkti staiga arba vėliau nuo menkiausio papildomo svorio – pakaks kirsti kimbančią aukšlę...
Stambesnio prispaudžiamo svarelio atveju pažeidimo mechanizmas kitoks (kalbu apie pačius masyviausius prispaudžiamus svarelius). Didesnis svarelis liečiasi su valu didesniu paviršiumi, todėl įpjovimo rizika mažesnė, ypač jei svarelis minkštas. Tačiau spaudžiant tokį svarelį valas deformuojamas ilgesnėje atkarpoje. Toks pažeidimas paprastai nesukelia momentinio nutrūkimo, bet susilpnina valą platesniame ruože. Tuomet gija dažniausiai nutrūksta vėliau, ilgainiui bežvejojant, traukiant stambesnes žuvis.
Todėl klausimas, kas blogiau – kai giją pažeidžia labai smulkus ar per daug stambus svarelis – neturi vieno atsakymo. Nors man asmeniškai blogiau būtų, jei valas nutrūktų ne išsyk, tik sukonstravus sistemėlę (ją padaręs, giją kelis sykius smarkiau timpteliu – pasitikrinu), o vėliau, kada trauksiu stambesnę žuvį. Visgi esminis pažeidimo veiksnys šiuo atveju yra ne svarelio dydis, o metalo minkštumas ir prispaudimo jėga – kokybiškas, minkštas gramzdas valui visada saugesnis nei kietas, nepriklausomai nuo jo masės.
Kita vertus, didėjant svarelio masei, prispaudimo principas palaipsniui pradeda prarasti savo privalumus. Stambesni prispaudžiami svareliai jau reikalauja didesnės prispaudimo jėgos, tampa grubūs, juos sunkiau suspausti per patį centrą, o ir valas pradeda patirti papildomą apkrovą ir deformaciją.
Praktikoje būtent čia atsiranda riba, kuomet prispaudžiamus gramzdus tenka keisti užveriamais. Faktiškai ši riba nebūna griežtai apibrėžta skaičiais, elementariai imi vertinti valo diametrą, plūdės pakėlimo svorį, kitas detales, ir supranti, jog geriau naudoti jau kitokio tipo svarelius.
Veriami, arba slankiojantys, svareliai plūdinėje žūklėje visada yra stambesni dėl savo konstrukcijos ir paskirties. Maži jie būtų elementariai nepraktiški, kadangi verti „girliandas“ ant valo iš smulkių svarelių užtruktų daug laiko, o prasčiau regintiems ar iš po pagirių (juokauju) tokių gramzdų apskritai neužnertum ant minkštesnės ir plonesnės gijos.
Veriami svareliai pasirenkami tada, kai prispaudžiami tampa nebeefektyvūs arba per grubūs. Tai dažniausiai nutinka, kai bendra apkrova didesnė, kai naudojamas storesnis valas arba kai reikia aiškiai apibrėžto „taškinio“ svorio. Tokiais atvejais vienas ar keli veriami svareliai leidžia suformuoti pagrindinę apkrovą be rizikos pažeisti valą ir be nuolatinio prispaudimo koregavimo. Jie taip pat dažnai naudojami tada, kai apkrovą reikia fiksuoti konkrečioje vietoje, o ne smulkiai išskaidyti.
Prispaudžiami ir veriami svareliai skiriasi ne tuo, kaip juos patogu naudoti vienoje ar kitoje sistemėlėje, situacijoje, o tuo, kaip jie veikia pačią sistemėlę ir kaip plūdė reaguoja į kimbančias žuvis. Prispaudžiami svareliai yra mechaniškai fiksuoti prie valo, todėl jų padėtis sistemoje nekinta nei užmetimo, nei pakirtimo, nei traukimo metu.
Apkrovos pasiskirstymas tokiu atveju yra aiškiai apibrėžtas ir stabilus, o jautrumą galima reguliuoti labai tiksliai – keičiant svarelių skaičių, dydžius ir tarpus tarp jų. Dėl to prispaudžiami svareliai leidžia preciziškai formuoti sistemą ir numatyti jos darbą.
Veriami, arba slankiojantys, svareliai tokio stabilumo neturi. Jei jie nėra fiksuojami, ramybės būsenoje remiasi tik į apatinį atramos tašką, o judesio metu valas slysta per svarelio ertmę. Dėl to realus apkrovos perdavimas kinta priklausomai nuo traukimo krypties, jėgos ir judesio fazės, o apkrovos centras tampa dinaminis ir mažiau prognozuojamas. Net ir fiksuojant slankiojantį svarelį dviem stop mazgais apkrova realiai perduodama per mazgus, o ne per patį svarelį, todėl jėga pasiskirsto į dvi atramos vietas ir nebėra tokia tiesioginė kaip naudojant prispaudžiamus svarelius.
Todėl slankiojantys svareliai savaime nesukuria aiškesnio ar stabilesnio apkrovos centro, kas tarsi prieštarautų ankstesnėms mano išvadoms. Jų pranašumas slypi kitur – jie mažiau gadina valą, su jais konstruojamos sistemėlės būna paprastesnės. Prispaudžiami svareliai suteikia didesnį tikslumą ir jautrumo kontrolę, o slankiojantys – daugiau mechaninio saugumo ir paprastumo. Būtent dėl šios priežasties šios dvi svarelių grupės plūdinėje žūklėje faktiškai naudojamos skirtingiems uždaviniams spręsti.
Bus daugiau
Romualdas Žilinskas
