Didelė mažų svarelių reikšmė. Pirma dalis

Apkrova lemia ne tik panardinimo gylį, bet ir masalo grimzdimo dinamiką. Vilioklis gali skęsti vos pakliuvęs į vandenį arba pamažu, ir tai tiesiogiai veikia žuvies reakciją, ypač tada, kuomet potencialus laimikis pageidauja masalo ne dugne ar vos virš jo, tačiau nusileidimo metu kur nors aukštesniuose vandens sluoksniuose.

Net nedideli svarelių pakeitimai, išskirstant jų masę vienokia ar kitokia tvarka, gali smarkiai įtakoti vilioklio skendimo greitį ir pobūdį, todėl svareliai tampa ne vien konkrečiai apibrėžta mase, kuri reikalinga plūdei teisingai „atsistoti“, o dar ir judesio reguliavimo priemone. Tai ypač aktualu gaudant atsargias ar pasyvias žuvis, kai masalo pateikimas yra ne mažiau svarbus už patį masalą.

Tiesa, išsyk derėtų perspėti skaitytojus, kad kalbėsiu tik apie svarelius ir jų poveikį plūdinės sistemai (šį terminą naudosiu visame rašinyje). Plūdinės sistema – ta valo dalis, ant kurios yra plūdė, svareliai, suktukas, pavadėlis, kabliukas. Visa tai tarpusavyje betarpiškai susiję, kiekviena detalė gali keisti sistemą juntamai arba net iš esmės, todėl šio fakto jokiu būdu negalima ignoruoti.

Tačiau straipsnyje, kuris ir šiaip jau bus netrumpas, neaptarinėsiu kiekvieno varianto, nes tuomet rašinys išsitęstų iki begalybės. Žodžiu, susikoncentruoju į svarelius, o visa kita palieku jūsų pačių interpretacijai.

Teisingas gramzdų parinkimas ir pasiskirstymas turi didelę įtaką plūdės jautrumui. Plūdė nerodo kibimo pati savaime – ji reaguoja į sistemoje atsirandančius pokyčius. Netinkamai parinkta svarelių masė ar neteisingas jų išdėstymas gali neigiamai veikti plūdei perduodamą informaciją, paversti ją iškreipta, vėluojančia.

Tokiu atveju meškeriotojas mato, jei apskritai mato, tik galutinį rezultatą (laimikis prarijo masalą, plūdė panėrė, reikia pakirsti...), bet praranda subtilius signalus: tarkim, masalo pakėlimą, atsargius žuvies prisilietimus ir panašiai. Tinkamas svarelių išdėstymas, idealus balansas, priešingai, leidžia plūdei „kalbėti“ – t. y. perduoti net minimalius visos sistemos pokyčius aiškiais, lengvai interpretuojamais signalais, kuomet žvejys ne tik suvokia, kaip žuvis tuo metu reaguoja į vilioklį, tačiau ir kokios rūšies, kokio dydžio yra toji žvynuotoji.

Veikiausiai pamanysite, kad perdedu taip rašydamas, tačiau patyręs meškeriotojas dažnai net pats nesuprasdamas ar tiesiog nesigilindamas, kaip, kokiu būdu visa tai identifikuoja, šituos niuansus supranta neklysdamas.

Vienas pagrindinių apkrovos vaidmenų – suteikti visai plūdinės sistemai stabilumą. Stabilumas šiuo atveju nėra vien statiška būsena (plūdė stovi ir to gana), bet ir gebėjimas išlaikyti numatytą plūdės padėtį veikiant srovei, bangavimui, vėjui. Tačiau čia yra tik viena medalio pusė, kuri akivaizdžiai mums matoma. O kas tokiu atveju vyksta po vandeniu?

Vėlgi jei svarelių masė ir jų išdėstymas yra tinkamas, masalas nesiblaško, nekyla ir neskęsta neprognozuojamai net pakitus žūklės sąlygoms – jis lieka iš anksto žvejo planuotoje „darbinėje“ būsenoje, kurios neįtakoja nepalankūs išoriniai veiksniai.

Prastas sistemos balansas ir neteisingai išdėstyti svareliai gali būti priežastis, dėl ko plūdė tuo metu nerodė kibimo arba priešingai – sukūrė iliuzija, kad žuvys buvo aktyvios, tačiau pakirsti jų neįstengėme ir tuomet ieškojome nesėkmės priežasčių ten, kur jų nėra: keitėme masalus, kabliukus, ploninome pavadėlį ir panašiai.

Kaip minėjau, apkrova tiesiogiai kontroliuoja masalo skendimo greitį. Tai vienas svarbiausių, bet labai dažnai neįvertinamų aspektų, nes į masalo pateikimo pobūdį žuvys vienaip ar kitaip reaguoja – vilioklis smarkiai ar tik truputį patraukia žvynuotųjų dėmesį, o gal jas baido.

Galbūt ilgas vilioklio grimzdimas tuo metu yra žalingas, nes smulkmė apkramto masalą, iki jis pasiekia dugną. Ir vėl tai apsprendžia svarelių masė ir jų išdėstymas, taip pat nulemia ar meškeriotojas kontroliuoja visą šį procesą ar ne – sureaguoja ir spėja pakirsti kimbančią žuvį besileidžiant masalui, o gal pražiopso kibimą.

Masalo elgsena jam nuskendus irgi yra apkrovos pasekmė. Nuo to priklauso, kaip jis laikosi srovėje, ar kyla nuo dugno, ar išlieka stabilus viename taške. Svareliai gali masalą palikti gulėti dugne nejudomai arba suteikti jam laisvę judėti, o tai kardinaliai keičia vilioklio pateikimo principus. Todėl kalbant apie svarelius derėtų galvoti ne vien apie jų masę, kiekį, kaip apie elementarų plūdės balansą, tačiau derėtų turėti omenyje ir faktą, kad gramzdai formuoja masalo elgseną konkrečiomis žūklavimo sąlygomis.

Kaip supratote, svarelių masės pasiskirstymas plūdinėje sistemėlėje yra vienas svarbiausių konstrukcinių sprendimų, nuo kurio priklauso ne tik masalo pateikimas, bet ir visos sistemos reakcija į aplinkos poveikį bei žuvies veiksmus. Net ir parinkus teisingą bendrą apkrovos svorį, netinkamas svarelių išdėstymas gali visiškai pakeisti sistemos elgseną.

Pagrindiniai du jų pasiskirstymo modeliai yra koncentruota ir išsklaidyta apkrova. Kada kokią geriau naudoti priklauso nuo to, kur, kaip, kokiu masalu ir kokias žuvis žvejosime.

Koncentruota apkrova reiškia, kad didžioji dalis svorio sutelkta viename taške arba (ir) labai nedideliu atstumu nuo pavadėlio. Toks sprendimas leidžia greitai ir užtikrintai nuleisti masalą į darbinį gylį, todėl jis dažniausiai naudojamas gilesniuose vandenyse, esant srovei arba kuomet reikia viliokliui greitai pasiekti dugną.

Koncentruota apkrova suteikia plūdinės sistemai stabilumo, ji mažiau reaguoja į išorinius veiksnius, tarkim, vėją, bangas, srovės netolygumus. Tačiau esant tokiam svarelių išdėstymui masalas skęsta nenatūraliai, gali likti tarsi priklijuotas prie dugno, kas kai kurioms žuvims sukels įtarimą, plūdė menkiau reaguos į žuvų prisilietimus prie masalo.

Išsklaidyta apkrova, kuomet visa sistemos masė išskaidoma tarp kelių svarelių ar jų grupių, kartais net labai dideliu atstumu, leidžia masalui ilgai skęsti, suteikia daugiau laisvės judėti vandenyje gulint ant dugno. Šis variantas dažniau taikomas stovinčiame arba silpnai tekančiame vandenyje, arba kai svarbus natūralus masalo pateikimas.

Galimas visiškai priešingas variantas, kuomet svareliai tam tikrais atstumais išskaidyti po vieną arba nedidelėmis grupėmis (kitaip nei prieš tai minėtu atveju, bet čia jau reikėtų analizuoti konkretų gramzdų išdėstymą) ir grimztantis masalas leidžiasi žemyn tarsi pakopomis, kas gali turėti teigiamą reikšmę kibimui. Tai jau nėra natūralus vilioklio skendimas, o veikiau provokuojantis, bet esant atitinkamam žuvų aktyvumui bus labai tinkamas atkreipti jų dėmesį.

Kaip bebūtų, tačiau išsklaidyta apkrova padaro sistemą jautresnę, nes net ir nedidelis žuvies prisilietimas prie masalo, jo pakėlimas greičiau atsispindi plūdės padėtyje. Kita vertus, tokia sistema yra jautresnė ir pašaliniams veiksniams, todėl vėjas ar bangavimas gali lengviau iškraipyti informaciją.

Apkrovos pasiskirstymas turi tiesioginę įtaką ir tam, kas vyksta dar iki masalui pasiekiant vandenį. Koncentruoti ir išsklaidyti svareliai skirtingai veikia užmetimo nuotolį, sistemos stabilumą ore ir jos elgseną pirmosiomis sekundėmis po įkritimo.

Koncentruota apkrova metimo metu veikia kaip aiškus masės centras – sistema skrenda stabilesne trajektorija, mažiau vartosi, leidžia užmesti toliau ir tiksliau, ypač naudojant lengvas plūdes ar plonus valus. Išsklaidytos apkrovos poveikis priešingas – atskiros jos dalys metimo metu gali judėti nevienodai, suktis, todėl užmetimo nuotolis bus menkesnis, o tikslumas mažesnis. Tai kartu didina ir susipainiojimo riziką, nes keli svareliai, išdėstyti pavieniui ar nedidelėmis grupėmis, ore gali „pasivyti“ vienas kitą ir supainioti valą ar pavadėlį.

Skirtumas ryškiai pasijunta ir masalui įkrentant į vandenį. Koncentruota apkrova garsiai „pliumpteli“, staigiai skandina masalą, tačiau seklumose ar skaidriame vandenyje tas garsas gali išgąsdinti atsargesnes žuvis. Išsklaidyta skęsta palaipsniui, nes svoris pasiskirsto laike ir erdvėje, todėl ant vandens paviršiaus nusileidžia švelniai.

Yra ir dar vienas praktinis niuansas, tiesiogiai susijęs su apkrovos pasiskirstymu ir užmetimu, apie kurį dažnai nutylima. Kai pavadėlis yra ilgas ir praktiškai neapkrautas, o visa apkrova sutelkta viename masyviame svarelyje, metimo metu kabliukas su masalu neretai lieka ore už svarelio. Tokiu atveju atsiranda reali rizika, kad kabliukas persimes per plūdę ir už jos užsikabins.

Tai ypač būdinga lengvoms plūdėms, nes jų faktinis svoris gali labai skirtis (plūdžių išlaikymo svoris nepriklauso nuo jų plūdrumo), o pats pavadėlis neturi pakankamos inercijos, kad išsitiestų. Svarbu tai, kad toks persimetimas gali įvykti ne tik pučiant priešpriešiniam vėjui, bet ir visiškai ramią dieną, vien dėl netinkamo apkrovos ir pavadėlio ilgio santykio.

Išskaidytose sistemėlėse užmetimo tikslumas, susipainiojimo rizika ir kabliuko užsikabinimo už plūdės tikimybė labai priklauso nuo to, kokiu principu svareliai išdėstyti. Jei apkrova plačiai išskaidyta link kabliuko mažėjančia tvarka, sistema metimo metu tampa nestabili: sunkesnė plūdė skrenda pirma, o lengvesni svareliai ir pavadėlis velkasi iš paskos. Tokiu atveju ne tik ženkliai trumpėja užmetimo nuotolis, bet ir didėja susipainiojimo tikimybė, nes sistema ore ne išsitiesia, o tarsi „lūžta“.

Panašus efektas pasireiškia ir tada, kai svareliai išdėstyti nedidelėmis grupelėmis, pavyzdžiui, po du ar tris, tolstant nuo plūdės lengvėjančia tvarka. Tokia sistema metimo metu praranda vientisą masės centrą, o kabliukas dažniau atsiduria nekontroliuojamoje padėtyje.

Egzistuoja ir priešingas, rečiau naudojamas išskaidytos apkrovos išdėstymo principas, kai svareliai rikiuojami sunkėjančia tvarka link kabliuko. Jis taikomas tais atvejais, kai reikia gana greitai nuskandinti masalą, bet kartu išlaikyti geresnį plūdės balansą, nei naudojant vieną koncentruotą svarelį. Tokia sistema leidžia išlaikyti didesnį sistemos jautrumą, tačiau reikalauja tikslaus suderinimo, nes net nedidelės klaidos svarelių išdėstyme (netinkami tarpai tarp gramzdų) ar jų svoryje (netolygus svarelių „sunkėjimas“) gali neigiamai paveikti užmetimą.

Visa tai rodo, kad apkrovos pasiskirstymas turi įtakos ne tik masalo pateikimui vandenyje, bet ir užmetimo technikai, kuri plūdinėje žūklėje dažnai nulemia, ar visa tai, apie ką kalbėjau, apskritai turės bet kokią prasmę...

Bus tęsinys

Romualdas Žilinskas