Didelė mažų svarelių reikšmė. Ketvirta dalis

Slankiojantys svareliai su kembrikais turi į svarelį įstatytą minkštą vamzdelį, per kurį veriamas valas. Toks sprendimas pirmiausia skirtas apsaugoti valą nuo tiesioginio kontakto su metalu, ypač kai naudojami storesni ar sunkesni svareliai. Kembrikas taip pat sukuria nedidelį pasipriešinimą slankiojimui, todėl svarelis juda ne visiškai laisvai ir tampa stabilesnis sistemoje. Praktikoje tai reiškia mažesnę valo dilimo riziką ir labiau prognozuojamą apkrovos padėtį, ypač kai svarelis fiksuojamas vienu arba dviem stop mazgais.

Slankiojantys svareliai be kembrikų yra konstrukciškai paprastesni – valas tiesiogiai praeina per svarelio skylę. Toks sprendimas leidžia svareliui laisviau judėti, bet kartu reikalauja didesnio dėmesio valo būklei ir fiksavimui. Be papildomo tarpinio elemento metalas gali elementariai nudilinti valą, ypač ilgalaikėje perspektyvoje arba dažnai koreguojant sistemėlę. Dėl šios priežasties svareliai be kembrikų dažniau naudojami tada, kai apkrova yra fiksuojama ir jos padėtis nekeičiama.

Slankiojančių svarelių fiksavimas plūdinėje žūklėje lemia ne tik jų padėtį ant valo, bet ir visos sistemos elgseną. Praktikoje naudojami du pagrindiniai variantai: stacionarus fiksavimas dviem stop mazgais ir dalinis – t. y. vienu apatiniu stop mazgu. Nors kai kuriais atvejais nėra būtinas apskritai joks fiksatorius, jei svarelis yra su kembriku – gramzdas tuomet remsis į valo mazgą, suktuką. Abu sprendimai turi aiškią paskirtį ir pasirenkami neatsitiktinai.

Fiksuojant slankiojantį svarelį dviem stop mazgais, jo padėtis valu tampa apibrėžta – gramzdas nebegali judėti nei aukštyn, nei žemyn, todėl apkrova išlieka pastovi. Užmetimo metu svarelis nejudėdamas išlaiko visos sistemėlės geometriją, o vandenyje veikia kaip vienas aiškus, nekintantis svorio taškas.

Tai naudinga, kai sistemai reikia didelės masės gramzdų, srovėje ar tais atvejais, kai reikia, kad masalo skendimas ir plūdės reakcija į kibimą, dugno kliuvinius ir panašiai, visada būtų vienodi. Trumpiau tariant, naudojant didelio plūdrumo plūdes, toli sviedžiant masalą, meškeriojant dideliame gylyje greitoje tėkmėje.

Užfiksavus slankiojantį svarelį tik vienu apatiniu stop mazgu, jis gali judėti valu į viršų, bet negali nuslinkti žemyn link pavadėlio. Tai keičia sistemos dinamiką, kadangi metimo metu ir masalui grimztant svarelis gali šiek tiek pasislinkti, o tai leidžia apkrovai tarsi prisitaikyti prie judesio.

Noriu pasakyti, kad praktikoje toks svarelio judėjimas dažnai suteikia plastiškesnį masalo skendimą ir sistemėlę daro savotiškai „švelnesnę“, kas aktualiau meškeriojant stovinčiame vandenyje ar gaudant atsargesnes žuvis, nors tokius svarelius puikiausiai naudoju, tarkim, žuvaudamas Nemune vienalytėje vidutinio greičio tėkmėje nemažame gylyje.

Kalbant apie medžiagas, iš principo visi slankiojantys svareliai gali būti gaminami ir iš volframo, nors kol kas plūdinėje žūklėje dominuoja švininiai. Volframas leidžia išlaikyti tą patį svorį gerokai mažesniame tūryje, todėl slankiojantys svareliai tampa kompaktiškesni ir hidrodinamiškai stabilesni.

Nenoriu leistis į tolimesnes diskusijas, nes ta tema savo puslapyje ir asmeninėje paskyroje esu publikavęs nemažai straipsnių, bet jei ES, kaip planuoja, įgyvendins savo kėslus drausti smulkius žvejybinius švino svarelius (tuo net neabejoju, čia tik laiko ir svarelių dydžių klausimas), plūdininkai turės daug ir didelių problemų.

Tuomet net slankiojantys svareliai dėl didesnio volframo kietumo praktiškai turėtų būti naudojami tik su kembrikais, nes tiesioginis kieto metalo kontaktas su valu didins jo pažeidimo riziką – aštrūs skylutės kraštai nurėš valą. Apie prispaudžiamus svarelius net nekalbėsiu, nes lygiaverčių alternatyvų kol kas nematau...

Apkrova ir plūdės jautrumas plūdinėje žūklėje yra tiesiogiai susiję, tai galima sakyti, plūdinės žvejybos abėcėlėje yra raidė A. Net ir labai gera, jautri plūdė praranda savo savybes, jei svareliai parinkta netinkamai. Tačiau nepakanka vien suderinti plūdės plūdrumą ir gramzdų masę.

Netinkamai parinkti svareliai pirmiausia iškraipo plūdės reakciją į kibimą. Per daug koncentruota arba neteisingai išdėstyta apkrova paverčia plūdę pasyviu indikatoriumi, kuris rodo tik akivaizdžius jos trūktelėjimus, bet nefiksuoja subtilių potencialaus laimikio prisilietimų prie masalo.

Idealus svarelių parinkimas ir netgi jų išdėstymas plūdinėje žūklėje egzistuoja tik teoriškai, dažniau popieriuje nei realybėje. Jokiu būdu nenuvertinu įvairių sistemėlių kūrėjų (tame tarpe ir savęs), tačiau žūklėje beveik visada susiduriama su verčiančiais daryti kompromisus veiksniais ir tai yra normalus prisitaikymas prie žvejybos sąlygų, kurios nuolat kinta ir kurių neįmanoma pilnai numatyti iš anksto.

Suprantama, kai kurios sistemėlės bus universalesnės arba labiau atitiks savo paskirtį, tačiau nežinau nė vienos, kuri pasiteisintų idealiai, t. y. visu šimtu procentų. Kita vertus, dėl to meškeriotojai yra nuolatinėje geriausių variantų paieškoje – jie eksperimentuoja su plūdėmis, pavadėlių ilgiu, svarelių formomis, jų išdėstymu ir panašiai.

Srovė yra pirmasis veiksnys, kuris gali niekais paversti visas teorijas. Aš kalbu, suprantama, abstrakčiai, gal ir su „vaikiškais“, bet aiškiais palyginimais. Tarkim, apkrova, idealiai veikianti stovinčiame vandenyje, srovėje visiškai netiks, nes masalas kils, plūdė virs ir panašiai. Tokiais atvejais tenka aukoti dalį jautrumo vardan stabilumo, keisti apkrovos pasiskirstymą, didinti ar mažinti jos koncentraciją, nors teoriškai tai nebūtų optimalu.

Be abejo, yra specialios plūdės ir sistemos, kurios skirtos tekančiam vandeniui, su nuorodomis, kad tai – labai srauniai upei, o tai – lėčiau tekančiam vandeniui, ir panašiai. Bet srovės greičio neapskaičiuosi (kas vienam žvejui yra sraunu, tas kitam – nelabai), dar tenka atsižvelgti ir į sūkuriavimą, tėkmės nevienalytiškumą ir kitus hidrologinius faktorius, į užmetimo nuotolį, kampą, valo storį ir t. t. Žodžiu, čia veiksnių daugybė.

Gylis taip pat daro tiesioginę įtaką. Kuo didesnė gelmė, tuo svarbesnis tampa masalo skendimo greitis ir sistemėlės kontrolė. Apkrova, kuri sekliame vandenyje leidžia viliokliui grimzti natūraliai ir lėtai, dideliame gylyje gali tapti nebevaldoma arba pernelyg lėta. Tokiais atvejais tenka rinktis greitesnį masalo skendimą ir koncentruoti, didinti svarelius padarant aiškesnį svorio centrą sistemėlėje, net jei tai sumažina jos jautrumą.

Masalo dydis ir tipas dar labiau komplikuoja situaciją. Lengvas, mažas masalas reikalauja vienokios apkrovos logikos, o stambesnis ar turintis didesnį pasipriešinimą vandenyje – visiškai kitokios. Net ir idealiai subalansuota plūdė gali išsiderinti, jei masalas sunkus ar labai plūdrus, didelis, o balansavimui skirtų svarelių masė visiškai menka.

Galiausiai viską užbaigia žuvies elgsena. Meškeriojant aktyvias žuvis galima naudoti dideles, koncentruotas apkrovas, nes kibimai būna aiškūs, akcentuoti. Atsargios, vangiai besimaitinančios žuvys priverčia grįžti prie jautresnių sistemėlių, kur svareliai labiau išskaidyti, net jei jos sunkiau valdomos.

Dažniausios klaidos konstruojant sistemėles kyla ne dėl žvejybinės patirties stokos, o dėl neteisingo mąstymo, nes bandoma spręsti problemą ne keičiant apkrovos logiką, o didinant svorio elementų kiekį arba mechaniškai koreguojant pasekmes, tačiau ne priežastis.

Viena tipinių klaidų – per didelis svarelių skaičius. Manoma, kad kuo daugiau smulkių svarelių, tuo sistema bus jautresnė ir tikslesnė. Praktikoje tai dažnai sukuria priešingą efektą: apkrova tampa chaotiška, o kiekvienas papildomas svarelis įneša ne jautrumo, o tik didina bendrą disbalansą. Sistema praranda aiškų svorio centrą, masalo skendimas tampa neprognozuojamas, o plūdės signalai neatitinka tikrovės.

Kita dažna klaida – netinkamų svarelių formų naudojimas. Gramzdų forma pasirenkama „iš įpročio“ arba pagal tai, kas yra po ranka, neatsižvelgiant į svarelių elgseną vandenyje. Na, bet apie tai jau kalbėjau, pridursiu, kad tokiais atvejais problemos sprendžiamos ant valo „lipdant“ papildomus svarelius, vietoje to, kad būtų pakeista pati apkrovos struktūra.

Švininiai svareliai naudojami ir poledinėje plūdinėje žūklėje, ir pats jų veikimo principas iš esmės nesikeičia. Švinas yra metalas, kurio fizinės savybės vandens temperatūrų intervale nuo kelių laipsnių šilumos iki „vos virš nulio“ praktiškai nekinta. Jo tankis, masė ir plastiškumas tokiomis sąlygomis išlieka tie patys, todėl svarelis po ledu „nesielgia“ kitaip nei meškeriojant vasarą gerokai šiltesniame vandenyje. Kitaip tariant, vandeniui atšalus iki labai žemos temperatūros, švino svoris ir jo kaip apkrovos funkcija išlieka nepakitę.

Tačiau poledinėje žūklėje kinta ne pats švinas, o aplinka, kurioje jis tuo metu būna. Šaltas vanduo yra klampesnis, todėl masalas ir visa sistemėlė grimzta šiek tiek lėčiau. Šis skirtumas nedidelis, bet meškeriojant jautriomis poledinėmis plūdinukėmis jis tampa juntamas. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad svareliai veikia kitaip, nors realiai pasikeitė tik terpė.

Didelę įtaką daro ir valas. Poledinėje žūklėje dažniausiai naudojami labai ploni monofilamentiniai valai, kurie šaltyje standėja ir praranda dalį elastingumo, kas tiesiogiai atsiliepia plūdės parodymams. Todėl sistemėlė gali tapti jautresnė arba, priešingai, prasčiau rodys kibimą. Šis efektas dažnai klaidingai priskiriamas svareliams, nors iš tikrųjų tai yra valo savybių pokytis.

Svarbus ir pačios plūdės darbas. Žieminės plūdės paprastai turi labai mažą keliamąją galią ir yra itin jautrios, todėl net menki apkrovos pasiskirstymo ar masalo grimzdimo skirtumai tampa labiau pastebimi nei žvejojant atviro vandens sezonu. Prie to smarkiai prisideda ir valo trintis į eketės kraštą, ant gijos prilipę ledokšniai, apšalęs vandens paviršius ir panašiai.

Trumpiau tariant, poledinėje plūdinėje žūklėje svarelių parinkimo principai išlieka tie patys, kaip ir šiltuoju metų laiku, tačiau kai kurie smulkūs niuansai juntami labiau.

Romualdas Žilinskas