Didelė mažų svarelių reikšmė. Antra dalis

Dar vienas dalykas, kuris, švelniai tariant, atrodo gana keistai – švininių šratelių svoris yra nei šioks, nei toks: tarkim, 0,13, 0,17, 0,24 g ir panašiai. Kuomet reikia šiais svareliais subalansuoti plūdę, prasideda „aukštoji matematika“... Kodėl taip yra pabandysiu paaiškinti.

Svarelių numeracijos sistema atsirado neatsitiktinai ir iš pradžių nebuvo nei paika, nei nelogiška. Ji kilo iš gamybos būdo naudoto prieš du šimtmečius. Plūdinės svareliai ilgą laiką buvo liejami paprastose formelėse, kur kiekviena ertmė turėjo savo dydį. Tos ertmės buvo tiesiog numeruojamos, o numeris reiškė svorį ne gramais, o konkrečios formelės dydį.

Kiekvienas numeris atitiko tam tikro dydžio šratelį, tačiau niekas nesiekė, kad tas svarelis būtų tiksliai apibrėžtas dešimtosiomis ar šimtosiomis gramo dalimis. Tiesą sakant, niekas tais laikais nerašė ir plūdžių išlaikymo svorio – visos jos buvo savadarbės iš medžio, nendrės stiebo, kamščio ar žąsies plunksnų.

Masinė tokios numeracijos plėtra siejama su Didžiąja Britanija, kur XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje plūdinė žūklė tapo sistemiška, klubinė ir komercinė. Kartu su žūklės reikmenų prekyba, katalogais ir varžybine praktika šis gamybinis principas išplito po Europą. Vietoje to, kad kiekviena šalis kurtų savo sistemą, buvo perimta tai, kas jau funkcionavo ir buvo pažįstama žvejams – tie patys formelėse lieti švino šrateliai. Taip ši numeracija tapo bendru reiškiniu, nors iš esmės ji buvo veikiau gamybinė, o ne tiksli matavimo sistema.

Ilgą laiką tai nekėlė problemų, nes, kaip minėjau, plūdžių niekas nežymėjo gramais. Žvejai dėliojo svarelius pagal dydį „iš akies“ ir pasikliovė savo patirtimi – svarbu, ar plūdė stovi stabiliai, ar jautriai reaguoja, ar masalas tinkamai skęsta. Tokiomis sąlygomis numeracija pilnai atliko savo funkciją – ji padėjo orientuotis svarelių dydžiuose, o vertinti jų svorio paprasčiausiai nebuvo prasmės.

Problema atsirado tada, kai plūdes pradėjo sisteminti pagal jų išlaikymo svorį. Tuomet atsirado konkretūs skaičiai – 2,0 g, 2,5 g, 3,0 g – kurie faktiškai turėjo palengvinti meškeriotojų užduotį derinant sistemėlės apkrovą prie plūdės plūdrumo. Tačiau svarelių numeracijos gamybininkai prie šio pokyčio nepritaikė.

Kodėl? Galiu tik spėlioti... Tad iki šios dienos svarelių numeriai taip ir neturi tiesioginio ryšio su realiu savo svoriu, o tas pats numeris pas skirtingus gamintojus gali reikšti skirtingą gramų kiekį. Kartais neatitikmenys juntami net tame pačiame svarelių rinkinyje.

To paties gamintojo svarelių numeracija gali skirtis dėl to, kad ji taikoma ne visai produkcijai bendrai, o atskiroms serijoms, sukurtoms skirtingiems plūdinės žūklės stiliams. Smulkūs coup tipo svareliai orientuoti į jautrias, lėtai dirbančias sistemėles, todėl jų numeracija istoriškai siejama su labai maža svarelių mase ir paveldėta iš tų senesnių formelių laikų, remiasi ta pačia logika.

Stambesni match, anglaise ar standard tipo šrateliai jau projektuojami kaip pagrindinė apkrova, todėl jų numeriai dažnai pritaikomi prie aiškesnių, praktiškesnių ribų, trumpiau tariant, labiau pasikliaujama gramais. Dėl šios priežasties tas pats numeris skirtingose svarelių serijose gali reikšti kitokį svorį, o numeracija tampa tarsi asmeniniu konkrečios serijos žymėjimu, o ne universaliu standartu.

Situaciją dar labiau komplikuoja, kad šiandien egzistuoja ne viena, o kelios numeracijos logikos. Smulkūs, prispaudžiami shot tipo svareliai dažnai vis dar žymimi pagal senąją, apytikslę formelių logiką, kur jų masė svyruoja šimtosiomis ar dešimtosiomis gramo dalimis ir nesudaro nuoseklios sekos. Tuo tarpu match ar coup tipo rinkiniuose numeris jau sąmoningai siejamas su svoriu gramais arba gramo dalimis, siekiant greičiau ir tiksliau subalansuoti plūdinės sistemėles. Abu šie numeracijos variantai šiandien egzistuoja greta, bet tarpusavyje nėra suderinti.

Praktikoje tai reiškia, kad numeris pats savaime nepasako, kokia reali svarelio masė, jei neaišku, kuriuo žymėjimo variantu remiantis jis užrašytas. Žvejys gali turėti plūdę su tiksliai nurodyta keliamąja galia (plūdrumu), bet ilgai suks galvą derindamas prie jos svarelius. Kuo daugiau svarelių naudojama, tuo tikslaus derinimo procesas bus sudėtingesnis. Taip numeracija, kuri anksčiau padėjo orientuotis, šiandien dažnai tampa kliūtimi.

Svarelių skirstymas pagal tvirtinimo principą yra aiškesnis ir praktiškesnis nei bandymai juos klasifikuoti pagal numerius ar paskirtį. Šiuo atžvilgiu žvejai neklysdami įvardys dvi svarelių grupes: prispaudžiamus ir veriamos konstrukcijos, dar vadinamus slankiojančiais. Ir šis grupavimas nėra tik formalumas – nuo jo tiesiogiai priklauso sistemos reguliavimo galimybės, stabilumas ir funkcionavimas tiek užmetimo metu, tiek masalui esant vandenyje.

Prispaudžiami svareliai tvirtinami tiesiog užspaudžiant juos ant valo pirštais, replėmis ar... dantimis. Tai klasikinis ir labiausiai paplitęs sprendimas, leidžiantis greitai formuoti išskaidytą apkrovą ir prireikus koreguoti svarelių padėtį ant valo. Prispaudžiami svareliai dažniausiai naudojami tada, kai reikia jautrios, greitai koreguojamos sistemėlės ir kai bendrą sistemos apkrovą norima išskirstyti keliuose taškuose.

Veriami, arba slankiojantys, svareliai turi skylutę, per kurią perveriamas valas. Tokie svareliai nebesuspaudžia valo ir todėl nepažeidžia jo struktūros, tačiau kartu reikalauja papildomo fiksavimo. Praktikoje jie gali būti laisvai slankiojantys (remiasi tik į apačioje esantį suktuką, mazgą) arba fiksuojami vienu ar dviem stop mazgais. Šios grupės gramzdai dažniausiai naudojami masyvesnėms apkrovoms, kai reikia aiškesnio svorio centro arba kuomet prispaudžiami gramzdai tam pernelyg smulkūs ir jų tenka naudoti keletą.

Faktiškai slankiojantys svareliai prasideda maždaug nuo 0,5–0,8 g, dažniausiai – nuo 1 g ir daugiau, o prispaudžiami gali sverti nuo kelių dešimtųjų iki kelių gramų. Prispaudžiami svareliai suteikia daugiau laisvės korekcijoms ir naudojami jautresnėse sistemėlėse, veriami – duoda daugiau stabilumo ir pritaisomi ant valo tuomet, kada reikalinga „griežtesnė“ plūdės ir masalo kontrolė, tolimesnis užmetimas, jie labiausiai paplitę tarp žuvaujančių tėkmėje.

Todėl kalbant apie apkrovos paskirstymą ir apskritai apie sistemėlių konstravimą plūdinėje, pirmas klausimas turėtų būti ne svarelio numeris ar forma, o tai, ar jis yra prispaudžiamas, ar slankiojančios konstrukcijos. Nuo šio sprendimo prasideda visa likusi sistemos logika. Be abejo, galimos ir mišrios sistemėlės, jos nėra labai retos, kada pagrindinę apkrovos masę sudaro slankiojantis svarelis, o kaip papildomi gramzdai ant gijos užspaudžiami vienas ar keli smulkūs švino šrateliai.

Prispaudžiami svareliai plūdinėje žūklėje dominuoja pirmiausia dėl savo paprastumo ir universalumo. Jie leidžia „sustyguoti“ sistemėlę be papildomų mazgų, kembrikų ar kitokių tarpinių detalių, todėl sistema lieka paprasta ir lengvai valdoma, nesudėtinga koreguoti apkrovą žūklės metu, neperrišant visos sistemėlės. Dėl šios priežasties prispaudžiami svareliai gerokai dažniau naudojami tiek mėgėjiškoje, tiek sportinėje plūdinėje žūklėje.

Vienas esminių jų privalumų – galimybė stumdyti svarelį valu. Tai suteikia žvejui galimybę keisti apkrovos išdėstymą priklausomai nuo žūklės sąlygų: srovės stiprumo, gylio, masalo dydžio ar žuvies aktyvumo.

Perstūmus svarelį aukščiau ar žemiau galima pakeisti masalo skendimo greitį ir pobūdį ar plūdės jautrumą, nekeičiant bendros apkrovos masės. Vis dėlto praktikoje šia galimybe naudojasi ne visi meškeriotojai. Dažnai svareliai prispaudžiami vieną kartą ir vėliau laikomi fiksuoti, nes bijoma pažeisti valą, prarasti sistemėlės stabilumą arba tiesiog taip daroma iš įpročio.

Ne visi prispaudžiami švininiai svareliai yra vienodos kokybės, ir tai labai greitai pajuntama praktiškai. Vieni svareliai lengvai prispaudžiami tiesiog pirštais, gerai laikosi ant valo ir, prireikus, gali būti perstumti nepažeidžiant gijos, lengvai nuimami praskečiant jų įpjovą nagu.

Kiti, kaip taisyklė pigesni, sunkiai laikosi ant valo, juos tenka fiksuoti replėmis, šrateliai prisispaudžia ne per vidurį, bet toli įpjovos gale, ant valo kabo necentruoti, o bandant juos perstumti dažnai deformuoja, silpnina ar net įpjauna giją. Tokie skirtumai slypi ne formoje ar numeracijoje, o medžiagoje, iš kurios svareliai pagaminti.

Kokybiški prispaudžiami svareliai gaminami iš labai minkšto beveik gryno švino. Toks metalas lengvai deformuojasi, apgaubia valą tolygiai, gerai laikosi, faktiškai nežeidžia monofilamentinės ar fluorokarboninės gijos. Pigesni svareliai dažnai daromi iš švino lydinių, kuriuose būna kitų metalų priemaišų.

Tokie lydiniai yra kietesni, mažiau plastiški, todėl spaudžiant jie neapgaubia valo, o jį sukabina tik savo briaunomis. Todėl perstumdant šiuos šratelius, pirmiau juos tenka praskėsti, tačiau net ir tada valas deformuojamas, o kartais ir nupjaunamas.

Aišku, netgi kokybiškiausi prispaudžiami švininiai svareliai, dažnai juos stumdant valu, galiausiai giją deformuos, pažeis. Tačiau taip tikrai nenutiks iš pirmo sykio, nebent tvirtindami prie gijos juos sugnybsite iš visų jėgų, kad net šrateliai susiplos.

Logiškai mąstant, svareliai su kitų metalų priemaišomis turėtų būti šiek tiek lengvesni, todėl didesni, nes tokių lydinių tankis mažesnis nei gryno švino. Tačiau kalbant apie labai smulkius prispaudžiamus svarelius, šis skirtumas praktiškai nejuntamas – dydžio pokytis pernelyg mažas, kad žvejys jį pastebėtų.

Panaši situacija egzistuoja ir su slankiojančiais svareliais. Dalis jų taip pat gaminami iš švino lydinių, tačiau kadangi jie nėra spaudžiami prie valo, tiesioginės žalos gijai paprastai nepadaro. Rizika atsiranda tik tada, kai svarelio skylė prastai apdirbta, su aštriomis briaunomis ir neturi vidinio kembriko, t. y. kietas metalas liečiasi su valu be jokios apsaugos. Dėl to slankiojantys svareliai dažnai komplektuojami su kembrikais, kurie izoliuoja valą nuo metalo ir apsaugo jį nuo pažeidimų.

Kai kurie prispaudžiami švininiai svareliai laikui bėgant pabąla arba pastebimai nušviesėja, o kiti, atrodytų tokie patys, išlieka tamsios „šviežio švino“ spalvos. Tai nėra atsitiktinumas ir šis faktas dažniausiai susijęs ne su naudojimu, o su metalo sudėtimi bei gramzdų paviršiaus reakcija aplinkai.

Švinas natūraliai reaguoja su oru, drėgme ir anglies dioksidu, todėl jo paviršiuje susidaro labai plona oksidų ar karbonatų plėvelė. Būtent ši plėvelė ir suteikia svareliui matinį, balkšvą ar pilkšvą atspalvį. Tai yra paviršinis procesas, kuris nekeičia svarelio svorio ar funkcijos, neturi įtakos savybėms, tačiau akivaizdžiai pakeičia jo išvaizdą.

Skirtumas tarp pabąlančių ir nepabąlančių svarelių dažniausiai slypi metalo sudėtyje. Iš minkšto, artimo grynam švinui metalo pagaminti svareliai oksiduojasi greičiau ir tolygiau, todėl laikui bėgant jie šviesėja. Tuo tarpu svareliai, kuriuose yra kitų metalų priemaišų, ypač kietinančių lydinių komponentų, gali oksiduotis lėčiau arba netolygiai, todėl ilgiau išlieka tamsūs, nors žvejai dažniausiai galvoja priešingai.

Įtakos turi ir paviršiaus apdorojimas. Lygesnis, švaresnis svarelio paviršius oksiduojasi tolygiai, o šiurkštesnis, su liejimo pėdsakais ar mikroporomis paviršius gali ilgiau išlaikyti tamsesnę spalvą. Kai kuriais atvejais pigesni svareliai būna padengti plona apsaugine plėvele arba turi likusių technologinių priemaišų, dėl ko ilgiau išlieka nepakeitę spalvos.

Svarbu pabrėžti, kad pabalimas savaime nėra nei trūkumas, nei kokybės garantas. Tai tiesiog natūrali švino reakcija su aplinka. Vis dėlto praktikoje dažnai sutampa taip, kad minkštesni, gryno švino prispaudžiami svareliai pabąla greičiau, o kietesni, su daugiau priemaišų, ilgiau išlieka tamsūs. Todėl šis vizualinis skirtumas gali būti laikomas netiesioginiu kokybės indikatoriumi, tačiau jokiu būdu ne absoliučia taisykle.

Bet kokiu atveju nepatariu taupyti perkant švininius svarelius, nes po to galite turėti labai daug bėdos. O pagrindinė bėda ne nutrūkęs valas perstumdant svarelius, tačiau nutrūkęs valas traukiant stambesnę žuvį – meškeriotojui tai didelis akibrokštas.

Bus tęsinys

Romualdas Žilinskas