Devyneri metai su Lucky John Maibe
Vartiklės Maibe man į rankas pakliuvo dar 2016 m., t. y. tuomet, kada Lucky John pirmąsyk pagamino šias blizges. Suprantama, jas pirkau Salmo parduotuvėje, nes būtent ši firma prekiauja Lucky John produkcija Lietuvoje. Kitais metais minėtų masalų nusipirkau visą šūsnį – faktiškai visus dar likusius modelius.
Lietuva – tik viena iš 25 šalių, kurios žvejai turi galimybę išbandyti Lucky John produkciją, firmos gaminius galima rasti Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Ukrainoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Kazachstane... Na, turbūt visų valstybių nevardysiu, nes straipsnio tema kita – kaip ir supratote, Maibe vartiklės.
Pagal Lucky John katalogą jos yra trijų dydžių bei svorių: 60 mm, kurios sveria 13 g, 70 mm, sveriančios 18 g, ir 80 mm, turinčios 25 g masę. Ir štai čia mūsų žvejai veikiausiai ims prieštarauti, kad suklydau, kadangi gaminamos 50 mm bei 8 g Maibe vartiklės, tačiau tų pačių didžiausių, bent jau pas mus, nėra.
Jie bus teisūs, tačiau esmė tame, jog Lucky John atskiroms šalims gali pagaminti ir „netipines“ savo produktų serijas, jei tik yra tokia paklausa, o tos šalys neprivalo prekiauti kai kuriais bendrovės gaminiais, jei mano, kad netikslinga – tai jau yra firmos gamintojos (tiekėjos) ir jos atstovų tose šalyse asmeniniai susitarimai. Todėl 50 mm ir 8 g vartiklių Lucky John kataloge nerasite, tačiau Lietuvos Salmo parduotuvėse – prašom, galite įsigyti.
Kodėl neprekiaujame 80 mm vartiklėmis – ne man spręsti, to tikrai nežinau, tad nespėliosiu. Be abejonės, pastarosios jau yra pakankamai didelės ir sunkios blizgės, kurios, pasak gamintojo, skirtos žvejybai dideliuose ir giliuose vandens telkiniuose gundant trofėjines žuvis. Taip parašyta kataloge.
Bet paskaitęs skandinavų ir latvių žvejų atsiliepimus, susidariau įspūdį, kad jos dar labiau tinka velkiauti jūroje. Na, taip, be abejo, lašišas, kadangi Maibe vartiklės, kaip jas pristato gamintojas, yra būtent orientuotos į šių žuvų ir šlakių žūklę. Tačiau vėl sugrįšiu į ankstesnius laikus, nes, kaip vėliau pamatysite, šie masalai šiek tiek pasikeitė.
Taigi pirmas įspūdis, kuomet pirmąsyk nusipirkau Maibe buvo dvejopas, kadangi, atvirai pasakius, net ir pirmąsias lašišas mūsų žvejai gundė natūralaus metalo spalvos vartiklėmis, populiariausios tada buvo varinės arba padarytos iš kelių skirtingų metalų. O čia su nuoroda „lašišoms“ Salmo pasiūlė ryškia spalvota emale dažytas tokio tipo blizges. Gal kas nors iš žvejų puls ginčytis dėl tokio mano pareiškimo (turiu omenyje nedažytas vartikles), tačiau galiu guldyti galvą, jog dauguma lašišautojų pradėjo spiningauti būtent taip. Apie išimtis nekalbu.
Kita vertus, nuorodos nuorodomis, bet Maibe pirkau ne karališkų žuvų žvejybai. Juk visada savo rašiniuose pabrėžiu, kad masalas, kurį gamintojai įvardija kaip, tarkim, lydekinį, gali puikiausiai tikti salačių gaudymui, o salatinis vilioklis – lydekoms ar sterkams gundyti.
Viskas priklauso nuo aplinkybių ir žvejo išmonės. Tiesa, dar priklauso ir nuo noro eksperimentuoti, kurį (pabūsiu nekuklus) visada turėjau. Žodžiu, nusprendžiau išbandyti Maibe spiningaujant ir kitas žuvis, juolab, tuo metu porą sezonų buvau užsidegęs žuvauti besivartančiomis blizgėmis.
Kaip jau minėjau, nusipirkau visų trijų dydžių ir praktiškai visų spalvinių variantų Lucky John Maibe vartikles , kurios buvo (ar dar tebebuvo) Salmo parduotuvėje. Išsyk galiu pasakyti, kad dalį jų tebeturiu ir iki šiol, dabar, nors ir daug rečiau, bet taip pat sėkmingai jomis gaudau. Be abejo, dalies netekau žuvaudamas, nes masalai turi bjaurų įprotį nutrūkti.
Jei lyginčiau dabartines ir pirmąsias Lucky John Maibe blizges, nerasčiau nei vieno to paties spalvinio varianto, nes visi jie per tą laiką pasikeitė. Nepamenu, kiek jų gamino tuomet, dabar yra devyni. Pirmieji Maibe modeliai buvo mažiau išmarginti arba vienspalviai, matote tai ir nuotraukose.
Kitas į akis krentantis skirtumas – kai kurių blizgių išorinė dalis paryškinta blizgiais šviesą atspindinčiais taškeliais, kurie panašūs į mums įprastą silikoniniams masalams naudojamą vadinamąjį „brokatą“. Toks emalio ir natūralaus metalo derinys, vartantis vartiklei nuo šono ant šono, vandenyje sukuriantis labai tikrovišką iliuziją, kuri, kaip tuomet teigė Lucky John ekspertai, ypač traukia lašišažuves. Atitinkamas dažymas netgi pavadintas specialiu pavadinimu „Salmon Face“.
Dar vienas skirtumas, kuris menkiau matosi nuotraukose – vidinė Maibe pusė buvo blizgi tarsi veidrodis – spindėjo baltu arba geltonu metalu, arba buvo juodos. Be abejo, tai – dengiamasis sluoksnis, nes šios blizgės iki šiol gaminamos iš 1,2 mm storio žalvario lydinio skardos. Tačiau dabartiniuose Maibe modeliuose vidinė pusė jau yra rauplėta (reljefinė), tokia ji tapo, jei neklystu, nuo 2022 m. Ką tai duoda?
Visų pirma sumažina blizgės slydimą žuvies nasruose (sutaupoma akimirka pakirtimui). Antra, vizualiai papildo metalo atspindžių žaidimą, dėl ko masalas atrodo ir natūraliau, ir tuo pačiu labiau išsiskiria iš aplinkos – šios dvi savybės tarpusavyje tarsi nedera, bet tai yra faktas. Trečia, glotniai nupoliruotas metalas, kaip buvo ankstesniuose modeliuose, susibraižydavo, na, bet čia jau smulkmena arba detalė, kuri labiau rūpi žvejams estetams.
Ketvirta, rauplėtumas sukuria mikrovirpesius, kas papildomai pritraukia žuvis. Visgi tai gal ir aktualu gaudant ežere lydekas (nors irgi abejoju), bet vargu ar turi reikšmės žvejojant lašišas srauniose upėse, palyginimui – tik dar vienas plaukas ant garbaniaus galvos. Na, o penkta, labiau patraukia pirkėjų dėmesį (jau matau kaip raukosi Salmo šefas), nes vartiklė atrodo tiesiog gražiau ir kitaip nei kitos vartiklės.
Jau minėjau, kad pakito Maibe spalvinės variacijos ir dabar kažkada buvusių pirkti neberasite, tas atsinaujinimas įvyko apie 2019–2020 m.. Šįsyk Lucky John firmai dedu pliusą, nes ankstesnėse blizgėse emalė laikėsi silpniau ir, apsidaužius vartiklei į akmenis, nebuvai tikras ar išorinėje jos pusėje „neprasimuš“ metalo dėmelės.
Dabartiniai modeliai jau dengiami epoksidinės arba poliuretaninės dangos pagrindu su UV apsauga. Tai daug pažangesnė technologija nei tiesiog nulakuota emalė. Tokia vartiklė žymiai ilgiau išlaiko spalvą ir neišblunka saulėje, geriau apsaugomas jos metalas nuo oksidacijos, blizgė niekada nerūdys (seni modeliai irgi nerūdijo, nes žalvaris šiaip ar taip atsparus korozijai), bet svarbiausia – danga atsparesnė mechaniniams pažeidimams.
Kita vertus, mano „pliusas“ labiau skirtas blizgės dengimo technologijai. Kas liečia spalvinius variantus, sunku pasakyti, kol neišmėginau, geri jie ar ne. Ankstesni modeliai buvo arba vienspalviai (turiu omenyje emalę), arba dviejų, trijų pereinamų spalvų, kurios ryškėdavo išilgai vartiklės. Dabartinėse laikomasi pastarojo dažymo principo, tačiau kai kuriuose modeliuose yra ir skersinių juodų smulkesnių arba didesnių ryškių dėmių.
Nors apie lašišas sakiau, kad patylėsiu, tačiau šįsyk padarysiu išimtį – vargu ar smulkesnis marginimas, ypač mažesniuose modeliuose, yra tikslingas (jis netrukdys, tačiau nelabai tikiu, kad turės teigiamos įtakos) gaudant būtent šias žuvis.
Tai mano subjektyvi nuomonė, kiti žvejai gali pritarti arba ne. Spiningaujant salačius tai irgi mažai reikšminga. Kitoms plėšrūnėms, tarkim, lydekoms, taip nuspalvintos blizgės galimai ir bus patrauklesnės. Visgi neužbėgu už akių ir negaliu vertinti masalų tol, kol jų gerai neištestavau, čia labiau teoriniai pamąstymai.
Panašiai buvo ir su pirmuose modeliuose su ant emalės užbarstytais „blizgučiais“, nes kitu atveju, manau, jų gamintojai neatsisakytų. Gaila, kad nėra mano mėgstamiausios šaltibarščių spalvos blizgės, taip pat dar poros ryškiai dažytų modelių, kurie man pasiteisindavo atitinkamomis sąlygomis gaudant nelašišines žuvis. Bet ir vėl – tokie pareiškimai gal ir dera žvejojant mūsų upėse, tačiau koks nors švedas ar norvegas galvotų visiškai priešingai.
Forma liko ta pati – gerokai ištęstos vartiklės (pločio ir ilgio santykis – 1:4), kurios yra pritaikyta žvejybai stiprioje tėkmėje. Tačiau nereikia manyti, kad tokio tipo vartiklės bus tinkamos tik nedideliuose gyliuose arba spiningaujant viršutiniuose vandens sluoksniuose, nes daugeliui mūsiškių žvejų siaura blizgė beveik visada asocijuojasi su paviršiniu salačių gaudymu.
Atitinkamas šių masalų išlankstymas (apytiksliai paskutiniame trečdalyje) leidžia ne tik patraukliai (agresyviai) žaisti vandenyje, bet ir „užgriebti“ gilesnius sluoksnius bei ilgiau juos tokiame gylyje traukti. Taip pat ištęsta forma suteikia vartiklei galimybę viliojamai sklęsti laisvai skęstant, t. y. leidžiant masalą gilyn. Tiesus blizgės priekis mažina šio masalo sukimąsi traukiant jį prieš stiprią tėkmę. Iš principo, jei priskaičiuosime masę, formą, o apie spalvinius variantus net nekalbu, tai yra tipinės „salmonoidinės“ blizgės.
Veikiausiai tikėjotės, kad šiame rašinyje imsiu pasakoti, kur, kaip ir kokias žuvis gaudyti su vienais ar kitais Lucky John Maibe modeliais. Nenoriu kartotis, apie tai esu rašęs prieš keletą metų, o be to, ten buvo apibūdinti visiškai kiti spalviniai variantai. Rasite tekste nuotraukos, kurios kalba gal net daugiau nei žodžiai.
Bet kokiu atveju, nauji tai ar seni modeliai, galiu pasakyti tiek, kad Lucky John Maibe yra vienos geriausių (ir mano mėgstamiausių) vartiklių, kurias esu išbandęs. O jei norite išsamesnės informacijos apie kiekvieną šių blizgių modelį, ją rasite Salmo svetainėje po konkrečios vartiklės atvaizdu.
Romualdas Žilinskas
