Dambologija. Trečia dalis
Nors dabar kai kurioms žvejybinėms temoms ne visai tinkamas metų laikas (o gal ir tinkamas, tik mes nebandom taip žuvauti?), vis dėlto norėtųsi skaitytojams išsamiai pratęsti pasakojimą apie Nemuno plėšrūnus, kuriuos šioje upėje žemyn nuo Viešvilės naktimis. Kaip sakoma, ketinu sudėti visus taškus ant „i“ ir atskleisti pagrindinius, gal net elementarius dalykus apie naktinę žvejybą dambose.
Naktinė žūklė – tai kažkas nuostabaus, kažkas niekur kitur nepatirta: vos sutildžiuoja varpelis ir į rankas paimi meškerę, pajunti, kaip kitame valo gale trūkteli galinga jėga ir stambi žuvis atkakliai priešinasi. Pagaliau miglotoje šviesoje pasirodo ir gražuolis storasprandis šapalas.
Apšviestas mirgančių danguje žvaigždžių, jis tave taip pakeri, kad vos prisiminęs šiuos vaizdus trokšti sugrįžti prie upės ir patirti dar daugiau jaudinančių akimirkų. Tie, kurie dar nebandėte patykoti naktį ungurių, vėgėlių ar kitų tamsoje aktyvių žuvų, manau, nors kartą turėtumėte pasiryžti ir šia „naktimanija“ susirgsite visam gyvenimui...
Kadangi matomumą mums visiškai apriboja nakties migla, žvejyba tampa žymiai sunkesnė. Tačiau sudėtingesnė ji ne vien tik dėl to. Kur dar įvairūs kliuviniai, slidūs akmenys ir panašūs dalykai, „apkartinantys“ naktinės žūklės žavesį! Tad aptarkime viską išsamiai.
Be abejo, į žūklavietę patartina atvykti gerokai anksčiau, negu žemę užtemdys tamsiai mėlynas dangaus skliautas. Kol nusileis saulė, reikia atlikti daug darbų: susirasti patogią vietą, prisirinkti malkų laužui, kuris šildytų visą naktį, ir pasiruošti meškerykočius. Geriausios dambos naktinei žūklei yra pakankamai didelės ir gilios. Nors ir keista, nes literatūra teigia, jog šamai ir unguriai naktimis keliauja į seklumas, o čia užmestu masalu jie retai susigundo. Kaip aš vadinu, „pagrindinis judėjimas“ vyksta uždambyje – sūkuriuotoje jo vietoje, kur yra didesnis dugno pagilėjimas (3 pav.).
Į seklumas žuvys iš tiesų lenda, tačiau jose geriau naktį spiningauti, o tai padaryti nėra lengva, nes mano pamėgtose žūklavietėse tarp dambų žuvų koncentracija seklumose nebūna didelė. Tik šapalai visą naktį „tvarko“ didžiulius mailiaus būrius dambos viršugalvyje. Spiningavimui geriau pasirinkti ruožus apie Kauną, kur daugiau seklumų, kuriose būriuojasi įvairios žuvys. Taigi nieko nepadarysi, teks šveisti svarelius į pagilėjimus ir tik taip apsidrausti nuo nakties praleidimo tuščiai.
Pats nemaloniausias dalykas, atvykus prie Nemuno, – rasti aukštą jo vandens lygį. Šįmet tikrai nekaip sekėsi čia žvejoti, kai per dambas ištisai ritosi vandens srautas. Tada jau tikra velniava: nėra kur atsisėsti, laužo susikurti, o ir žuvys kažkur paslaptingai išgaruoja.
Vis dėlto tikėkimės, kad vandens lygis bus tinkamas ir jūs įsikursite geroje damboje. Kas toliau? Gylio matavimas ieškant perspektyviausių vietų, stovelių statymas ir daiktų susinešimas į vietą. Elementaru, bet kartais reikia atsižvelgti į įvairius nemalonumus: naktį netikėtai galinčią užklupti liūtį ar rudenį sniegą ir rytinę vėsumą, kuri net ir vasarą kartais, ohoho, kokia žvarbi.
Visada pasiimu tik reikalingiausius daiktus ir kokį polietileną jiems uždengti. Viskam reikia pasiruošti iš anksto, netgi tinklelį žuvims įmerkti dar šviesoje. Svarbu ir aplinką apsivalyti, kad tamsoje nereikėtų klupinėti ant įvairiausio šlamšto. Nepamirštu net ir to, kad žolė naktį aprasoja ir tampa be galo slidi. Štai jau ir vakaras. Netoliese (tik ne per arti prie vandens!) rusena laužas, meškerės atremtos į stovelius. Pasiruošta.
Vasarą neverta anksti užmesti dugninių meškerių. Iškart prie masalų prisistato pūgžliai ir neduoda ramybės. Bet ne visą naktį – vos tik saulė pasislepia už horizonto ir iš vagos link krantų pajuda rimtos žuvys, šie dygūs žuveliokai apsiramina. Pavyzdžiui, birželį dugnines užmetu apie 23.00–23.30, o rugpjūtį jau 21.00–21.30 val. Svarbu, kad dar būtų galima normaliai įžiūrėti kranto kontūrus.
Pirmoji kibimo banga paprastai užeina apie vidurnaktį, paskui stoja ilgesnė pertrauka, o po jos, apie 2.00 val., kibimas atsinaujina. Kad ir kaip keista, bet paryčiais labai retai kas nors sudrebina meškerės viršūnę, ir vos prašvitus galima ramiai traukti pasnausti.
Kaip masalą naudoju išskirtinai tik naktinius sliekus. Suveriu 2–4 vienetus ant Nr. 1/0–3/0 dydžio kabliukų (ypač geri – su užkarpėlėmis, kurios neleidžia nuslinkti masalui). Tokį kąsnelį tikrai ne kiekviena žvynuotoji sugeba susigrūsti į žabtus, todėl vyksta savaiminė atranka: jei jau užkimba – tai rimtesnė žuvelė. Aišku, viskas priklauso nuo sėkmės. Kartais vos poros šimtų gramų šamukas susikiša ne jam skirtą gardėsį.
Paprastai užtenka dviejų meškerykočių, daugiau tikrai neverta užmesti. Jei vanduo neša įvairias žoles, ir taip vos spėji suktis. O gerai pagauti galima netgi su viena. Meškerės turi būti tvirtos: juk reikia užmesti 60–80 g svarelį, o kur dar galimybė neblogą ilgaūsi įkalbinti?
Rites taip pat naudoju didesnes, su gera valo atsarga. Minimalus jo storis – 0,3 mm. Viską diktuoja sąlygos. Galingos žuvys ir aibės kliuvinių neleis pasimėgauti nakties romantika. Retkarčiais užkabinu ir nedidelę žuvelę ant dviejų kabliukų sistemėlės. Žuvelė ypač neblogai „sugroja“ rudenį gaudant vėgėles.
Pagaliau įsivyrauja visiška tamsa ir tenka traukti įvairius šviečiančius dalykėlius. Iš esmės prieš kiekvieną žūklę pakeičiu prožektoriaus elementus naujais, nes senieji per vieną naktį galutinai „išsikvepia“. Dar geresnis variantas – turėti šviestuvą su akumuliatoriumi (pastarąjį būtina iš anksto įkrauti). Nors šis daikčiukas brangokas, bet išties verta jį turėti.
Nuo senų laikų išlikusi ir tikrai nė kiek nepasenusi puiki pagalbininkė yra ir žibalinė lempa. Nei stiprus vėjas, nei lietus neveikia stiklo ir neužgesina ugnies, kuri taip padeda tamsią naktį. Alternatyva lempai iš bėdos – ir žvakė, įdėta į plastmasinį butelį. Jūs veikiausiai manote, kad juokauju ar Smetonos laikais žvejoju. Galvokit, kaip tik norit...
Pasirinkti yra iš ko, viskas priklauso nuo norų ir, žinoma, piniginės... Prieš kelis dešimtmečius su nuostaba žiūrėjome į kieno nors atsivežtus iš užsienio šviestukus. Dabar padėtis pasikeitė: kiekvienoje parduotuvėje jų devynios galybės, skiriasi forma, spalva ir, aišku, kaina. Vis dėlto galiu pasakyti, kad kuo tas šviestukas brangesnis, tuo praktiškesnis. Paprastai gerai pagamintas puikiai ir ryškiai šviečia visą naktį, o pigesnis – vos vos teskleidžia blankią švieselę. Šykštus moka du kartus.
Naktį visiškai pasikliauju elementariu skambaliuku ir prie jo pritvirtintu šviestuku. Dabar nelengva įsigyti šaunių ir puikiai skambančių varpelių. Rinką pripildė pigūs rutulio formos gaminiai, kurie tik smarkokai papurčius išleidžia duslius, vos girdimus garsus. Vieni iš geriausių – dar nuo sovietinių laikų išsaugoti žalvariniai aukšto skambesio varpeliai. Seniau tokie būdavo parduodami po kelis vienetus, deja, šiuo metu jų įsigyti neįmanoma, tad tenka ieškoti ko nors bent iš dalies panašaus.
Vos tik užmetu dugninę meškerę, iškart atlaisvinu stabdį – nesinori kokiam nors šamukui padovanoti tokios brangios dovanos. Vis dėlto neverta stabdžių atleisti visiškai, nes praplaukiantis žolių kuokštas gali išvynioti visą valą. Vienintelis minusas atveržus stabdį – žuvies pakirtimo problema.
Rodos, žinai, jog pakertant reikės su ranka prilaikyti būgnelį, kad nepasisuktų, bet vis tiek retkarčiais imi ir pamiršti. Apmaudu, kai per naktį sulauki tik vieno, bet rimto kibimo ir iš susijaudinimo jo neišnaudoji.
Žinoma, kuo toliau, tuo netikėtumo efektas mažėja: patirtis priverčia smegeninę suktis greičiau ir įveikti emocijas. To ypač patarčiau siekti karštakošiams. O geriausiai tokiu atveju yra karpininkų ritės su dviguba stabdžių sistema.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Nerijus Rimkūnas
