Dambologija. Pirma dalis
Daugelis meškeriotojų turi nuolatines, nuo seno pamėgtas žūklės vietas, kuriose dažnai sugauna įvairių žuvų. Matyt, aš nesu išimtis. Keletą kartų per metus nuvykstu prie Nemuno žemiau Viešvilės, o tiksliau, į vietą ties Baltupėnų vienkiemiu (kaimu vadinti liežuvis neapsiverčia, nes čia viso labo tik pora sodybėlių ir nuo senumo supuvusi gyvenvietės lentelė). Vieta nėra kažkokia mistinė ar auksinė, bet pagauti keletą lydekų čia tikrai visai realu.
Daugelis gali pagalvoti: kokio čia velnio trenktis taip toli ir sužvejoti ne maišą žuvies? Galiu atsakyti iškart: prisiminimai ir atitrūkusios gigantiškos žuvys verčia kelti kojas į mašiną ir dumti puikios žūklavietės link.
Šią vietą suradau labai įdomiai ir seniai. Kažkada, dar Sovietų Sąjungos laikais, mano tėtis su žvejų būreliu „Inkaras“ važinėdavo į Kaliningrado sritį lydekauti. Pagaudavo jie ten įspūdingų lydekų. Dambos didelės, gilios, tad ir žuvys laikėsi šioje vietoje. Atėjus nepriklausomybės metams, keliai į išsvajotus lydekynus ir sterkynus buvo užkirsti. Teko ieškoti naujų vietų.
Dairytis ilgai nereikėjo, kitoje upės pusėje, priklausančioje jau Lietuvai, žūklavietės taip pat neblogos, nors ir ne tokios gilios. Taip po truputį vyrai pradėjo kaitinti blizgėmis šią Nemuno pusę. Laimikiais tikrai nesiskundė. Netruko ateiti laikas, kai ir aš į rankas paėmiau spiningą. Į šias vietas su būreliu atvažiavau 1996 m.
Tėtis uždėjo gelsvą Agluoną ir liepė kantriai mėtyti. Po geros valandos, kai jau paskaudo rankos laikyti sunkoką spiningą, prieš dambą pajutau smūgį. Dar nelabai supratau, kad tai žuvis, tačiau viską matęs tėtis pribėgo ir tęsė mano pradėtą kovą.
Pritraukta prie kranto, žuvis atsikabino, bet čia atsirado draugas, kuris griuvo į vandenį ir prispaudė lydeką. Nors tai atrodo juokinga ir neįtikėtina, žuvis atsidūrė krante trijų žmonių pastangomis. Nuo to laiko prisimenu savo pirmąją margašonę ir vis kamuojamas nostalgijos lekiu į tas pačias vietas. Žinoma, per tuos metus daug kas pasikeitė: ištobulėjo įrankiai, masalai.
Prisidėjo ir patirtis, atsiradusi dažnai spiningaujant. Nepasakysiu tuo nieko naujo, bet, kiek prisimenu, žuvų tikrai sumažėjo. Vis dėlto nėra taip kritiškai viskas išžvejota ir pasigauti padorią žvynuotąją tikrai galima. O ar pasiseks tai padaryti, žinoma, priklauso nuo daugelio veiksnių, net ir nuo tokių, apie kuriuos nepagalvoji.
Dar daug žvejų nėra žuvavę akmeninėse dambose, todėl pabandysiu jus apšviesti, informuoti bent jau apie elementarius dalykus, kurių nežinodami galite grįžti iš žūklės nukabinę nosis. Kadangi toji žūklavietė man nėra labai arti (nuo Kauno apie 130 km), verta į ją atvykti bent jau dviem dienoms. Tada bus galima pažvejoti ir naktį. Pagrindinis mūsų tikslas būna lydekos, bet pagaunu ir šapalų. Pradėkime nuo aštriadančių.
Lydekos
Atvykę čia pirmą kartą, žvejai dažnai padaro daug klaidų rinkdamiesi žūklavietę, todėl nurodysiu labiausiai pasiteisinusias vietas. Visų pirma reikia apmėtyti vadinamąjį priešdambį (žvelgiant pasroviui). Paprastai lydekos laikosi netoli dambos esančioje duobės pabaigoje. Užmesto masalo neverta skandinti iki pat dugno, nes dugnas būna nuklotas nuskendusiais rąstais, srovės atneštais medžiais, krūmais ir panašiai, tad nutraukti vilioklį galima labai greitai (1 pav. A).
Šioje vietoje margašonės kimba praktiškai visą sezoną, išimtis galėtų būti nebent tik vėlyvas ruduo, kai jos traukiasi į padoresnes duobes. Matyt, tai daryti lydekas priverčia į žiemojimo vietas suplaukusios karpinės žuvys. Vieni iš universaliausių priešdambio masalų yra guminukai ir tuo stebėtis neverta: jie nebrangūs (o juk kartais prarandi begalę masalų) ir, aišku, labai veiksmingi, tik reikia parinkti tinkamą spalvą.
Pats geriausias ir niekad nesensta yra salotinis su tamsiai arba šviesiai žalia nugarėle riperis. Šaunu, jeigu šio guminuko pagurklis pamargintas raudonai. Apskritai galiu pasakyti, kad vienas mano pažįstamas visuomet gaudo tik su žalia „guma“, tuo nuo kažin kokių laikų žinomu Relax. Tai tarsi sugriauna spalvų teoriją.
Ar saulė, ar lietus, spiningauja sau žmogelis tuo pačiu masalu ir vargo nemato. O tu čia nerviniesi, keiti guminukų ar voblerių modelius, spalvas, su markeriu teplioji kaip koks Pikaso! Ir svarbiausia – jis lydekų pagauna beveik visada. Man taip neišeina – norisi paeksperimentuoti.
Kitas labai neblogas spalvinimas – tradicinis pilkšvas riperis su juoda nugaryte. Rugsėjo–spalio mėnesiais lydekos pakvaišta dėl vadinamosios morkinės spalvos su brokatu. Šis fenomenas labai keistas, nes kitais metų laikais tą spalvą aštriadantei įpirši sunkiau, patiks ji nebent tik sterkui. Viskas priklauso nuo paties spiningautojo, jo nuotaikos ir intuicijos.
Dienomis su pragiedruliais ir pučiant silpnam vėjeliui dažnai „sugroja“ vadinamoji „kakavos su pienu“ spalva. Gali būti ir baltas su ruda, juoda nugara, čia jau atsarginiai variantai, kurie labiau kibūs antroje rudens pusėje. Vasarą dominuoja geltona spalva, geri ir šviesūs oranžiniai.
Riperių dydis priklauso nuo metų laiko, bet paprastai gaudau 6–8 cm įprastos formos riperiais. Kadangi gaudome ne šapalus, o žaliąsias torpedas, tvirtas pavadėlis yra būtinas. Naudodavau metalinį, jų lydekos nesibaido net visai išskaidrėjus vandeniui.
Aš čia daugiau kalbu apie anuos laikus, kuomet fluorokarbono dar niekas pas mus net nesapnavo, visgi metalinius pavadėlius kartais rišu ir dabar. Aišku, kuo lankstesnius, plonesnius, jų pasirinkimas didelis, bet irgi tvirtus. Juk jei ir nepakirsi „krokodilo“, tai bent bus didesnė tikimybė nenutraukti masalo.
Žūklei priešdambyje tinka ir vobleriai, ypač su ilgu liežuvėliu crank ir shad tipo. Užmestas, toks masalas greitai nuskandinamas iki reikiamo gylio ir iš lėto pradedamas traukti. Kadangi šitokie modeliai dirba agresyviai, retsykiais verta palaikyti 4–6 cm vobleriuką vietoje, kad baigtųsi paskutinis lydekos kantrybės lašas.
Apmėčius ir nesulaukus išganingojo smūgio, reikia tyliai užeiti ant vadinamosios „galvos“ (1 pav. B). Nors čia veikiau šapalų karalija, bet ir keletas labai aršių lydekų nuolat patruliuoja. Šioje vietoje gaudyti derėtų kiek kitaip: masalą, dažniausiai sukriukę, vertėtų užmesti šiek tiek prieš srovę ir nieko nelaukus pradėti traukti (kuo arčiau kranto, tuo greičiau, nes čia aibės žagarų). Čionai tūnančios plėšrūnės prisitaikiusios prie srovės ir labai agresyvios.
Pamenu, sykį prie kranto pritrauktą dvilapę sukriukę vos 15 cm gylyje nežinia iš kur atakavo apie 1,5 kg lydeka ir nepasikirto. Tai kartojosi net tris kartus. Vos tik masalas pasiekdavo tą vietą ir norėdavau jį iškelti, galingas smūgis neleisdavo to padaryti. Taip tądien plėšrūnės ir neištraukiau...
Nuo „galvos“ gaudau dažniausiai vien besisukančiomis blizgutėmis ir tik retkarčiais išbandau riperius. „Mepsai“ tokiu atveju geriausi long tipo, Nr. 2–3, su baltu metalu blizgančiu lapeliu. Srovėje plaukiojantys šapaliukai ir strepečiai atrodo labai panašiai į tokį masalą, tik jis, deja, su aštriu trišakiu.
Saulėtą dieną geresnio efekto sulaukiu gaudydamas gelsva sukre su raudonais taškeliais, o dienomis su pragiedruliais gali nustebinti vario spalvos besisukanti blizgė. Jeigu ir čia fortūna nusisuka nuo manęs, tai ženklas, kad reikia persikraustyti į dambos galą, kur būna išgraužta nemaža duobė (1 pav. C). Šiose vietose paprastai užkimba pačios stambiausios plėšrūnės. Masalai tokiu atveju būna sunkesni.
Jei prieš tai, tarkime, gaudėte su 6–7 g galvakabliais, tai dabar neapsiriksite užsikabinę 11–16 g galvutes. Duobėms patikrinti labai tinka ir nuo seno išlikusios, neprastų laimikių padovanojusios vartiklės, tokios kaip Jūra, Jūratė, Agluona ir kitos. Dirbtinis vilioklis nusviedžiamas į sūkurius ir laukiama, kol nuskęs. Yra buvę atvejų, kai 4–5 kg lydekos neleisdavo vartiklei net dugno pasiekti...
Nors daug kas mėgsta lydekas gaudyti tarpudambiuose, bet aš labiau pasitikiu pačiomis dambomis. Čia visuomet verda gyvenimas, mailius laikosi prie pagrindinio upės srauto. Vis dėlto pereidamas nuo vienos prie kitos dambos užmetu kelis kontrolinius metimus. Dažniausiai tuo viskas ir baigiasi. Turbūt apie 70% margašonių užkimba priešdambyje, todėl čia verta užsibūti ilgėliau ir kantriai apmėtyti pasirinktą ruožą.
Kitąsyk kliaujuosi intuicija. Kartais prie kranto augantis krūmas slepia nemažą duobelę, kurioje tūno lydeka (1 pav. D). Taigi vertėtų apmėtyti ir įvairias netradicines vietas, kurias paprastai dauguma žvejų aplenkia. Tarki, nuskendusias senas dambas. Tokios dambos gana retos, bet šalia jų žuvų nuolatos būna. Patikrinęs vieną vietą, keliauju kitur, ir taip visą dieną...
Gerai, kai vanduo ne per daug pakilęs ir krūmai nebūna užsemti. Jei jau nutinka kitaip, tada tikras vargas, vandens pasiekti tampa neįmanoma ir tenka klaidžioti krūmų ir dilgėlių labirintais.
Ankstesniais laikais tose karklynų džiunglėse galėdavai kaktomuša susidurti ir su kontrabandininkais, o žvejų būdavo gerokai mažiau. Gal padaugėjo žuvaujančių, o gal pasieniečiai geriau ėmė dirbti, tačiau „neaiškios kilmės“ personažų, su kuriais nelabai pageidaujama susitikti, dabar čia praktiškai nėra.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Nerijus Rimkūnas
