Dambologija. Ketvirta dalis
Pagal kibimo pobūdį paprastai galima spręsti, kokia žuvis skanauja masalą: nors ir ne visada pavyksta atspėti, bet bendros tendencijos išlieka. Ungurys dažniausiai trumpai sudrebina skambutį, tada stoja keleto sekundžių pauzė ir vėl viskas pasikartoja. Svarbu neskubėti ir sulaukti reikiamo momento, nes kabliukas nemenkas, o šios žuvies žabtai ne iš didžiųjų. Vos tik skambaliukas patilindžiuoja ilgiau, iškart ryžtingai kertu.
Šamas, o dažniausiai šamukas, kai pradeda skalambyti, tai ir nenustoja, kol ištrauki jį ant kranto. Vis dėlto kartais būna ir labai atsargių „ėmimų“. Pamenu, sykį naktis pasitaikė kaip iš vadovėlio: jautėsi artėjanti audra, aplinkui kažkur tolumoje žaibavo. Vis dėlto skambučiai buvo ramūs, tylūs, retkarčiais trumpai vos vos skambtelėdavo, bet tik nuo praplaukiančių žolių prisilietimo prie valo.
Tada netikėtai žvilgsnis užkliuvo už šviestuko, kuris rodė labai atsargius prisilietimus prie sliekų. Kibimas buvo tokie apdairus, kad skambutis neskambėdavo. Atsargiai pridėjau ranką prie rankenos ir drąsiai pakirtau. Ką gi jūs manot? Išsitraukiau kelių kilogramų ilgaūsį... Tokiu pat principu sugavau dar porą jo brolių. Suprantama, tai net ne šamai, o veikiau paaugę jų vaikai, tačiau traukti tokius jau visai smagu.
Apskritai norėčiau priminti, jog ilgaūsiai, nors ir neretos žuvys, tačiau tikrai verta nedidelį „buožgalviuką“ paleisti atgal į vandenį. Juk ne paslaptis, kad nemaža dalis pagautų šamukų atsiduria keptuvėse, o ne plačiose Nemuno gelmėse. Žmonės, jei aplinkos apsaugos inspektoriai bilietus patikrina vos kartą per penkmetį, vis tiek vieną kartą reikia nustoti gyventi archaiškai, pagalvoti, susimąstyti!
Tačiau nenukrypkime nuo temos ir pratęskime pokalbį apie kibimo pobūdį. Šapalas paprastai kerta vieną, bet stiprų smūgį. Jei nespėji sureaguoti, lieki it musę kandęs (tiesa, retkarčiais smūgiuodamas pasikerta ir pats). Vėgėlės arba paslaptingai, visai nekrustelėdamos ryja masalą ir ramiai sau guli upės dugne, arba, visiškai atvirkščiai, neblogai pakrato skambaliuką. Nenuspėjamos žuvys, nenuspėjamas ir jų meškeriojimas vėlyvą rudenį.
Kitos žvynuotosios rečiau pasimauna ant tokių kabliukų, dažniausiai vos pamačiusios viršūnėlę sprunka tolyn. Vis dėlto siurprizų tikrai pasitaiko. Jei užkabini geldutės mėsos gabalą, gali krante išvysti ir nemenka karšį ar net ūsorių...
Naktį dėl daugelio priežasčių visada geriau žvejoti su draugu: ir saugiau, ir patogiau, – ypač kai užkimba stambi žuvis, – ir, žinoma, jaukiau. Jei ne pats, tai gal bent draugas sugaus svajonių žuvį.
Būna tokioje žūklėje ir begalės įvairių nutikimų: ant dambos retkarčiais pasisvečiuoti užsuka kokia laputė ar usūrinis šuo, kartais šikšnosparniai skrenda taip žemai, kad norom nenorom atsimuša į galvą. Žodžiu, niekada neliūdna: jei ne žvynuotosios, tai kas nors kita būtinai miegus išblaško.
Dabar norėčiau truputėlį pašnekėti apie tokioje žūklėje naudojamas sistemėles. Iš esmės jos beveik nesiskiria nuo „dieninių“, bet keletas niuansų vis dėlto yra. Visų pirma dažnai daroma tokia rišimo klaida, jog visa užmesta sistema beviltiškai susisuka ir susipainioja. Ir tada joks žuveliokas nenori terliotis su keistai atrodančiais sliekais. Visada stengiuosi viską surišti kuo paprasčiau, kad nereikėtų tuščiai mirkyti masalo.
Prie pagrindinio valo pritvirtinu nemažą trišakį suktuką. Prie vieno jo galo pririšu pinto valo pavadėlį (50–60 cm ilgio), o prie kito – apie 10 cm storo (0,4–0,5 mm skersmens) valo atkarpą, ir tik prie šios tvirtinu svarelį. Toks storas valas būna pakankamai standus ir susipainiojimo tikimybė smarkiai sumažėja.
Vis dėlto, kaip ir kiekvienas geras dalykas, ir šis rišimo būdas turi savų blogybių. Jei jau užkliuvo už kokio akmens svarelis, nutrauksi visą sistemą. Tačiau šiose Nemuno vietose akmenų nedaug, tad čia renkuosi tokį rišimo būdą.
Dėl svarelių, manau, viskas aišku: jie 50–80 g svorio, aptakios formos, su kilpute valui tvirtinti. Pastaruoju metu kažkaip daugiau naudojau 2 uncijų, trikampio formos svarelius su savitais inkariukais. Jie pasirodė išties neblogi, netgi gana gerai laikė masalą prie Birštono akmenų.
Galima rinktis ir slankiojantį svarelį, tik šis labiau painiojasi permetant masalą. Kiek anksčiau užsiminiau, jog prie vieno suktuko galo rišu pinto valo pavadėlį. Taip jau esu įpratęs elgtis nuo pat pirmųjų naktinių žūklių, senos tradicijos laikausi iki šiandienos. Ir ne be reikalo: kartais aštrūs geldelių kraštai lyg peiliai nupjauna paprastą valą, o pinto jie taip greitai neįveikia.
Svarbus veiksnys yra ir pintos gijos minkštumas ir daug didesnis atlaikomas svoris, todėl paprastai rišu kabliuką prie 0,08–0,16 mm pavadėlio. Viskas priklauso nuo gaudymo sąlygų ir, be abejo, ketinamų pagauti žuvų dydžio (o svajose tik ir regime dvimetrinius šamus ar keptuvės dydžio karšius...).
Nakties tylą perskrodžia varpelio tilindžiavimas. Pagaliau. Viskas einasi kaip iš pypkės: sėkmingas pakirtimas, varginimas, tik štai bėda – keleto kilogramų šamiokas beviltiškai įsipainioja prie kranto augančiose vandenžolėse. Nei pirmyn, nei atgal. Patikėkit, taip nutinka neretai, kad ir kaip stengiesi to išvengti. Į rankas turi pakliūti atsivežtas platus ilgakotis graibštas, kurį jau iš vakaro atrėmėte pasiekiamoje vietoje, ir tokioje situacijoje neliksite stovėti perkryptu veidu.
Kadangi jau ruduo, o rudenį puikus vėgėlių kibimas, tai šiek tiek vietos skirsiu ir toms rudadėmėms žuvims. Priklausomai nuo metų, apie lapkričio mėnesį šių marmurinių plėšikių kibimas pasiekia apogėjų. Visi, kas tik gali pajudėti, iš Kauno, Vilniaus ar dar tolimesnių kampelių traukia prie mielojo Nemuno vėgėlių pasigauti. Nors ir keista, bet daugelis kibimą teišvysta buteliuke su šilumą suteikiančiu skysčiu.
Ne visada kimba ir visų pamėgtame upių tėvo žemupyje. Dažniausiai neužtaikoma sumesti dugninių į perspektyvias dambų vietas, nes šios paprastai būna užimtos kone visą parą. Ką padarysi, tenka taikytis prie bet kokių sąlygų. Kiek pastebėjau, gaudant vėgėles neverta sviesti masalo labai toli, užtenka ir 10–20 m. Aišku, viskas priklauso nuo vietos.
Kadais, menu, draugas visus „išmaudė“ su ranka užmetamomis dugninėmis, kurių valą buvo suvyniojęs ant lentelių. Periodiškai jas tikrindamas, susirinko naktinę normą. Matyt, pajutusios nakties tamsą, vėgėlės keliauja kuo arčiau krantų. Tai iš dalies patvirtina ir vienas įdomus nutikimas.
Sykį teko grįžti namo, pražuvavus visą naktį ir pagavus vos po vieną puskilograminę „varliagalvę“. Pakeliui sustojome pas vieną pažįstamą ir mums žemai nukaro apatinis žandikaulis: jo kibiras buvo prigrūstas normalaus dydžio plėšrūnių. Pasak aplankyto senolio, vėgėlės, ypač per pilnatį, keliauja prie pat kranto, į smėlėtus ir seklius tarpudambius, kur užkimba ant užmestų... karosų!
Tikrai įdomus ir originalus žvejo mąstymas, o laimikiai patys save gyrė. Žinoma, ne visada pasiteisina gaudymas arti kranto. Kartais dėl nesuprantamų priežasčių marmurinės gražuolės atsitraukia atokiau nuo pakrantės arba į dambos viršugalvį, kur stipresnė srovė, tad reikia eksperimentuoti, o ne užmetus meškeres tik laukti ryto...
Pagaliau horizonte pradeda ryškėti šviesaus dangaus kontūrai. Tai metas, kai net ir po šiltos nakties kūną persmelkia nemaloni ryto vėsa. Tikrai nuoširdžiai visiems patariu tausoti sveikatą ir iš anksto apsirengti žymiai šilčiau, kad vėliau netektų gydytis įvairių bjaurių ligų.
Štai ir visai šviesu, atgijusios rytinės žuvys primena, jog prasidėjo nauja diena. Smulkmė galutinai nukapoja paskutinį ant kabliuko likusį slieką. Laikas vynioti meškeres. O gal laimikis nekoks? Nesvarbu, juk praleidote nuostabią naktį gamtoje ir patyrėte šį tą naujo, įstabaus. Laimikių dar bus, po dienos vėl ateis naktis su savo dėsniais ir paslaptimis. Linkiu sėkmingai jas išnarplioti!
Nerijus Rimkūnas
