Dambologija. Antra dalis
Sezono pradžioje, kai vanduo dar gana šaltas, kartais nueiname į vadinamąsias balas, užlietas pavasario potvynių. Čia išneršia nemažai Nemuno lydekų ir dalis jų pasilieka pasmaguriauti praeitų metų mailiumi. Jei užtaikai, kuomet gerai kimba, paprastai būni patenkintas laimikiu visą savaitę. Panašiai nutinka ir antroje rudens pusėje.
Žvejoti čia irgi malonu ir įdomu: tyliai brendi ir svaidai lengvą guminuką palei žoles. Traukti reikia aukštai iškėlus spiningą, nes augalų būna užsilikę ir iš po žiemos. Vasarą šios balos dažniausiai nieko nevertos: vanduo nusenka iki kritinio lygio ir suveša tuntai lelijų. O ir vietiniai meškeriotojai, gaudantys gyva žuvele, būna pasiėmę sau duoklę... Tokių senvagių apstu palei visą Nemuną, tad verta ir jose pamėginti laimę. O gal?
Tačiau apie balas jau rašiau ne vieną straipsnį, tad tęsiu, ką pradėjęs, t. y. žūklavimą nuo Nemuno dambų. Dažniausiai šalia akmeninių kyšulių papuolančių lydekų standartas yra 1,2–1,5 kg, o tai jau gerai – vadinamųjų „peiliukų“ pakliūva išties retokai. Didžiausios pagautos aštriadantės sveria 5–6 kg, o dar didesni „krokodilai“ – retas reiškinys.
Pats rezultatyviausias metas yra ankstyvas rytas, kada ir daugelis kitų žuvų būna taip pat aktyviausios. Vakare paprastai kibimas susilpnėja ir verčiau rinkti malkas laužui ar virtis žuvienę.
Šapalai
Labai įdomi ir, sakyčiau, produktyvi yra šapalų žūklė mikromasalais. Vos tik pirmieji saulės spinduliai nušviečia vandens paviršių, galima nedelsiant leistis per dambas ir tikrinti šapalų budrumą. Nemuno dambų šapalai labai aršūs ir plėšrūs, nors ir gana atsargūs. Jau vos 15 cm mažylis kerta sukriukę kaip didžiausią priešą. Žinoma, čionai atvykstame ne tokių „vaikų“ gaudyti, o tų tikrųjų storasprandžių.
Be abejo, stambių šios rūšies žuvų čia, kaip ir visur, mažuma, tačiau lyginant su kitomis upėmis ar net kitomis Nemuno atkarpomis, galima sakyti, kad pakankamai daug. Ir čia jie ne tokie baikštūs. O gal tik taip atrodo, nes kada sužvejoji ne vieną, tačiau kokius tris ar keturis dėmesio vertus plačiaburnius, tokios mintys gali kilti.
Visa žūklė išskirtinai vyksta ant dambos „galvos“ (2 pav.). Geriausia, mano manymu, leistis Nemunu žemyn, nes tada (bent jau man) žymiai patogiau pateikti masalą akylam plėšrūnui. Tyliai priėjęs prie žūklavietės, užmetu vilioklį visai prie pat kranto. Kartais jau čia pavyksta sulaukti šapalo (nors ir ne gigantiško) smūgio. Tolimesnius metimus atlieku tolyn, į Rusijos pusę (deja, iki ten nenumetu!).
Vos masalas nugrimzta apie 80 cm, pradedu jį lėtai traukti. Palankiausia pateikti vilioklį taip, kad sukrė ar nedidelis vobleriukas srovės būtų nešamas link kranto. Tokiu atveju ritės rankenėlę reikia sukti vos vos. Masalui priartėjus prie akmenų, reikia iš lėto prisitraukti jį iki savęs. Pagrindinė laimikių dalis užkimba viliokliui artėjant prie kranto, tad verta šiuo patarimu pasinaudoti.
Šapalams skirti įrankiai žymiai delikatesni negu gaudant lydekas. Nemune tikrai praverčia ilgas, daugiau kaip 3 m lengvos klasės kotas bei plonas pintukas su maždaug 0,16–0,18 mm diametro patikimo fluorokarbono pavadėliu. Dar labiau jo suploninti neverta, nes begalė kliuvinių: akmenų, srovės prineštų rąstų, nuskendusių krūmų ir panašiai.
Be to, ir šapalai, pajutę kabliuko aštrumą, parodo, ką sugeba. Svarbu prieš žūklę deramai sureguliuoti ritės stabdį. Pakirstas stambesnis egzempliorius iškart išvynioja porą metrų valo. Paskui kova tampa lengvesnė, nes liaunas kotas puikiai laiko žuvį.
Apie masalus turbūt nieko naujo nepasakysiu: tai tradicinės Nr. 00–1 sukriukės ir 2–3 cm vobleriukai. Bandžiau eksperimentuoti su mikrotvisteriais, bet kažkodėl juos graibstė tik ešeriai. Nežinau, kaip kitiems, bet man šapalaujant žymiai mielesnės sukriukės negu visų giriami vobleriai. Pastaruosius masalus čia geriau naudoti einant prieš srovę, kai vobleris traukiamas pasroviui. Kadangi esu įpratęs vesti masalą prieš srovę, renkuosi besisukančias blizgutes.
Jų spalvos tik klasikinės – sidabrinė arba gelsva su mėlynais, juodais arba raudonais taškeliais. Kiek bandžiau egzotiškų masalų ir spalvinimų, niekas nesuveikė. Išimtis iš taisyklės – Nr. 1 Mepps Aglia su labai blizgiu žalios spalvos lapeliu. Man sėkmingiausios būtent comet tipo sukrės, nes jos dirba ne taip agresyviai, kaip „aglijos“, bet ir ne per silpnai, kaip maži „longiukai“. Sakyčiau, tai optimalus variantas, ir ne tik šapalams.
Nors, kaip minėjau, čia šapalus gaudyti vobleriais nelabai mėgstu, bet keletą favoritų turiu. Vienas iš jų – Lucky John Pro Haira Tiny vobleriukas, kuris kartais „duoda sukriukėms į kailį“. Puikus modelis net ir traukti prieš srovę.
Masalų reikia pasiimti nemažai, ir ne tik dėl to, kad šapalai kartais būna įnoringi, bet ir dėl aršių lydekų, kurios kartais mėgina atsikąsti gardžiai atrodančio smulkaus masalo ir nepalieka jokio šanso spiningautojui jį išsitraukti. Apskritai šapalus pravartu gaudyti net ir vidury dienos. Nors tada jų aktyvumas sumažėja, bet plačiaburniai neatsispiria ir toliau atakuoja masalus. Ypač palankios apniukusios be vėjo ir saulėtos su stiproku vėju dienos. Sukeltos bangos visai nebaido šapalų ir leidžia žvejui prie jų prieiti arčiau.
Tokios vietos – retenybė, bet jeigu aptiksite dambą, kurios viršūnėje yra rėva su duobele aukščiau, tai iš tos vietos nesitraukdamas galite sugauti dienos normą. Žinau keletą tokių dambų (jos atitolusios viena nuo kitos per kelis kilometrus) ir ten ramiai atsisėdęs ant akmens traukiu šapalus. Pagavęs vieną, niekur neinu, tik kelias minutes pabūnu tyliai. Tada vėl metimas ir vėl plačiaburnis. Netgi žuvį ištraukiu sėdėdamas. Atrodo, kad visi Nemuno šapalai suplaukia pas tave. Žinoma, ne visada taip sekasi, bet tikrai dažnai pataikai, kai šitaip kimba.
Plačiaburnius galima pradėti gaudyti nuo gegužės vidurio ir toks puikus kibimas tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Vėliau plačianugariai pasitraukia į duburius ir vienintelė galimybė pagauti juos – žvejoti dugnine.
Bespiningaujant šapalus užkimba ir nemažai ešerių, smulkių salačių ir viena kita meknė. Pastarųjų gražuolių šiuose plotuose nėra labai daug, viską užvaldę plačiaburniai.
Kitos žuvys
Kitas žuvis šiose vietose specialiai retai kada gaudome. Nepaisant to, labai dažnai ant kabliuko išvystame įvairaus dydžio ešerių, o kartais ir tikrai padorių kuprių. Šie dažniausiai smūgiuoja už dambos esančioje duobėje ir nebūtinai smulkius vilioklius, kartais susigrūda į skilvį ir 10 cm masalą.
Birželio mėnesį gilesnėse vietose susiduriame su sterkais, tačiau čia jų susitelkę mažiau negu kur nors žemiau, pavyzdžiui, prie Šilininkų dambų. Apskritai sterkai šiose žūklavietėse sunkiai prognozuojami: pakliūva tiek gaudant guminukais (pieno, tepalo, žalios spalvos), tiek įvairiomis vartiklėmis.
Pakliūva ir meknių, kartais net labai stambių. Pastarosios masalus čiumpa labiau rudenį, o smulkesnės jų sesės gali užkibti ir pavasarį, vasarą. Bet jos čia kažkokios pavienės, retai nutinka, kad per dieną pagautum dvi ar daugiau.
Salačiai – gana įprastas laimikis. Tiesa, čia kaip ir visur, pasitaiko dienų, kada jie, regis, kažkur išnyksta. Bet nutinka, jog kone prie kiekvienos dambos daužosi taip, kad žvejui atsidaro žandikaulis ir jis ima lakstyti nuo vieno kranto iškyšulio iki kito, nes kaip taisyklė, šie plėšrūnai, pamatę ant dambos galo žvejį, sprunka tęsti savo puotą prie kitos akmenų sangrūdos. Tada prasideda lenktynės, kuris greičiau pavargs, ir jas visada laimi žuvys. Na, bet apie salačius būtų jau atskira kalba, gal kitą sykį...
Prie dambų naktį įmanoma pasigauti šamukų, ungurių, susikauti su ūsoriumi ar patykoti karšių su plūdine meškere. Atrasti sau mielą užsiėmimą čia gali kiekvienas meškeriotojas. Jei sumanėte gerai praleisti laiką ir nežinote kur važiuoti, siūlau išmėginti Nemuną ir jo dambas. Šie akmeniniai statiniai prasideda nuo Jurbarko ir tęsiasi daugelį kilometrų. Kalnų žuvies nepažadu, bet gerai praleistas laikas ir pora lydekų – tikrai garantuota.
Bus daugiau.
Nerijus Rimkūnas
