Balų plėšrūnių gaudymas. Apie balas ir voblerius
Turbūt neteisinga būtų vadinti apaugusius vandens augalais seklius ežeriukus, senvages, žolėtas upių įlankas ar negilius tvenkinių aukštupius balomis, tačiau kalbant populiariai būtent taip žvejai įvardija tokio tipo vandens telkinius ar jų dalis. Vasarą, pirmoje rudens pusėje šiuose telkiniuose itin gausu vandens augalų, tačiau čia yra ir pakankamai žuvų.
Jei plūdininkai lengviau prisitaiko prie ekstremalių sąlygų ir randa būdų, kaip „iškrapštyti“ vandenžolėse besislapstančius lynus, karosus ar raudes, tai spiningautojams gaudyti čia besilankančias lydekas ar ešerius gerokai problematiškiau. Juk dirbtinis masalas turi nuolatos judėti, jam reikalinga vandens erdvė, o jos kaip tik balose ir nėra.
Prigalvota įvairių vilioklių žūklei tarp gausiai sužėlusių vandenžolių: su apsaugotais nuo užsikabinimo kabliukais vartiklių, visa eile egzotinių ar labiau mums įprastų guminukų, kurie maunami ant specialių ofsetinių kabliukų, voblerių atmainų, tarkim, poperių, bet bėda ta, jog mūsų spiningautojai nelabai linkę naudoti tokius masalus. Galima eilinį sykį kaltinti lietuvišką konservatyvumą, tačiau, kaip dažnai rodo praktika, siūlomi masalai nebūna tokie kibūs, kokių tikėtasi.
Kita vertus, reikia ir patirties žvejojant kokiu nors silikoniniu slieku ar gumine salamandra – rasti konkrečią vietą, kur šiuos masalus geriausiai panaudoti, išmokti jais žaisti ir pan. Tačiau neatmeskime ir prielaidos, kad tai, kas gerai Amerikoje, gali būti ir nepatikti mūsų vandenų žuvims. O vobleriai, kurie jau senokai Lietuvos žvejams tapo įprastiniais viliokliais, tokiomis sąlygomis tikrai atneštų sėkmę, jei tik mes jais teisingai žvejotume. Suprantama, reikėtų pasirinkti ir atitinkamos rūšies modelius, spalvinę gamą.
Tačiau pradžioje šiek tiek ilgesniam laikui stabtelėkime prie jau vardytų telkinių ir paanalizuokime žūklės galimybes. Tokio tipo vandens telkinius ar jų dalis galima suskirstyti į tris grupes.
Seklūs, žolėti, bet pakankamai žuvingi
Pirmoji būtų upių, didelių ežerų įlankos ir tvenkinių aukštupiai, kur lydekos bei ešeriai atklysta tik tam tikru metų laiku ar esant palankioms tam sąlygoms. Plėšrūnės tokiuose vandenyse visuomet turi galimybę pasitraukti į atvirus ar gilius jų plotus, ką per vasaros karščius ir vėlų rudenį dažniausiai ir daro.
Taip dažnai atsitinka ir pavasario pradžioje, kuomet telkinių lygis pakyla, augalai paprastai dar nebūna sužėlę, nes tai sąlygoja čia augančių augalų rūšys, ir tuomet tokių įlankų ar aukštupių balomis tikrai nepavadinsi.
Tačiau antroje vasaros pusėje ir iki rudens vidurio čia būna tikras „varlynas“. Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad upėse vandens lygis gali labai greitai kisti, tad lietingomis vasaromis žolėtos įlankos bus gilokos, o vandens augmenija žels ne taip gausiai arba bent jau nesieks vandens paviršiaus, tačiau juos pakeis apsemti priekrančių arba net pievų augalai. Tai gali iš esmės nulemti žvejybinę situaciją – tiek žuvų rūšių atžvilgiu, jų aktyvumu, tiek ir masalų pasirinkimu. Regis, koks skirtumas – žolė ir yra žolė, bet taip tik mums regis.
Visai kas kita yra seklūs uždumblėję maži ežeriukai ir nepratekantys tvenkinukai, seni karjerai. Juose gyvenančios plėšrūnės karta iš kartos prisitaikiusios gyventi nelabai palankiomis sąlygomis ir priverstos medžioti laikantis tam tikrų vietos ypatumų. Nepaisant „vietinės reikšmės“ sąlygų, įprastai šiuose vandenyse žuvys būna kaprizingos jau vien todėl, kad per vasaros karščius (kaip ir žiemos šalčius) čia gali trūkti deguonies, o seklūs vandenys yra labai priklausomi nuo aplinkos temperatūrinio poveikio.
Beje, durpingi ežerėliai taip pat priskaičiuojami prie tokių vandens telkinių, net jei jie yra ir gilūs. Kaip taisyklė durpinguose ežeruose būna padidėjęs vandens rūgštingumas, jie retai kada pratakūs arba pratakūs tiek, jog jų intakai turėtų didesnį poveikį vandens kokybei. Tad čia susiklosto sąlygos artimos prieš tai minėtiems apaugusiems vandens augalais telkiniams.
Esmė tame, kad giliuose durpinguose ežerėliuose neretai yra labai ryškus vandens temperatūrų svyravimas jų tūryje (turiu omenyje paviršinius, vidurinius, priedugnio sluoksnius), o ištirpusio deguonies kiekis gali kisti priklausomai nuo gylio. Paprastai čia gyvybė verda priekrantės zonoje ir nedideliame gylyje toliau nuo kranto, nes gelmėje vandens temperatūra labai žema, mažai deguonies, kai kuriais atvejais netgi juntamas žymesnis vandens sudėties pokytis, suprantama, neigiama prasme.
Trečiajai grupei reikėtų priskirti upių senvages. Tai būtų tartum tarpinė grupė tarp pirmosios ir antrosios, nes padėtis tokiuose telkiniuose labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Kuomet būna stiprus polaidis, senvagės apsemiamos, čia žuvys tartum atsinaujina, nes buvusios iš pernai metų žvynuotosios turi galimybę patekti į upę, tačiau jų vietą gali papildyti ir naujai atplaukusios žuvys.
Iš esmės tai reikalo nekeičia, nes naujai patekusios į senvagę plėšrūnės kuo ramiausiai maitinasi, kadangi yra priverstos taikytis prie neįprastų jiems sąlygų. Bet būna net ir keletą sezonų iš eilės, kada kai kurios senvagės nepasipildo vandeniu iš upių ir žuvų kiekis juose smarkiai sumažėja. Jau vien dėl tos priežasties, jog žvynuotąsias išretina čia nuolat meškeriojantys žvejai.
Pasitaiko atvejų, kad senvagės netgi išdžiūsta arba čia esančios žuvys šaltomis žiemomis bei karštomis vasaromis išdūsta ir tenka laukti sekančio smarkaus potvynio, kad gyvenimas senvagėje atsinaujintų. Beje, antrosios grupės vandens telkiniuose toks variantas irgi įmanomas, bet juose, kaip minėjau, vyksta ilgalaikė kartų maina, kas leidžia vietinėms plėšrūnėms įgauti savotišką imunitetą nepalankioms gyvenimo sąlygoms.
Kodėl tokie vobleriai?
Voblerių pasirinkimas gaudant smarkiai apaugusiuose žolėmis ir sekliuose vandens telkiniuose kiek labiau prakutusiam spiningautojui neturėtų sukelti problemų, nes aišku, kad čia reikalingi negiliai neriantys modeliai. Sudėtingiau yra su šių masalų tipais.
Kažkada esu rašęs apie crank voblerius, spiningaujant panašiomis sąlygomis, bet dabar siūlau pabandyti priešingybę – minnow. Tačiau skęstančiuosius jų modelius siūlyčiau palikti ramybėje, nes čia bus sudėtinga jais žvejoti. Reikėtų rinktis plaukiančiuosius arba neutralaus plūdrumo minnow voblerius.
Tiesa, su „suspendingais“ irgi verta elgtis atsargiau, kadangi yra skirtumas ar telkinyje vyraujantis gylis bus 1,5 m, ar sieks vos 0,5 m. Plaukiantįjį voblerį, kuris nyra į didesnę gelmę, nei yra žūklavietėje dar galima traukti taip, kad jis „neartų“ dugno ar nesikabintų už vandens augalų. Juk lėtai traukiamas toks modelis veikiausiai nepasieks maksimalaus sau panirimo gylio. Tačiau tai riboja masalo žaidimą ir voblerio galimybės nebus iki galo išnaudotos. Todėl visgi geriausiai pasirinkti tokį, kuris visapusiškai atitiks žūklavietės specifiką.
Minnow tipo vobleriai, kurie turi mažą panirimo gylį yra su nedideliais liežuvėliais. Jau pati jų forma lemia, kad šie masalai nėra agresyvūs, o mažas ir trumpas liežuvėlis irgi menkai didina šių vilioklių vibraciją.
Kažkada rašiau, jog tokiomis žūklės sąlygomis kaip tik reikėtų labai agresyvių masalų, kurie sugebėtų sudominti už žolių sienos tykančias plėšrūnes. Kita vertus, vilioklio sukeltus virpesius gesina tankiai sužėlę vandens augalai ir agresyvumas gali atsidurti visai nereikšmingame plane. Arba įmanomas variantas – vietinės plėšrūnės pernelyg vangios (per šiltas vanduo, mažai „oro“ ir pan.), kad reaguotų į agresyvų vilioklį, jas tenka „įkalbėti“ griebti masalą.
Bet kokiu atveju vietinėms grobuonėms labiau imponuoja voblerių spalva, masalų tikslus pateikimas. Turiu omenyje, jog vilioklis turi atsidurti lydekos ar ešerio panosėje, kad pastarieji jį atakuotų. Kadangi atviro vandens plotai yra nedideli, plėšrūnės prisitaikiusios į praplaukiančią auką reaguoti žaibiškai. Atviresniuose vandenyse ešerys ar lydeka gali lydėti masalą iki pat meškeriotojo kojų taip ir nesiryždami jo griebti. Tačiau čia žiopsoti nėra kada, pasirinkimas auką užpulti trumpalaikis, tad neišnaudojus galimybės galima likti tuščiu skilviu.
Įdomu tai, kad net visiškai užakusiuose ežerėliuose, kur tėra, tarkim, tik saulažuvės ir ešeriai, ar karosai ir lydekos, viskas vyksta pagal tą patį scenarijų, nors aukų kiekio plėšrūnės lyg ir nestokoja. Šiuose vandens telkiniuose, kur prisitaikiusios gyventi viena ar dvi taikiųjų žuvų rūšys, jos labai smarkiai išplinta, dažnai įgauna net ir nykštukines formas, jei ten nebūna arba yra tik nedaug jas medžiojančių grobuonių.
Tad grobuonių medžioklės taktiką lemia ne tiek aukų kiekis, kiek jų rūšių įvairovė, kuri ir spiningautojui tarsi „signalizuoja“, kad tame vandens telkinyje bus daugiau bei įvairesnių plėšrūnų. Na, ta plėšrūnų „įvairovė“ gana sąlyginė, nes veikiausiai 99 atvejais iš 100 galėsime rasti tik lydekų ir ešerių.
Kita vertus, susiduriama su savotišku paradoksu. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti žūklę gyva žuvele. Tvenkiniuose, kur ešeriai ar lydekos yra mačiusios vien saulažuves, galima visai sėkmingai žvejoti karosais arba atvirkščiai – karosų pilname ežerėlyje saulažuvės bus irgi puikus masalas.
Visgi tokiu atveju nebūna šimtaprocentinės garantijos, kad plėšrūnės mielai čiups nematytą žuvį. Iš savo praktikos pasakysiu, jog kai kuriuose panašiuose vandens telkiniuose turėjau skaudžių pamokų tik todėl, kad buvau pasirinkęs netinkamą masalinę žuvelę.
Aukų atžvilgiu (masalų irgi) gerokai išrankesnės pirmosios grupės vandens telkiniuose gyvenančios plėšrūnės. Manau todėl, kad jos turi didesnį pasirinkimą – gali pulti aukšlę ar raudę, karosą ar lyną ir pan. Vietinės grobuonės netgi orientuojasi į kažkokios rūšies taikiųjų žuvų susitelkimą sekliose ir žolėtose vietose. Dažnai tai susiję su jų aukų maitinimosi ypatybėmis, rūšiniu balansu, nerštu ir pan. Todėl netgi masalo spalva ar pravedimo būdas gali turėti reikšmę.
Čia lyg ir prieštarauju pats sau, nes minėjau, kad turėdamos apibrėžtą puolimui erdvę grobuonės masalų labai nesirenka, tačiau kai kuriomis sąlygomis pirmosios grupės vandens telkiniuose, deja, taip nutinka – tenka gerai pakratyti masalinę, kad rastum tos dienos ar (ir) konkretaus vandens telkinio „topą“.
Tuose vandens telkiniuose (antra ir trečia grupė), kur yra tik labai ribotas aukų rūšių pasirinkimas arba bent jau ryškiai dominuoja viena arba dvi jų rūšys, plėšrūnės, atrodytų turėtų būti įpratusios griebti tik tokius masalus, kurie primena jų maitinimosi objektą. Apie tai minėjau, pasakysiu dar, jog, pavyzdžiui, vobleris, kuris primena saulažuvę, smarkiai skirsis nuo panašaus į karosiuką voblerio, kadangi ir pačios žuvys bent jau savo forma bus labai skirtingos. O karosas savo išvaizda visai nepanašus į minnow voblerį, bet paradoksas – tai vietinių lydekų ir ešerių dažniausiai visiškai nejaudina.
Juolab ir žvejodamas pastebi visai ką kitą – lydekos ir ešeriai su malonumu griebia, tarkim, salotinį minnow modelį, nors tame vandens telkinyje be šių plėšrūnų gyvena vien karosai, o jie, kaip žinia, geltoni arba raudoni gali būti tik akvariumuose. Pasitaiko išimčių, jog plėšrūnai ignoruoja ryškiaspalvius masalus, nori labiau natūralių atspalvių, bet išimtys tikrai pernelyg retos, kad reikėtų akcentuoti. Priminsiu, kad kalbu apie spiningavimą šiltuoju metų periodu, nes rudeniop gali būti visai kas kita.
Spiningauti tokiose balose nėra lengva, kibių voblerių pasirinkimas ir žūklavimo technika paprasta atrodo tik straipsniuose. Bet yra du variantai: arba ateini prie minėtų vandens telkinių su nuostata, kad nors nieko nežinau, tačiau bandysiu visa tai perprasti, arba turi bent minimumą teorinių žinių. Tiesa, yra ir trečiasis, kada žvejoji kartu su patyrusiu spiningautojų, kuris viską akivaizdžiai parodo. Aš siūlau antrąjį variantą, nes rašant straipsnius alternatyvos neturiu.
Vertėtų pabrėžti faktą, kad ir traukti užkibusią žuvį smarkiai apžėlusiuose vandens telkiniuose yra tikras iššūkis spiningautojui. Gerai, jei priekrantė nebūna smarkiai dumblėta, nes neretai ten juodos „košės“ dugne daugiau nei vandens, tada labai praverčia ilgos bridkelnės. Nors jos ir šiaip jau nepamaišo, kai tenka klampoti papelkėjusiais krantais, apsaugo nuo uodų, mašalų, kurių panašiose vietose skraido tuntai.
Tačiau dar būtinesnis dalykas – ilgakotis graibštas. Labai gerai, kada jis yra su teleskopine rankena. Nors tąsytis tokį įrankį ir nepatogu (lyg ir anekdotiška situacija – spiningautojas su graibštu per petį), net ir aš paprastai graibštą imu, kai žuvauju plūdine, dugnine, tačiau šiuo atveju nematau nieko juokingo.
Kita vertus, žiūrint kokios spiningavimo sąlygos, nes jei telkinys tikrai nedidelis, žuvaujate dviese – draugas padės ištraukti žuvį ir atneš krante padėtą „samtį“. Tik nesugalvokite temptis į tokią žūklę graibšto su labai tankiu tinkleliu, nes semsite ne lydekas ar ešerius, bet maurus ir žoles.
O kokie vobleriai geriausiai tiks spiningavimui, kaip jais žvejoti – sužinosite kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
