Ar sunku įsisavinti tvičingą? Techniniai niuansai
Puikiai žinau, kad skaityti „techninius“ straipsnius yra nuobodu. Patikėkit, rašyti juos ne ką linksmiau ir neretai pats save keikiu pradėjęs tokius rašinius. Kita vertus, tai ką matote You Tube klipuose, atrodo tarsi suprantama, bet išties dauguma smulkesnių detalių paprasčiausiai praslysta pro akis. Pabandžius kopijuoti, tarkim, pravesti masalą taip, kaip jį vedė tos laidos autorius, net neabejoju, prireikia labai daug laiko, kol animavimas tampa bent jau „pusė bėdos“, nes visus niuansus žvejys išsiaiškina tik pats ir tik gerokai vėliau, nei tikėjosi.
Norėčiau dar sykį grįžti prie jau aptartos temos – spiningo ilgio. Nors anksčiau ir akcentavau tą faktą, jog tvičingavimui geresni trumpi spiningai, tačiau tokio pasakymo nereikia suprasti vienareikšmiškai – kartais patogiau taip žvejoti būtent su ilgesniu kotu (suprantama, anksčiau nurodytose ribose). Tarkim, gaudant žuvis nuo aukštos kranto. Ir ilgesnis kotas tuomet reikalingas ne dėl užmetimo atstumo, o dėl masalo valdymo.
Stovint aukščiau vandens, tarp meškeriotojo ir masalo susidaro statesnis nei reikia kampas, todėl vobleris traukiamas ne horizontaliai, o įstrižai žemyn. Dėl to jis greičiau neria, praranda natūralią animaciją, o pakeltas – kyla pernelyg stačiai. Ilgesniu spiningu galime nuleisti viršūnę arčiau vandens ir sumažinti šį kampą, todėl trūkčiojimai perduodami tiesiai į masalą.
Tai ypač svarbu neutralaus plūdrumo vobleriams, kurių veikimas labai priklauso nuo valo spiningo viršūnės kampo. Be to, ilgesniu kotu lengviau valdyti valą, kai jį lenkia vėjas ar srovė. Tvičinguojant spiningo viršūnė beveik visada laikoma nuleista žemyn arba rankų lygyje, šiek tiek žemiau horizontalės. Taip mostai tampa tikslūs, o vobleris juda į šonus, o ne kyla į viršų. Nuo aukšto kranto, kaip minėjau, trumpas kotas to neleidžia padaryti – valo kampas tampa per status, kontrolė prarandama, o tvičingas netenka tikslumo.
Šiaip jau, jei palyginus visas įmanomas spiningavimo sąlygas, gaudymas nuo stataus kranto tvičinguojant kone visada efektyvesnis. Vanduo „gesina“ voblerio žaidimą labiau nei oras, nes dalį impulso sugeria jo paviršius ir srovės nevienalytiškumas.
Kai valas eina kampu žemyn, o ne guli ant vandens, energija iš rankos perduodama tiesiau ir greičiau – vobleris reaguoja labiau, jo šuoliai būna platesni ir gyvesni. Be to, mažesnis valo kontaktas su vandeniu reiškia mažiau trinties, todėl mostai nepraranda jėgos. Toks kampas leidžia tiksliau valdyti masalo traukimo amplitudę: vobleris juda linguodamas šonais, o ne vertikaliai.
Nuo aukštesnio kranto galima ir užmesti keliais metrais toliau nei įprasta – net 25–30 metrų atstumu išlieka tinkamas tvičingavimui kampas, todėl masalas vis dar paslankus rankų teikiamiems judesiams. Tai reiškia, kad kontrolės zona pailgėja, o masalo žaidimas išlieka nepakitęs. Vienintelė išimtis – stiprus prieškrantinis vėjas, kai valas lenkiasi lanku.
Tvičingautoją galima pažinti iš tolo, jo laikomo spiningo viršūnė beveik visada nuleista žemyn arba rankų lygyje, šiek tiek žemiau horizontalės. Tokią padėtį lemia keli veiksniai.
Pirmasis – kryptis į masalą: kai spiningo viršūnė yra žemiau, trūkčiojimas perduodamas tiesiai į voblerį, todėl jis juda į šonus, o ne kyla ar leidžiasi.
Antrasis – linijos kontrolė: nuleista viršūnė sumažina vėjo įtaką, ypač kai žvejojama nuo kranto ar liepto.
Trečiasis – tikslumas: žemiau laikant kotą lengviau išlaikyti vienodą ritmą ir amplitudę, todėl mostai tampa trumpi, tikslūs, be perteklinių judesių. Kai tvičingavimas vyksta nuo aukšto kranto, kūno padėtis neišvengiamai pakelia valo kampą, todėl ilgesnis kotas leidžia viršūnę labiau nuleisti ir išlaikyti efektyvų kontaktą su vandeniu. Kitaip tariant, tvičingas visada vyksta „žemyn“, o ilgesnis kotas leidžia tą kryptį išlaikyti net stovint aukščiau vandens.
Tvičinguoti pakėlus spiningo viršūnę teoriškai irgi galima, bet praktiškai toks būdas praranda esmę. Tvičingo principas – išgauti horizontalius, šoninius masalo judesius. Kai viršūnė pakelta, trūkčiojimo jėga nukreipiama į viršų, todėl vobleris kyla, o ne šokinėja, kraiposi į šonus.
Žaidimas tampa laužytas, netolygus, o po kiekvieno mosto įtampa tarp valo ir masalo dingsta – pauzėse nėra reikiamo „pakibimo“ efekto, ypač naudojant suspending tipo voblerius. Be to, kai viršūnė aukštai, valas vandens paviršiuje sudaro didesnį kampą, todėl dalis energijos gesinama pačiame vandenyje – tvičingavimo jėga iki masalo pilnai neateina.
Dėl šios priežasties viršūnė paprastai laikoma kuo arčiau vandens, kad mostai eitų horizontalia kryptimi. Todėl iš šalies tai atrodo taip, tarsi žvejys „pjauna“ vandenį spiningu. Išimtys galimos tik žvejojant iš valties, kad viršūnė neįlįstų į vandenį, arba kai dugne daug kliuvinių – tada kotas pakeliamas aukščiau, o tvičingavimas tampa švelnesnis, daugiau „pašokdinantis“ nei trūkčiojantis masalą. Tokiu atveju tai jau nebe klasikinis tvičingas, o kompromisinis animavimas, skirtas tiesiog suteikti vobleriui „gyvybės“.
Kai vilioklis nutolsta per toli, trūkčiojimo impulsas iki jo ateina su vėlavimu ir praranda dalį jėgos, o valas vandens paviršiuje sudaro lanką, kurį dar labiau veikia vėjas. Dėl to vobleris nebereaguoja tiksliai į kiekvieną mostą, jo žaidimas tampa „minkštas“ ir „išplaukęs“.
Optimalus atstumas, kai tvičingas išlieka efektyvus, yra iki maždaug 20–25 metrų. Maksimalus – apie 30–35 metrai, bet tik esant idealioms sąlygoms: kai nėra vėjo, naudojamas plonas pintas valas ir pakankamai kietas kotas. Už šios ribos masalas jau praranda reakciją, o pauzių metu nebesuprantama, ką jis tuo metu daro.
Spiningo ilgis turi tiesioginę įtaką užmetimo atstumui – ilgesniu kotu masalą galima nuskraidinti toliau, tačiau tuo pačiu mažėja tvičingavimo tikslumas, nes ilgas kotas silpnina rankos kontrolę ir ritmą.
Upėje tvičingo efektyvus nuotolis visada trumpesnis, o kuo srovė stipresnė, tuo jis mažėja. Srovė lenkia, spaudžia valą, todėl dalis mosto energijos tenka ne masalui, o to gijos įtempimui. Dėl to vobleris į žvejo patrūkčiojimus reaguoja vėluodamas ir ne taip, kaip turėtų – vietoj šoninių šuolių jis ima tarsi slysti pasroviui. Be to, pauzės tėkmėje praranda reikšmę, nes neutralaus plūdrumo ar lėtai skęstantis masalas vis tiek juda dorai nepakibdamas vandens storymėje.
Todėl upėje optimalus tvičingo nuotolis paprastai yra 10–15 metrų, rečiau iki 20, jei srovė lėta. Tokiu atstumu dar išlieka tikras kontaktas su masalu ir galima tiksliai jausti jo darbą. Kuo stipresnė srovė, tuo arčiau tenka mėtyti masalą.
Masalų plūdrumas tiesiogiai veikia tvičingo nuotolį. Užmesti toli plaukiantieji vobleriai ilgiau kyla į vandens paviršių, kol pradeda žaisti, o pauzės metu linkę per greitai išnirti. Todėl optimalus atstumas tokio plūdrumo modeliams – apie 10–20 metrų.
Neutralaus plūdrumo modeliai yra universaliausi: jie pauzės metu išlieka tame pačiame gylyje, todėl su masalu išlaikoma geresnė kontrolė. Tokiais vobleriais galima efektyviai tvičinguoti 15–25 metrų atstumu, o esant idealioms sąlygoms – net iki 30.
Skęstantys masalai teoriškai metami toliau, nes yra sunkesni, tačiau kuo didesnis atstumas, tuo giliau jie paneria, o tvičingas virsta tiesiog traukimu. Be to, gylis mažina šoninių judesių amplitudę. Jų optimalus darbinis atstumas yra taip pat apie 10–20 metrų, priklausomai nuo srovės ir gylio.
Kuo didesnis užmetimo nuotolis, tuo labiau prarandama kontrolė su masalu, o plaukiantys ir skęstantys modeliai tai pajunta pirmiausia. „Suspenderiai“ čia turi aiškų pranašumą – jie išlieka stabilūs ir „paklusnūs“ net nusviesti gana toli, todėl neutralaus plūdrumo vobleriai dažniausiai ir naudojami tvičingautojų.
Yra tiesioginis ryšys tarp panirimo gylio ir tvičingavimo nuotolio – kuo giliau dirba vobleris, tuo trumpesnė efektyvi darbinė distancija. Tai lemia linijos kampas vandens paviršiuje ir laikas, per kurį masalas pasiekia savo darbinį lygį.
Plaukiantys modeliai, kol įsibėgėja ir pasiekia numatytą gylį, praranda palyginti nemenką nuotolį – kuo toliau jie bus užmesti, tuo daugiau turėsime „mirusių“ metrų. Pavyzdžiui, jei darbinis gylis yra apie 1,2 m, bet vobleris pradeda panirti tik po penkių metrų traukimo, reali žaidimo zona 20 m distancijoje lieka vos 15 m.
Neutralaus plūdrumo vobleriai teoriškai išlaiko pastovų gylį, bet kai kampas tarp valo ir vandens tampa statesnis, masalas kyla aukščiau, o kuomet priartėja – neria giliau nei reikia. Dėl to virš 30 m nuotolyje prarandama tiek masalo kontrolė, tiek tikslus gylis.
Skęstantys vobleriai toliau metami tik teoriškai. Gal skamba keistai, bet kuo toliau jie nuskraidinami, tuo giliau nuskęsta, kol pradedi traukti, todėl reali darbo zona dar labiau sutrumpėja. Tokius modelius efektyviausia valdyti 10–20 metrų ribose, kad spėtum koreguoti gylį spiningo judesiais.
Bendra taisyklė šiuo atžvilgiu yra paprasta: kuo giliau nyra vobleris, tuo arčiau spiningautojo jis privalo būti, kuo sekliau – tuo toliau išliks kontroliuojamas.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
