Ar sunku įsisavinti tvičingą? Spiningas
Vėlus ruduo yra toks metų laikas, kuris atveria puikias perspektyvas mėgstantiems tvičingauti. Nors gal derėtų sakyti, kad mokantiems, nes taip vesti masalus, o konkrečiai – voblerius, tinkamai sugeba ne kiekvienas spiningautojas, kuris turi net ir tinkamą ar specializuotą šiam žūklės būdui įrangą. Straipsnis bus iš kelių dalių, nes noriu tvičingavimo tema pakalbėti kiek galima plačiau.
Kita vertus, mano „kalbėjimas“ gali ir neatitikti kai kurių patyrusių spiningautojų minčių, nes pasakosiu apibendrintai, o žvejai dažnai yra įpratę žuvauti tik tam tikruose vandens telkiniuose, su atitinkamais masalų modeliais, daugiau dėmesio skiria konkrečių žuvų rūšių žūklei. Suprantama, absoliuti dauguma tvičingautojų gundo lydekas, bet tikrai ne visi.
Visgi kaip ten bebūtų, kiekvienas žvejys gaudantis specifiniais spiningavimo stiliais susidaro savitą požiūrį į tuos žūklės būdus, o aš bandysiu pateikti apibendrintą informaciją. Kartais nedideli niuansai žvejyboje gali būti lemiamas veiksnys, dėl ko vienam meškeriotojui kimba gerai, o kitas – nepagauna nieko.
Dar daugiau – pirmasis žvejys pažiūrėjęs į antrojo spiningavimo techniką, galimai ir įrangą, masalus, pasakys: „Visiškas diletantas, dar mokytis ir mokytis.“ Gal nebūkim tokie kategoriški...
Tvičingas kaip masalo vedimo būdas veikiausiai neturi vienos aiškios pradžios. Galima spėti, kad pirmieji bandymai staigiais spiningo mostais išgauti netolygų voblerio žaidimą prasidėjo dar praeitame amžiuje, o technika vėliau įgavo tinkamiausias tam animavimo formas, kurias šiandien vadiname tvičingu.
Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad šį spiningavimo būdą išpopuliarino japonų gamintojai, kai ėmė plisti specializuoti spiningai ir masalai aktyviam animavimui, nors jis atsirado ir gerokai anksčiau, tarkim, JAV, kur vietinių basų gaudytojai yra ne vieno spiningavimo būdo pradininkai. Tikslių metų ar pavardžių niekas nepasakys – viskas vystėsi savaime, kartu su pačios žūklės raida.
Kadangi jau užsiminiau apie „tinkamą tvičingavimui įrangą“, pradėkime nuo to, ko žūklės metu neišleidžiame iš rankų – spiningo. Nes garantuoju, kad pirmi pradedančiojo žvejo žodžiai, kuomet jis ateis į žūklės parduotuvę įsigyti įrangos šiam žūklės būdui, pirmiausiai bus: „Ar turite tvičingavimui skirtų spiningų?“
Tipinis universalus tvičinginis spiningas, tinkantis daugumai 7–12 cm voblerių (tiek minnow, tiek kai kuriems shad tipo modeliams), yra vidutiniškai greitos arba greitos akcijos. Fast ar regular fast (moderate fast) akcija leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp žvejo judesių staigumo, aštrumo, kad vobleris tiksliai reaguotų į mostą, ir lankstumo, kad mostas nebūtų pernelyg akcentuotas, kas tinka ne visiems voblerių modeliams (apie tai rašysiu vėliau).
Extra fast kotas dažniausiai pernelyg „nervingas“ ir tinka sunkiems, inertiškiems modeliams. Beje, tai viena iš gana plačiai paplitusių, bet neteisingų žvejybinių dogmų (apskritai nėra žvejyboje taisyklių, kurios būtų „iškaltos akmenyje“), kad tvičinginis spiningas būtinai turi būti labai „kietas“.
Gal nukrypsiu į šalį, bet noriu kai ką paaiškinti. Regular ir moderate akcijos iš esmės reiškia tą patį – vidutinio lankstumo kotą. Skiriasi tik terminija: amerikiečiai dažniau rašo „Moderate“, japonai – „Regular“. Visgi kai kurie gamintojai dar skiria niuansą – regular spiningas yra labiau panašesnis į parabolinio linkio, o moderate – kiek arčiau fast akcijos. Bet daugumoje atvejų šie du apibūdinimai paprastai sutampa, todėl visada svarbiau ne žodis ant blanko, o faktinė įrankio akcija.
Šiam žūklės būdui skirto spiningo ilgis dažniausiai svyruoja tarp 1,8 ir 2,2 metro. Tokie spiningai leidžia išgauti tikslius, staigius judesius ir kartu išlaiko patogų animavimui užmetimo atstumą. Trumpesni, apie 1,8 m kotai, tinka gaudant iš valties arba ribotoje erdvėje, tarkim, tarp augalų „langų“, tačiau jų užmetimo nuotolis mažesnis. Ilgesni nei 2,4 m spiningai, suteikia daugiau galios ir leidžia geriau valdyti masalą nuo aukšto kranto, bet tuomet šiek tiek prarandamas mosto „aštrumas“.
Taip yra teoriškai, taip daugmaž yra ir praktiškai, tačiau niekas niekada nemini vienos detalės, kuri pakankamai svarbi renkantis tvičingavimui tinkamą spiningą. Kuo žmogus aukštesnis, tuo ilgesnė jo rankų amplitude ir didesnis atstumas nuo žemės iki spiningo viršūnės laikant kotą.
Todėl aukštesniam žvejui ilgesnis spiningas netrukdys, o trumpesnis gali net atrodyti „per žemas“, nes valo kampas į vandenį bus pernelyg status. Tuo tarpu mažesnio ūgio žvejui tas pats ilgesnis kotas būtų nepatogus, jis mostus atliktų netinkamai – spiningo viršūnė siektų vandenį, riešas greičiau pavargtų, o tvičingavimas taptų mažiau tikslus. Žodžiu, ūgis tiesiogiai susijęs su spiningo ilgio pasirinkimu.
Tvičinginio spiningo užmetimo svoris (testas) tiesiogiai siejasi su jo ilgiu ir masalų dydžiu. 7–9 cm vobleriams dažniausiai tinka, tarkim, 5–21 g arba 5–18 g testo spiningai, o 9–12 cm masalams – 7–25 g ar 8–28 g užmetimo svorio kotai. Apibendrintai – mažesniesiems modeliams geriausias kotas bus nuo 5 iki 21 g užmetimo svorio, o didesniesiems – nuo 7 iki 30 g ar daugiau.
Teko išgirsti nuomonių, kad geras ar bent jau tinkamas tvičingavimui spiningas turėtų būti su platesniais žiedeliais. Tačiau tai niekuo nepagrįsta nuostata, tai netgi nelogiška, nes realybėje yra visiškai priešingai – kotui, kuris skirtas tvičingavimui reikalingi mažesni, arčiau blanko esantys žiedeliai. Toks išdėstymas užtikrina geresnį kontaktą tarp valo ir koto, todėl mosto energija perduodama tiesiai į masalą, be papildomo „gesinimo“.
Tvičingas reikalauja greito ir, fizikiniais terminais kalbant, tikslaus impulso, o dideli žiedai su aukštomis kojelėmis tą impulsą išsklaido. Mažesni žiedai taip pat mažiau vibruoja trūkčiojant, kas turi įtakos valo „tiesiajai“, o tai reiškia, kad mosto jėga perduodama tiksliau į masalą.
Be to, lengvesni (nes mažesni) žiedai sumažina svorio pasiskirstymą link viršūnės, todėl kotas tampa greitesnis ir jautresnis – po kiekvieno mosto masalas tiksliau ir greičiau grįžta į pradinę padėtį.
Nuomonė, kad tvičingui reikia platesnių žiedų, kilo iš senesnių laikų, kai pinti valai buvo storesni, prastesnės kokybės ir lipdavo prie žiedų, ypač drėgname ore. Tokiu atveju kažkiek didesni viršutiniai žiedai išties padėdavo išvengti gijos prigludimo prie blanko.
Dabartiniam tvičingui optimalus variantas – mažo diametro, žemų kojelių, tankiai išdėstyti žiedeliai, kurie užtikrina greitą reakciją ir tikslų masalo valdymą. Tačiau žiedeliai esantys arčiau ritės pageidautini visgi šiek tiek platesni, ypač kai naudojamas storesnis valas arba žvejojama per rūką, lietų, esant minusinei oro temperatūrai.
Tokiu atveju storesniam valui reikia daugiau erdvės slydimui, o siauri žiedai padidina trintį ir gali stabdyti užmetimą. Kita vertus, kaip pamatysite vėliau, tvičingui nebūtinas (neretai net nepageidautinas) tolimas masalo užmetimas.
Mažesniam vobleriui geriau „minkštesnis“ kotas ne todėl, kad taip „turi būti“, o tam, jog mažesnei masei perduoti energiją efektyviai gali tik lankstesnis spiningas. Pernelyg standus spiningas užmetant lengvesnį masalą nesulinksta, todėl metimas būna trumpesnis, vilioklio kontrolė prastesnė, trūkčiojimas per aštrus – animuojamas vobleris pradeda šokinėti nenatūraliai.
Tas pats galioja ir testui: du fast akcijos spiningai, tarkim, 5–21 g ir 8–25 g, bus skirtingo standumo, nes mažesnio testo blankas plonesnis ir lengviau linksta. Todėl, net jei ilgis ir akcija vienodi, mažesnio užmetimo svorio kotas vis tiek veiks plastiškiau tiek metant, tiek traukiant (trūkčiojant) masalą.
Jei spiningas pažymėtas, pavyzdžiui, 5–25 g testu, tai reiškia, kad jis saugiai dirba tame svorio intervale, tačiau optimalus masalų svoris visada būna vidurinėje zonoje – jos ribos maždaug 10–18 gramų. Tai ta sritis, kur kotas „įsikrauna“ natūraliai ir be perteklinio įtempimo, dirba optimaliu režimu.
Vis dėlto realus pojūtis (nesakau „akcija“, nes tai techninis terminas) priklauso ir nuo spiningo ilgio. Nors testas ir bus vienodas, bet tarkim, 1,8 m ir 2,2 m kotai elgsis skirtingai. Ilgesnis spiningas turi didesnį svirties efektą, todėl lengviau „įkrauna“ blanką idealiai dirbti su sunkesniais masalais.
Tokiu kotu galima tvičinguoti net iki 20–22 g sveriančius voblerius, išlaikant taisyklingą jų animaciją. Tuo tarpu trumpesnis, 1,8 m ilgio kotas veikia greičiau ir koncentruočiau, todėl optimalus masalo svoris jau bus apie 8–16 g. Su sunkesniais masalais jis dirbs grubiau, tvičinguojami vobleriai praras žaidimo ritmą.
Todėl galima apibendrinti taip: ilgesnis spiningas toje pačioje testų klasėje labiau artėja link viršutinio (didesniojo) svorio diapazono, o trumpesnis – link apatinio (mažesniojo). Ši priklausomybė aiškiai juntama tvičinguojant, nes čia svarbiausia ne tik masalo svoris, bet ir jo inercija bei reakcija į žvejo mostą.
Skirtingiems voblerių modeliams reikia ir skirtingo trūkčiojimų pobūdžio, todėl spiningo „charakteris“ turi atitikti masalo tipą. Agresyvesniems, ypač minnow tipo vobleriams, kurie sukurti „atsiskleisti“ trūkčiojant juos staigiai, aštriai, trumpais stipriais judesiais, geriausiai tinka kietesnis, greitos ar net labai greitos (fast, extra fast) akcijos kotas. Jis perduoda rankos mosto energiją tiesiai ir be vėlavimo, todėl vobleris šoka į šoną, sustoja ir vėl šoka – tai klasikinis „flash–stop–flash“ efektas. Tokiam stiliui labiau tinka trumpesnis kotas, maždaug 1,8–2,0 metro, nes jis suteikia tikslesnį ir greitesnį trūkčiojimą, geriau valdomas ranka.
Plastiškiau animuojamiems vobleriams, ypač shad tipo arba lėčiau judantiems minnow „suspendingams“, reikia lankstesnio spiningo – fast arba moderate fast. Tokie kotai žvejo mostą perduoda švelniau, todėl vobleris ne šoka iš vietos, o tarsi slysta vandeniu – juda optimaliausiu gamintojų jam suteiktu režimu. Šiems masalų modeliams labiau tinka 2,1–2,3 m ilgio kotas, nes jis leidžia tolygiau išlaikyti ritmą ir amortizuoti judesį.
Trumpai tariant, kietas ir trumpas kotas – agresyviam, staigiam tvičingui, o lankstesnis ir ilgesnis – plastiškam, švelnesniam. Tai vienas pagrindinių principų, kuris lemia, ar vobleris žais optimaliai pagal visas savo galimybes, ar bus „išmuštas“ iš jam numatyto animavimo ritmo.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
