Ar sunku įsisavinti tvičingą? Ritė ir valas

Tvičingui ritės dydis ir konstrukcija turi visai kitą logiką nei įprastame spiningavime, nes čia ritė patiria ne tiek traukimo, kiek smūginį, pasikartojantį krūvį. Svarbiausia – ne kiek ji „meta“ masalą, o kaip laiko ritmingą apkrovą.

Kalbant apibendrintai ir neminint konkrečių modelių, optimalus ritės dydis turėtų būti 2500 pagal Shimano ar Daiwa klasifikaciją. Tai aukso vidurys tarp svorio, galios ir tvirtumo, maždaug tokio dydžio ritė būtų daugiau ar mažiau universali įvairaus ilgio, testo tvičinginiams spiningams.

2000 dydžio ritė dar tinka trumpiems, lengvesniems kotams (iki 2 m, testas 5–15 g), tačiau dažnai turi mažesnį būgnelį ir silpnesnius krumpliaračius. 3000 dydžio modeliai naudojami tada, kai dirbama su sunkesniais vobleriais ar masalais virš 20–25 g – papildomas ritės svoris čia netgi padeda stabilizuoti spiningą, nes ritė veikia kaip svorio balansas prie rankenos. Darsyk įspėju, kad šneku apibendrintai, tai nėra „auksinė taisyklė“.

Kadangi tvičinant masalas visą laiką tarsi „išmušinėjamas“, pagrindinė pageidautina ritės savybė yra standus korpusas ir tvirtas dantračių sujungimas. Tinka ir su metaliniu, su kieto kompozito korpusu ritės, kurios turi tvirtą veleno ašį – jei ji linksta, po kelių dienų atsiranda perteklinis laisvumas (tarp pagrindinės ašies ir krumpliaračių, nes dėl apkrovos ar tepalo stokos išsidėvi dantračių, guolių lizdai), o po mėnesio ritė pradeda klibėti.

Kitas svarbus parametras – pavaros perdavimas. Pernelyg greitos ritės (7:1 ir daugiau) tvičingui netinka, nes traukia masalą per greitai ir ranka pavargsta nuo stabdymo. Optimalus variantas – 5,0–6,0:1 perdavimas, nes tokia ritė per vieną rankenos apsisukimą susuka apie 70–80 cm valo, kas leidžia dirbti tiksliai ir ritmingai.

Dėmesio verta ir būgnelio geometrija: kuo jis mažesnis, tuo mažesnė inercija ir tiksliau sustabdoma valo eiga. Tačiau labai maži (1000 tipo) būgneliai turi per mažą talpą, todėl riboja darbo komfortą, elementariai talpina per mažai valo, nes tvičinguojant neretai naudojama pakankamai stora gija.

Trumpiau tariant, tvičingui reikia ne per didelės, ne pernelyg mažos, ne dailios ir labai lengvos ar toli sviedžiančios masalą, o tvirtos, subalansuotos bei patikimos ritės. Tvičingavimui skirtas komplektas iš tiesų verčia pergalvoti senąją taisyklę, kad „spiningas svarbiau už ritę“. Čia tarsi viskas apsiverčia aukštyn kojom, nes susiduriama su tam tikrais spiningavimo paradoksais.

Pirmasis paradoksas – svorio klausimas. Taip, tvirta ritė neišvengiamai yra sunkesnė, nes patikima konstrukcija visada kainuoja gramus. Metalinis korpusas, plieniniai krumpliaračiai, storesnis velenas – visa tai padidina jos masę. Tačiau tvičingui svoris, ką jau ir sakiau, ne visada yra blogai.

Jei spiningas trumpas ir kietas (fast, extra fast), sunkesnė ritė veikia kaip atsvara – ji subalansuoja sistemą ties ranka, t. y. perstumia masės centrą link rankenos. Tada riešui tenka mažesnė apkrova, nes nereikia įtempus ranką kompensuoti spiningo „nosies“ svorio. Lengva ritė tokios atramos nesuteikia: visas svoris gula ant riešo, ir ranka pavargsta kur kas greičiau.

Galiu tą paradoksą paaiškinti dar išsamiau, nes dabartinė mada į visišką „nusilengvinimą“ (lietuviškai skamba ne kaip...) yra tikrai perdėta, nors daugumai jos sekėjų to niekaip neįrodau.

Kuomet spiningas nesubalansuotas, atsiranda jausmas, kad spiningo viršūnė visą laiką linksta žemyn, tarsi traukiama prie vandens, ir tu turi ją nuolat laikyti įtempęs riešą, kad išlaikytum horizontaliai. Jei ritė per lengva, svorio centras pasislenka į priekį – link viršūnės, todėl rankai tenka nuolat „išlyginti“ šį svorį. Ilgainiui tai vargina, ypač tvičinguojant, nes rankos judesiai būna trumpi ir dažni.

Kada ritė sunkesnė, ji veikia kaip atsvara: svorio centras pasislenka atgal, arčiau rankenos, ir spiningas laikosi natūraliai, be pasvirimo. Tokiu atveju riešas dirba ne taip intensyviai, o trūkčiojimai spiningu tampa tikslesni, labiau koncentruoti įdėjus mažiau jėgos. Taigi paradoksas tampa pusiau tariamas: ritė sunkesnė, bet jei ji subalansuoja kotą, rankai būna lengviau.

Kita vertus, jei tas pats ritės modelis būtų pigus plastikinis, jis būtų lengvesnis, bet greitai išklibtų – tada pavargtų ne ranka, tačiau nervai, kentėtų piniginė, nes šykštus moka du kartus. Todėl tvičingui svarbus ne absoliutus įrangos svoris, o balansas tarp tvirtumo ir ergonomikos.

Antrasis paradoksas – kaina. Gera, tvirta (beje, ne itin sunki, o veikiau iš lengvesniųjų kategorijos) ritė, kuri išlaiko nuolatinę smūginę apkrovą, kainuoja bent dukart, o dažnai ir tris kartus daugiau nei padorus tvičinginis kotas. Tai atrodo keistai, nes daugelyje kitų žūklės būdų ši proporcija atvirkščia.

Bet paaiškinimas paprastas, nors ir skamba bauginančiai: tvičingas „naikina“ rites. Jei konstrukcija netvirta, krumpliaračiai, velenas ar korpuso jungtys gauna mikro-smūgius kas kelias sekundes. Pigus mechanizmas to neištveria – atsiranda klibėjimas, dantračių džeržgimas, o vėliau ritė tiesiog subyra.

Todėl čia kokybė tiesiogiai atitinka kainą. Kitaip tariant, geras tvičinginis spiningas dar nereiškia gero tvičinginio komplekto, jei prie jo taikoma vidutinės ar žemesnės klasės ritė. Taigi viskas susidėlioja į savo vietas: tvirtumas turi masę, o patikimumas – didesnę kainą.

Valo storis ir struktūra labai smarkiai įtakoja tvičingavimą, nors dažnas žvejys šį niuansą linkęs nuvertinti. Plonesnis valas, turintis mažesnį pasipriešinimą tiek ore, tiek vandenyje, leidžia trūkčiojimo jėgai koncentruotis tiksliau – žvejo mostas viliokliui persiduoda greičiau, o masalas į tai reaguoja aštriau. Tačiau tuo pat metu minkštesnis, elastingesnis pintas valas dalį impulso sugeria, todėl jėgos perdavimas į voblerį tampa švelnesnis. Tai naudinga, kada reikia subtilaus, plastiško masalo žaidimo, bet ne visada tinka agresyviam tvičingui.

Storas, standus valas, priešingai, mažiau amortizuoja žvejo daromus patempimus, trūkčiojimus. Energija čia perduodama tiesiau – tarsi vobleris būtų pritvirtintas prie plonos vielos. Tokiu atveju rankos judesio jėga beveik be nuostolių pasiekia masalą, todėl kontaktas su viliokliu tampa maksimalus. Vis dėlto storesnis valas turi ir kitą medalio pusę – didesnį pasipriešinimą vandenyje. Ilgesniame atstume tai „gesina“ rankos judesius ir masalas ima lėčiau reaguoti į trūkčiojimą – žvejui sunkiau pritaikyti vienodą patraukimų ritmą.

Todėl tvičinguojant reikia savotiško lankstumo, kas reikštų, jog tenka atsižvelgti į kiekvieno voblerio modelio individualias savybes, žūklės sąlygas ir panašiai. Nedidelė gijos atkarpa (masalas užmestas netoli) ir standus valas suteikia tikslesnį, betarpiškesnį kontaktą, bet tuomet voblerio žaidimas gali tapti pernelyg „mechaniškas“. Plonesnis ir šiek tiek minkštesnis valas leidžia mostui būti tarsi gyvesniam, bet tuo pačiu metu vobleris gauna ir daugiau amortizacijos.

Jei man reikėtų rinktis vieną iš dviejų, pasakyčiau, kad visgi tvičingui tinkamesnis yra standesnis pintas valas, nes minkštas turi kelis ryškius trūkumus.

Pirma, jis labiau limpa prie blanko ir žiedų, ypač kai oras drėgnas arba pučia vėjas. Tai trukdo metimui ir mažina valdymo tikslumą.

Antra, minkšti pintukai dažniau painiojasi, nes jų gijos laisvesnės, o pats valas „sukrenta“ į kilpas ant ritės būgnelio ar užsiraizgo už žiedų. Standesnis valas laiko formą (juk lyginau – jis lyg viela) ir išlieka tiesesnis, todėl mazgų susidaro rečiau.

Trečia, minkštas pintukas didina trintį žiedeliuose, todėl masalas užsimeta prasčiau – ne taip toli ir ne taip tiksliai. Be to, toks valas menkiau perduoda mosto energiją, o ranka jaučia masalą silpniau, vobleris į trūkčiojimus reaguoja vangiau.

Standesnis, lygesnio pynimo šiuolaikinis pintas valas šiuo atžvilgiu pranašesnis: jis suteikia aštresnį kontaktą, „švaresnį“ impulsą ir stabilesnį metimą. Todėl visgi verta rinktis standesnį pintuką – jis padeda išlaikyti tiek masalo kontrolę, tiek žaidimo aiškumą. Minkštesnius valus palikime džigavimui, kur reikia daugiau laisvumo ir amortizacijos, bet ne agresyviam tvičingui.

Valu galima savotiškai kompensuoti ar papildyti spiningo akciją. Jei spiningas pernelyg lankstus, per lėtos akcijos (labiau linksta), o vobleriui reikia suteikti agresyvesnį, greitesnį žaidimą – pasirenkamas storesnis, standesnis pintas valas. Jis mažiau elastingas, todėl geriau perduoda mosto energiją į masalą, eliminuoja dalį spiningo „spyruokliavimo“ ir sustiprina tiesioginį kontaktą.

Toks valas tarsi sutrumpina visą sistemą – spiningas, valas, vobleris tampa vientisa grandine, kur impulsas perduodamas be vėlavimo. Rezultatas – tikslesni, agresyvesni trūkčiojimai, ypač kai reikia priversti masalą staigiai šoktelėti į šoną ar greitai sustoti.

Tvičingavimui plonas valas ne privalumas, bet neretai netgi trikdis (dar vienas paradoksas). Šis žūklės būdas reikalauja itin griežtos masalo kontrolės, o ne didelio užmetimo nuotolio, todėl aerodinaminiai plono valo pranašumai čia netenka prasmės. Faktiškai tvičinguojama nedideliu atstumu (turiu omenyje, kad tokiame nuotolyje geriausiai „įžaidžiamas“ vobleris). Tai būtų maždaug iki 20 metrų stovinčiame vandenyje – tiek masalo animacija praktiškai visada puikiai jaučiama ranka, vilioklis gerai kontroliuojamas.

Plonas pintukas, nors teoriškai jautresnis, praktiškai labiau painiojasi, gijos vijos „įsikerta“ ritės būgnelyje, valas vėjuotą, drėgną dieną limpa prie žiedų. Be to, dėl savo elastingumo jis sugeria dalį mosto energijos, todėl masalas reaguoja ne taip betarpiškai. Didesnis storis ir standumas kaip tik padeda perduoti rankos jėgą, išlaikant tvirtą kontaktą su vobleriu.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas