Ar sunku įsisavinti tvičingą? Pavadėliai ir cast tipo įranga
Kai kurios mano mintys galimai kartojasi, apie tai jau esu minėjęs kitose straipsnio dalyse. Tačiau bandydamas nuosekliai (arba smulkmeniškai – vadinkit, kaip norit) raštu perteikti visas žvejybines subtilybes, o ypač tai liečia techninius niuansus, aš linkęs geriau ką nors pasakyti du ar tris sykius, nei kalbėti „puse lūpų“.
Tas pats liečia ir „nukrypimus į šalį“, kadangi kai kurie aiškinimai be jų elementariai nieko verti, jei skaitantys nesuvokia sąsajų, tarkim, tarp tokio ar anokio spiningo ir vienokio ar kitokio masalo, ritės, valo ir panašiai. Kita vertus, tikrai neturiu iliuzijų, kad „tęstinius“ rašinius žvejai skaito visus iš eilės ir labai įdėmiai.
Tvičingui paprastai naudojami kieti pavadėliai – iš standaus fluorokarbono arba metalo. Todėl per plonas pagrindinis valas prie jų netinka: sistema tampa nesubalansuota, mazgai silpnesni, o masalo žaidimas iškraipomas. Optimalus pintuko storis tvičingui – apie PE 0.8–1.0, kas europiniais standartais būtų maždaug 0,13–0,17 milimetro. Toks valas pakankamai standus (šįsyk kalbu bendrine prasme) ir tvirtas, kad galima būtų agresyviai trūkčioti, bet pakankamai plonas ir lengvas, kad „negesintų“ masalo žaidimo.
Kadangi jau pradėjau apie pavadėlius, tai tęsiu toliau, nes tvičingavime jie gali lemti esminį žvejui klausimą – kibs tą dieną žuvys ar ne?
Tvirti pavadėliai, ypač iš storo fluorokarbono ar metalo, kartu su suktukais ir segtukais turi nemenką masę, o tai tiesiogiai veikia tiek voblerio žaidimą, tiek jo plūdrumą. Kietas, sunkesnis pavadėlis kartu su jungtimis taps papildomu svoriu priekinėje masalo dalyje, dėl ko keisis vilioklio balansas – vobleris ims svirti nosimi žemyn.
Neutralaus plūdrumo vobleris, kuris laboratorinėmis sąlygomis kybo horizontaliai, vandenyje taps lėtai skęstančiu arba praras neutralumą. Kartu su tuo mažės žaidimo amplitudė – trūkčiojimo energija dalinai bus „gesinama“ pavadžio standumu, todėl vobleris į žvejo mostus reaguos vangiau. Ypač tam jautrūs mažesni modeliai.
Dar vienas neigiamas efektas – pavadėlis keičia masalo elgesį pauzės metu: vietoje to, kad jis sustingtų vandens storymėje, masalas ima grimzti. Arba plaukiantis vobleris tampa lėtai skęstančiu, o lėtai skęstantis pasiekia dugną pernelyg greitai ir panašiai.
Sprendimas šiuo atveju yra paprastas: metalinį pavadėlį verta naudoti tik ten, kur realiai tikėtini lydekų išpuoliai arba gaudant aštriadantes specialiai. Visais kitais atvejais pakanka standaus, bet sąlyginai plono fluorokarbono – apie 0,35–0,45 milimetro. Geriausia, kuomet jis rišamas tiesiogiai prie masalo, be suktuko, naudojant mažą, lengvą segtuką arba visai be jo.
Gal paradoksas, tačiau kuo tobulesnis (naujesnis, šiuolaikiškesnis ir... brangesnis) „suspendingas“, tuo labiau jį išbalansuoja kiekvienas papildomas gramas priekyje. Žodžiu, neteisingai parinktas pavadėlis gali ne tik pakeisti voblerio žaidimą, bet ir „pavogti“ tą vieną lemiamą sekundę, kuomet žuvis jau buvo pasiruošusi atakuoti masalą.
Tvičinguojant jungiamojo mazgo pasirinkimas turi didelę reikšmę, nes nuo jo priklauso, kaip laisvai masalas judės vandenyje. Dažniausiai naudojama vadinamoji Rapala kilpa – laisvas mazgas, paliekantis mažą kilputę tarp valo ir voblerio kilpelės.
Toks rišimas leidžia masalui judėti į šonus be pasipriešinimo, todėl išlaikomas natūralus žaidimas ir nereikia papildomo segtuko. Tvirtas mazgas, toks kaip Clinch ar Palomar, tarsi užrakina masalą vienoje ašyje su valu – vobleris tampa mažiau judrus, jo žaidimas suvaržomas, ypač kai masalas lengvas.
Tačiau kuomet spiningaujama srovėje arba naudojami sunkesni, turintys didesnį pasipriešinimą vandens srautui modeliai, tvirtas mazgas leidžia geriau kontroliuoti voblerio eigą ir išlaikyti tinkamą kampą traukimo metu. Todėl mažiems ir neutralaus plūdrumo tvičinginiams vobleriams geriau tinka Rapala mazgas, o stambesniems ar žvejojant stipresnėje srovėje – klasikinis tvirtas rišimas.
Aišku, abejoju ar kas šiais laikais raišios mazgus. Tačiau, jei mokate skaityti tarp eilučių, tikrai suprasite, kad tai tiesiogiai susiję su karabinų (segtukų) pasirinkimu, apie juos esu rašęs išsamų straipsnį. O apskritai nenaudoti pavadėlio tikrai nerekomenduoju – užsimes už valo kabliukai, lydeka nurėš masalą, gija, užsikabinus vobleriui už šiekšto, trūks bet kurioje vietoje ir taip toliau, ir panašiai – priežasčių to nedaryti yra daug, realios naudos – apvalus nulis.
Jei pažiūrėtume (ir žiūrime), kaip tvičinguoja amerikiečiai, japonai, skandinavai ar kiti „labiau vakariečiai“, pamatytume vieną ir tą patį vaizdą – visi jie šiuo būdu gaudo naudodami cast tipo spiningus ir multiplikatorines rites. Ar mūsų žvejai nemoka tvičinguoti, ar kaip čia yra, nes šioje Europos dalyje, nors gal derėtų kalbėti konkrečiai apie Lietuvą, kastinginė įranga nepopuliari?
Gal pasirodysiu irgi nepopuliarus, bet mano nuomone cast tipo spiningai nėra geresni (arba daug geresni) už įprastinius, jie tiesiog sukurti kitai sistemai – žvejybai su multiplikatorinėmis ritėmis. Įtakos turi dar toks dalykas, kaip žvejybinės mados, individualūs įpročiai, vienokios ar kitokios įrangos išplitimas atskiruose regionuose ir panašiai.
Kastinginių spiningų konstrukcija paremta kitu veikimo principu. Žiedeliai ant jų blanko išdėstyti viršuje (išorėje), kad valas eitų tiesiai nuo multiplikatorinės ritės būgnelio. Tai mažina trintį, suteikia tikslesnę kontrolę traukiant žuvį ir efektyviau perduoda jėgą. Žiedeliai kaip taisyklė montuojami ant labai žemų kojelių, arčiau blanko, todėl kotas linksta tolygiau ir tampa jautresnis, o rankos mosto energija perduodama tiesiau. „Ragas“ ant rankenos (trigger grip) šiuose spininguose reikalingas dėl ergonomikos – jis leidžia stabiliai laikyti kotą, kai ritė yra viršuje.
Dėl tokios konstrukcijos cast tipo kotai dažnai būna greitesnės akcijos, standesni, mažiau amortizuojantys, todėl puikiai tinka masyvesniems, turintiems didesnį pasipriešinimą, sunkiau valdomiems masalams, galbūt geresni žvejojant iš valties (bet irgi atitinkamos masės voblerių modeliais).
Tačiau spiningaujant su lengvais vobleriais, jie ne visada leidžia tinkamai animuoti masalu, ypač kuomet gaudoma nuo kranto. Mano supratimu, pas mus dažniausiai naudojamiems lengviems (iki 20 g) 7–12 centimetrų vobleriams toks komplektas tampa nepraktiškas.
Multiplikatorinės ritės tvičingui turi savo privalumų, tačiau jos geresnės irgi ne visada. Jų konstrukcija leidžia masalą valdyti tiesiogiai – valas išeina be posūkio, todėl trūkčiojimas perduodamas be energijos nuostolių. Dėl to kontaktas su vobleriu tampa stabilesnis, geresnis, o žvejo mostai tiksliau paveikia masalą.
„Multiplikatorius“ taip pat greičiau „pagauna“ laisvą valą po trūkčiojimo, todėl mažėja rizika prarasti voblerio kontrolę. Tokios ritės mechanizmas tvirtesnis, o stabdis galingesnis, todėl ir sakiau, kad cast įranga labiausiai praverčia spiningaujant sunkesniais masalais.
Kita vertus, žuvaujant su cast įranga reikia daugiau įgūdžių, nes menkiausia užmetimo klaida baigiasi „barzda“ (vėjuotą dieną tokia rizika padidėja keleriopai), užmetimo atstumas bus trumpesnis, jautrumas su lengvesniais masalais – mažesnis. Be to, dažni trumpi tvičo mostai su „multiplikatoriumi“ greičiau nuvargina riešą.
Todėl žvejojant lengvais vobleriais, ypač nuo kranto, geriausias sprendimas išlieka klasikinis greitos akcijos spiningas su neinercine rite. Cast sistema prasminga tik tada, kai masalai sunkesni daugiau nei dvidešimt gramų, žūklė vyksta iš valties, kitokio laivo, gaudant labai stambias žuvis.
Ir tai netgi kai kuriais aspektais (čia tik mano nuomonė) prasilenkia su pačiu tvičingavimo supratimu, kurį jau minėjau. Priminsiu, kad šis spiningavimo būdas ypatingas tuo, kad galutinį rezultatą lemia kontaktas su masalu ir to masalo kontrolė, o ne užmetimo nuotolis ar jėga.
Kuo toliau nusviedi voblerį, tuo mažiau realaus „tvičingo“ lieka. Ilgas valas, veikiamas vėjo ar srovės, sudaro lanką, todėl mosto energija iki masalo neateina tiesiai – ji iškraipoma arba visai nuslopinama. Tokiu atveju vobleris nešokčioja, bet tik linguoja, o pauzės tampa netikslios.
Tvičingui skirtas multiplikatorines (cast) rites reikėtų rinktis pagal kelis pagrindinius kriterijus.
Pirmasis – tai „low profile“ tipo ritė, t. y. žema, kompaktiška, gerai gulanti delne, kad būtų patogu dirbti riešu.
Antrasis – svarbus stabdžių veikimas: ritė turi turėti tiksliai reguliuojamą magnetinį ar išcentrinį stabdį, kad būtų galima valdyti užmetimą ir išvengti „barzdų“.
Trečiasis – konstrukcijos tvirtumas: korpusas geriausia metalinis arba iš tvirto grafito, su standžia rankenėle ir patikimu pagrindiniu dantračiu. Lengvos, silpnos ritės tvičingui netinka – čia svarbu jėga ir stabilumas.
Ketvirtasis – ritės mechanizmas privalo būti greitas, su pavaros perdavimu bent 7,0:1 ar didesniu, nes tvičinguojant reikia greitai surinkti valą po trūkčiojimo.
Ir štai čia iš pirmo žvilgsnio tarsi prieštarauju pats sau, nes kalbėdamas apie neinercines rites sakiau, kad tvičingavimui geriau lėtesnės. Tačiau skirtumas slypi ričių konstrukcijose. Neinercinėse ritėse didelis perdavimo santykis reiškia, kad dėl greičio aukojama jos jėga, tvirtumas. Multiplikatorinėse ritėse situacija kitokia, nes jose būgnelis sukasi tiesiogiai, be valo apvijų aplink būgnelį, todėl net esant 7,0:1 perdavimui jėga neprarandama.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
