Ar sudėtinga žūklė vertikaliosiomis blizgėmis?
Jei pažiūrėtume į poledinei žūklei skirtų masalų arsenalą, pamatytume, kad dviem masalų rūšims modelių įvairove neprilygsta nė vieni kiti viliokliai. Beje, būtent jie yra ir seniausiai naudojami žieminėje žūklėje. Turbūt supratote, kad turiu omenyje avižėles ir vertikaliąsias blizges.
Jei gaudymas avižėlėmis tarsi įgauna antrą pagreitį, nes pastaruoju metu smarkiai išpopuliarėjo taip vadinamos bemasalinės jų variacijos (skamba daugiau nei keistai, nes avižėlė ir pati yra masalas), tai vertikaliosios blizgės naudojamos vis rečiau ir rečiau. Suprantama, kadangi įsigijo labai rimtą „konkurentą“ – švytuokles arba kitaip horizontaliąsias blizges.
Dabar nepradėsiu nagrinėti, kurios iš dviejų blizgių rūšių yra geresnės, jų nelyginsiu, tiesiog bandysiu padėti išsirinkti tas senąsias vertikaliąsias, nes šių vilioklių kibumas niekur neprapuolė – masalų vertinimą neretai įtakoja išankstinės meškeriotojų nuostatos.
Daug parametrų ir visi jie svarbūs
Pradėsiu nuo to, kad vertikaliosios blizgės dažniausiai gaminamos ir alavo, vario, žalvario, plieno, taip pat iš kai kurių blizgesį turinčių metalo lydinių. Galimas variantas, kada šie masalai daromi iš dviejų suklijuotų skirtingo metalo plokštelių. Nuo metalo rūšies priklauso blizgės svoris. Dalis blizgių pasunkinamos į vidinę jų pusę įliejant alavo arba švino.
Jos gali būti visokiausių formų – labiau ar mažiau ištęstos, praktiškai lygios, bet nebūtinai labai plokščios, daugiau ar tik vos išlenktos S raidės pavidalu, turinčios įvairaus gylio išilginį linkį, truputį lenktos galinėje, retai – priekinėje dalyje, pasitaiko kampuotų, briaunotų, su įvairiais „sparneliais“ ir panašiai. Tačiau bet kokiu atveju absoliuti dauguma vertikaliųjų blizgių yra simetriškos, asimetriškų rastume itin mažai.
Suteikiant blizgėms įvairias formas atsižvelgiama ir į jų svorio centrą, kuris gali būti galinėje dalyje, per patį vidurį ir viršutinėje kūno dalyje. Dažniausiais variantas yra pirmasis, ypač kai svorio centras randasi nutolęs nuo blizgės priekio maždaug du trečdalius to masalo ilgio, o rečiausias – trečiasis variantas.
Nuo vertikaliosios blizgės masės, formos ir svorio centro padėties priklauso jos animacija ir skendimo greitis. Tačiau šioje vietoje yra tam tikrų niuansų.
Blizgės masė tiesiogiai susijusi su jos dydžiu, niekas neprieštaraus, kad didesnė yra sunkesnė. Tačiau dydis gana menkai įtakoja šio masalo žaidimo braižą ir skendimo greitį, kadangi didesnį blizgės kūno paviršiaus plotą kompensuoja ir didesnė jos masė. Kur kas svarbesnę reikšme turi metalo, iš kurio pagaminta blizgė, svoris.
Todėl vienodo dydžio ir tokios pačios formos blizgės pagamintos iš kitokių metalų skęs skirtingu greičiu ir animuos kitaip, nes jų masė skirsis.
Galimas ir kitas variantas – dvi vienodos formos, vienodo dydžio, netgi identiškos masės blizgės, bet jų žaidimas ne toks pats. Keista? Nieko čia keisto, kadangi skarda, iš kurios jos pagamintos, yra skirtingo diametro.
Blizgės forma ir svorio centras priklausomi vienas nuo kito. Tačiau šiuo atveju visa tai reikia vertinti kitu „kampu“ – juk išpjaunat iš skardos ir išlankstant masalą atsižvelgiama ir į svorio centro padėtį, kadangi šių dviejų faktorių derinys suteks konkrečiam modeliui savitą žaidimą. Aišku, įskaitant dar ir blizgės masę.
Kaip tai svarbu galima buvo įsitikinti tais senesniais laikais, kuomet žūklės prekių parduotuvės prekiaudavo savadarbėmis blizgėmis. Gaminant namuose šiuos masalus nepasieinama be smulkių nukrypimų, bet tos smulkmenos kartais turėdavo lemiamą reikšmę. Nusiperki, tarkim, tris vienodas blizges, bet gerai dirba tik dvi.
Rečiau nutikdavo priešingai, kuomet gamintojo netyčinis nukrypimas nuo „normos“ suteikdavo tik kažkuriam vieninteliam masalui nepakartojamus judesius. Dėl to ir gimdavo legendos apie laimingas blizges.
Dabar vertikaliosios blizgės štampuojamos gamyklose pramoniniu būdu, jas gamintojai išbando, tikrina, todėl šie masalai visi vienodi tarsi vištos iš inkubatoriaus.
Blizgės forma ir svorio centro padėtis gali gerokai pakoreguoti to masalo skendimo greitį. Tokie dalykai, manau, suprantami. Tarkim, absoliučiai neišlenkta, palyginti siaura su smarkiai „nusileidusiu“ svorio centru blizgė ners į vandenį vertikaliai be jokių nukrypimų į šalis, o smarkiai išlankstyta arba (ir) labai plokščia, kurios svorio centras yra gerokai aukščiau, planiruos į šalis, galbūt netgi animuodama tarpais skęs horizontalioje padėtyje.
Jei nori išmokti žvejoti
Reikšmę skendimo greičiui ir animacijai turės ir vertikaliosios blizgės kabliukai. Jie būna vienšakiai, dvišakiai ir trišakiai, įtvirtinti stacionariai, pakabinti ant žiedelio ar grandinėlės. Ir visais be išimties atvejais, įskaitant kabliukų rūšis bei tvirtinimo būdus, tas pats masalas grims ir žais vis kitaip. Kaip yra geriau, atsižvelgdamas į žūklės sąlygas, nusprendžia meškeriotojas.
Tokie patys modeliai su įlituotais kabliukais skęsta greičiausiai. Paprastai įlituojami vienšakiai arba dvišakiai kabliukai, o trišakiai prikabinami ant žiedelių arba grandinėlių.
Reikėtų pabrėžti, kad neretai žvejai nelabai suvokia, kada vertikalioji blizgė animuoja pati, o kada jos judesius koreguoja pats žvejys. Faktiškai visas animavimo procesas susideda iš dviejų pagrindinių dalių – šio masalo skendimo ir jo patraukimo aukštyn, apie pauzes, virpinimus ir panašius dalykus dabar nekalbu.
Kada vertikalioji blizgė grimzta, ji žaidžia laisvai, mes dažnai sakome „sava eiga“, o tai reiškia taip, kaip yra „užprogramuota“ gamintojo. Suprantama, galima ją lengvai nuleisti į žemesnius vandens sluoksnius neprarantant kontakto, bet dabar kalbu ne apie tai, juolab šitoks animavimo variantas naudojamas retai. Aukštyn vertikaliąją blizgę visada kelia žvejys, todėl jis gali šį vilioklį patraukti staigiu bei greitu judesiu, o gali kilstelėti plastiškai ir lėtai.
Aišku, kiekvienas modelis irgi kils vis kitaip, tačiau žaidimo korekcijas padarys meškeriotojas ir taip atras geriausią animavimo variantą konkrečiam masalui.
Bet kokio masalo animacijai ir skendimo greičiui reikšmės turi ir naudojamo valo storis bei plūdrumas, tada gija labiausiai įtakoja tą minėtą laisvą blizgės skendimą.
Viename straipsnyje neseniai skaičiau, kad monofilamentinis 0,10–0,12 mm diametro valas tinkamas iki 3 g vertikaliosioms blizgėms, o nuo 3 iki 7 g šios rūšies masalams, jau galima naudoti ir 0,12–0,16 mm giją. Ten taip pat nurodyti ir tinkamiausi gyliai. Iki 3 g masalais siūloma gaudyti 2–4 m gylyje, o sunkesniais – 3–10 m gelmėje.
Gal ir taip. Visgi aš nebūčiau toks kategoriškas, kadangi nemažai įtakos šitokiems „rūšiavimams“ turės blizgės forma ir kiti jos parametrai, ne vien masė. Ypač kas liečia gylius. Nesikartosiu, jau sakiau kodėl, jei įdėmiai skaitėte – suprasite.
Reziumuočiau veikiausiai kitaip – žvejybai nedideliuose gyliuose geriausios yra iš plonos skardos pagamintos nedidelės, lengvos ir (arba) gerokai išlankstytos blizgės, kurios itin ilgai skęsta, paleistos „savieigai“ toli nusklendžia nuo vertikalės. Kaip taisyklė jos dažniausiai naudojamos gaudant pirmledžiu ešerius, tokie, bet didesni modeliai labai patinka ir lydekoms.
Kada reikia žvejoti giliai, geresnės bus mažiau judrios vertikaliosios blizgės – t. y. sunkesnės, tiesesnės pagal formą, su žemai nuleistu svorio centru. Ir tokiais masalais paprastai gaudoma viduržiemį, kadangi žuvys tupi giliai, o be to jos nenori labai aktyviai dirbančių masalų, pageidauja ilgesnių pauzių. Beje, sterkai apskritai mėgsta šio tipo modelius bet kokiu metų laiku.
Kita vertus, nėra nelaužomų taisyklių, nes žūklėje jų paprasčiausiai niekada nebūna. Visa tai – tik tendencijos, dažniausiai pasitaikančių variantų apibendrinimai.
Berašydamas šį straipsnį prisiminiau vieną patarimą, kurį ir pats siūlau pradedantiesiems žvejams – jei nori išmokti gerai blizgiauti, skaitant tokias kaip mano rašliavas ilgai truks. Geriausiai yra atsistoti šalia patyrusio meškeriotojo ir žiūrėti kaip jis tai daro.
Neatsisakau tos minties. Tik noriu akcentuoti, kad žiūrėti – dar nereiškia matyti. Dauguma akimis fiksuoja rankų judesius, juos po to kartoja žuvaudami tokiomis pačiomis blizgėmis. Regis, viskas čia gerai, bet pradedantiesiems žūklautojams vis tiek nekimba.
O ar atkreipėte dėmesį į „seno vilko“ įrangą? Iki smulkmenų, turiu omeny. Nes galbūt patyręs žvejys žuvavo 60 cm ilgio meškere, kurios strypelis buvo gana minkštas. Betgi jūsų meškerė – tik 40 cm ilgio su standžiu strypu.
Kokio storio buvo ano meškeriotojo gija, ar jis gaudė su sargeliu? Jei taip, tuomet žvejo sargelis buvo ilgas ar trumpas, metalinis, o gal pagamintas iš kitokios medžiagos?
Čia, regis, nereikšmingos detalės, tačiau jos ir lemia masalo darbą, rankų mostai – dar ne viskas...
Dėl ko blizgės būna kibios
Vertikaliosios blizgės gali būti to paties metalo, iš kurio jos pagamintos, spalvos arba padengtos kitais metalais, jų lydiniais, tarkim, sidabru, nikeliu, variu, chromu, melchioru. Taip pat būna dengtos spalvota emale arba dalinai dažytos.
Kai kuriems šios rūšies masalams išmušamos ant metalinio paviršiaus žvynelių imitacijos, rombai ir panašūs smulkūs akcentai, kurie blizges daro panašesnes į mažas žuvis. Šie „pagrąžinimai“ taip pat turi įtakos ir atsispindėjusiai nuo jų šviesai.
Bet dar labiau šviesos spindulius „laužia“, išryškina, o blizgėms suteikia natūralumo, aptakumo, sukuria dinamiškumo iliuziją pagal šiuolaikines technologijas dengti jų paviršiai. Bene paprasčiausias iš tokių patobulinimų bus visiems gerai žinomas holograminis spindesys.
Kažkada turėjome tris vertikaliųjų blizgių (ir apskritai bet kokių metalinių masalų) spalvinius variantus – balto, geltono metalo tviskesio ir varinį. Na, taip, būdavo šviesesnės ir tamsesnės, kaip sakydavome „apmusijusios“, blizgės. Dengtos sidabru arba tamsintu sidabru buvo tais laikais „topų topas“. Dabar, kaip matote, pasirinkimas šiuo atžvilgiu yra gerokai didesnis.
Ir visgi man taip ir liko geriausios minėtos trys spalvos. Žinau kodėl – įtakoja psichologiniai aspektai (tikėjimas masalais ir tiesiog įpratimas), taip pat patirtis, orientuojantis, kada ir kokias iš šių spalvų geriausiai naudoti. Štai kas daro tas blizges kibias.
Renkantis naują masalą užtrunka daug laiko, kol perpranti jo panaudojimo galimybes. Ir dabar jau kalbu ne vien apie spalvines variacijas, tenka susumuoti viską, apie ką rašiau ir tą „viską“ stengtis išnaudoti maksimaliai.
Gal kas prieštaraus, bet, mano nuomone, švytuoklių modeliai mažiau varijuoja savo žaidimu, galbūt ir mase, jų panaudojimas, jei taip galima sakyti, universalesnis nei vertikaliųjų blizgių.
Vertikaliųjų blizgių yra be galo daug modelių, kai kurie iš jų skiriasi kardinaliai tiek išvaizda, dydžiu, tiek panaudojimo galimybėmis. Ir tai viena iš priežasčių, o gal net pagrindinė, kodėl šių masalų poreikis mažėja, o švytuoklių didėja.
Dabartinė žvejų karta nori vilioklių, kuriais išmokti žūklauti galima per kuo trumpesnį laikotarpį. Tai jaunesnių, nekantrių meškeriotojų bruožas. Kita vertus, dabartiniai gyvenimo tempai irgi diktuoja savas sąlygas, tai liečia netgi žūklę.
Veikiausiai jau imu pamiršti, kaip aš pats elgdavausi prieš daug metų. Todėl nenoriu nieko kritikuoti ar primygtinai mokyti – tiesiog „priniurzgėjau“ vos ne tris A4 formato puslapius 12 dydžio šriftu, gal tuose žodžiuose rasite kažkokių tinkamų patarimų ar minčių pamąstymams. Nors galbūt dėl ko nors ir paprieštarausite – į pranašus ar visažinius netaikau...
Romualdas Žilinskas
