Ant ledo su švytuokle. Pirma dalis

Kaip prisiekęs avižėlininkas aš kažkada gana skeptiškai žiūrėjau į gaudymą kitokiais masalais. Išsyk pasakysiu, kad tai buvo labai seniai. Tačiau tokios žūklės net ir tada visiškai neatsisakiau, kartais vis pabandydavau velniu ar vertikaliąja blizge (dažniau pastarąja) paerzinti ešerius.

Bet neilgam, nes vėl į rankas imdavau seną patikrintą balalaiką, kuria sekdavosi žvejoti nepalyginamai sėkmingiau.

Ir staiga kažkas manyje tartum apsivertė aukštyn kojomis, tai nutiko daugiau nei prieš penkiolika metų, tiksliai dabar nė nepasakysiu. Tas poledinės žūklės sezonas man apskritai buvo išskirtinis – avižėle gaudžiau vos keletą kartų, nes praktiškai visą laiką žvejojau žieminių spiningėliu masalui naudodamas švytuokles.

Nuo ko viskas prasidėjo

Šis mano „apsivertimas“ nebuvo kažkokia duoklė tada dar naujai madai ar tuomet leidžiamų ir mano nuolatos skaitomų žvejybinių žurnalų šia tematika įtaka. Paprastai žiemą važiuoju meškerioti su draugais, tarp kurių yra prisiekusių blizgiautojų, o vienas senas bičiulis itin meistriškai gaudė švytuoklėmis. Jis dar ligi tol gana ilgą laiką propagavo tokią žūklę ir draugo rezultatai neretai būdavo tiesiog stulbinantys.

Pagalvojau – kuo aš prastesnis, juk irgi galiu išmokti šitokios žūklės gudrybių, juolab pasimokyti tikrai turiu iš ko. Taip ir pradėjau...

Tiesa, „užsikabinimas“ paprastai įvyksta tuomet, kai pasiseka žvejyba. Sutapimas tai ar ne, bet pirmosios žūklės kaip naujokui buvo pakankamai sėkmingos, po to vis intensyviau ir intensyviau ėmiau meškerioti švytuoklėmis.

Pirmąją savo švytuoklę gavau dovanų kažkada dar iš būsimos žmonos. Ją išsaugojau iki dabar, nors, suprantama, teko masalą naudoti ir pagal paskirtį, ir žuvų juo pagavau. Tai buvo Nils Master firmos šios rūšies vilioklis. Gulėjo jis dėžutėje pas mane gana ilgai be darbo ir tik vėliau, kai jau įnikau į blizgiavimą tokiais masalais, dovanotąją švytuoklę išbandžiau žūklaudamas.

Tiesa, su kai kuriomis kitomis švytuoklėmis irgi panašios istorijos – jų vis nusipirkdavau, nes, na, gražūs, patrauklūs akiai masalai, be to vis žadėjau, tačiau kurį laiką nedrįsau rimtai pradėti iš po ledo jais žuvauti. Žodžiu, kaip ir tas pirmasis vilioklis, taip ir jie kurį laiką gulėjo masalinėje nė sykio vandens nesuvilgyti...

Kai tik pradėjau gaudyti švytuoklėmis, žvejojau daug nesigilindamas į firmų pavadinimus. Gal anksčiau jų ir pasirinkimo tokio didelio net nebuvo, žinau, kad vieni pirmųjų, kuriais gaudžiau – Lucky John. Po to žūklės prekių rinkoje pasirodė daug Rapala tokio tipo masalų, nusipirkau ir pastarųjų.

Tuomet vadovavausi elementaria logika, mano supratimu, geriausios švytuoklės buvo tos, kurios vizualiai labiausiai primena gyvą žuvelę. Man tai imponuodavo, kadangi spiningaudamas kitais metų laikais naudodavau gana daug įvairių masalų, kurie savo spalvine gama yra panašiausi į gyvą žuvį.

Išbandžius paaiškėjo, jog neklydau, nes tokios švytuoklės išties man pasirodė pačios kibiausios, be to universaliausios, vertinant vandens telkinius bei oro sąlygas. Nesakau, kad su įvairiais spalvotais bei ryškiais masalais nepagavau nieko, kai kada ir pastarieji būdavo pakankamai kibūs.

Tęsiant tą pačią mintį – ešerys, kalbu apie stambesnį, o ne „degtukinį“, jei tik yra pasirinkimas, mieliau griebia mailių nei kokį nors kirminą ar vabzdžio lervą. Dažyti natūraliomis spalvomis šio tipo masalai yra panašiausi į mažą žuvytę ir tada ešeriui skaidriame vandenyje (žiemą jis skaidresnis nei bet kada) beveik nekyla abejonių, kad tai yra potenciali auka.

Beje, tokią pat nuomonę turiu ir apie avižėles, dauguma jų pas mane nedažytos, o natūralaus metalinio atspalvio. Ir jos man dažniausiai būdavo pačios kibiausios. Gal kažkiek įtakos turi paprasčiausias įsitikinimas, suveikia psichologinis faktorius ir dažniau žvejojant kažkokiais viliokliais visada pagausi daugiau nei tais, kuriais netiki ir žymiai rečiau juos naudoji.

Nemažai žvejų mėgsta pirkti ryškiaspalves, egzotinėmis spalvomis dažytas švytuokles. Jie tartum patys užkimba ant tų gražių „papūginių“ spalvų ir, net ilgą laiką nesulaukdami gerų rezultatų, vis tiek perka gražius, bet ne kibius masalus. Kadangi pats dirbu žūklės prekių parduotuvėje, galiu stebėti panašias tendencijas.

Gaudant nuo pirmojo ledo labiausiai pasiteisindavo natūralių ir balto metalo atspalvio, bet „prigesinti“, t. y. mažiau blizgūs tokio tipo viliokliai.

Nuo vasario mėnesio ešeriai ima labiau vertinti jau kiek kitokius – labiau blizgius, tačiau taip pat natūralių atspalvių masalus. Veikiausiai todėl, jog susidaro storesnė sniego danga ir po vandeniu prasiskverbdavo mažiau šviesos. Švytuoklių nugarėlė, mano nuomone, nėra tokia svarbi, kaip jų pilvas ar šonai.

Reikėtų akcentuoti dar sykį, kad tai buvo mano pirmoji patirtis, ankstesnės nuostatos. Panašaus principo neatsisakau ligi šiol, nors mano švytuoklių spalvinė gama plėtėsi, juolab, kad žiema žiemai nelygi. Todėl užsiciklinti ties kažkokia viena spalvine šių masalų grupe veikiausiai nederėtų.

Kabliuko įtaka masalui

Didelę reikšmę teikiu švytuoklės trišakiui, kuris prikabintas jos papilvėje. Praktika rodo, jog paprastas trišakis kabliukas ir trišakis, kuris turi specialią „akutę“, skiriasi kardinaliai. Rezultatai gaudant ešerius paprastai yra 1:10 antrojo naudai.

Yra išimčių, bet tik tuomet, kai ešeriai kimba tartum išprotėję. Nusipirkęs, mano manymu, tinkamas pagal animaciją švytuokles, bet su paprastais trišakiais kabliukais, juos pasikeičiu į kabliukus, kurie turi tas specialias „akutes“. Suderinus puikų švytuoklių žaidimą ir ešerius labiau viliojančius kabliukus gaunasi puikus derinys.

Jau sakiau, kad išimtiniais atvejais ešeriai gali kibti labai aktyviai ir tada jie ryja visą horizontaliąją blizgę. Bet taip atsitinka labai retai, o įprastai dryžuotus plėšrūnus ištraukiu pakibusius ant apatinio kabliuko, kuris dažniausiai tvirtai laiko surakinęs abi jų lūpas ir žuviai pasprukti nebūna jokių šansų.

Tai, kad trišakis kabliukas atrodo per smulkus lyginant su švytuoklės dydžiu, nėra svarbu, kadangi net ir labai mažas tokio tipo kabliukas gerai įsismeigia ešeriui. Bent jau aš juos keičiu į mažesnius, man atrodo, jog taip netgi geriau, nes šie kabliukai lengvesni ir nevaržo blizgės judesių.

Kai kurie meškeriotojai atitraukia trišakį nuo švytuoklės papilvės pakabindami jį ant specialių grandinėlių. Gal tai ir pagerina kibimą, tačiau yra neigiamas aspektas – ant grandinėlės prikabintas kabliukas neretai užsikabina už valo, „persimeta“, kaip įprastai sako žvejai.

Nenustebkite pamatę prie švytuoklių prikabintus mažus trišakius su neįprastai ilgais koteliais, tokius daro Nils Master firma. Veikiausiai gamintojai vadovaujasi jau minėta logika – nuo masalo papilvės atitrauktas kabliukas labiau masina ešerius ir mažiau varžo švytuoklės judesius bei pagerina pakirtimą. Nors dėl dviejų paskutinių teiginių nesu tikras.

„Akutės“ spalva vaidina taip pat gana svarbų vaidmenį, nes pastebėjau, kad vienos ešerius vilioja labiau, kitos – mažiau, plėšrūnų noras taip pat gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ar vandens telkinio. Pačia kibiausia laikyčiau fosforinę su raudonu taškeliu, labai geros yra salotinė bei geltona su raudonais taškeliais.

„Akutę“ galima pakeisti dirbtinėmis trūklių lervomis, galima ant juos mauti ant vienšakio kabliuko. Neblogai ešerius vilioja ir ką tik pagauto ešerio akis, tai senų meškeriotojų senas triukas, nors gal žuvims akių išlupinėti ir nederėtų.

Prieš papasakojant apie tai, kaip turi dirbti gera švytuoklė, pirmiausiai reikėtų pakalbėti apie gaudymo techniką. Jos išmokau iš savo draugų, kurie, kaip esu sakęs, šiais masalais žvejojo jau seniai ir rodydavo puikius rezultatus.

Tais ankstesniais laikais ieškojau informacijos ir internete, dažniausiai užsienio žvejų svetainėse, nes kai kurių šalių meškeriotojai horizontaliosiomis blizgėmis gaudo jau labai seniai ir tai daryti tikrai moka.

Radau ten gerų patarimų, visgi siūlyčiau visko nepriimti už „tikrą pinigą“. Tai, kad jie daug pagauna – faktas, bet žūklės sąlygos, lyginant su mūsų vandens telkiniais, gali būti labai skirtingos, įvairių žuvų rūšių santykis, kiekis irgi ne toks, koks yra Lietuvoje.

Bus tęsinys.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas