Ant ledo su švytuokle. Antra dalis

Galbūt horizontaliųjų blizgių animaciją sunkiau perprasti pradedančiajam meškeriotojui arba tiems, kurie gaudo tik avižėlėmis. Bet net ir pastarieji žvejai, jei vilioja žuvis aktyviai, manau, netruks įgusti žuvauti švytuoklėmis.

Galiausiai juk nė vienas mūsų mokytas negimė. Patirtis ateina su laiku, tai priklauso nuo noro ir praleistų dienų skaičiaus ant ledo. Ir veikiausiai nuo žmogaus gebėjimų, bet apie tai dar kalbėsiu.

Techniniai niuansai

Švytuoklę merkiu į eketę ir dažniausiai nuleidžiu iki pat dugno. Tuomet pakeliu 10–15 cm aukščiau grunto – tai ir bus tas vandens sluoksnis, kuriame žaisiu masalu.

Po to meškerę staigiai kilsteliu maždaug 20–30 cm aukštyn ir iš karto gražinu ją į pradinę poziciją. Timptelėjimo momentu horizontalioji blizgė nukrypsta nuo vertikalės ir kada ranka su meškerėle gražinama į pradinę padėti, švytuoklė irgi atplaukia į tą vietą iš kur pajudėjo.

Šis veiksmas (t. y. blizgės šuolis ir grįžimas atgal) užtrunka apie 1–2 s. Kuomet švytuoklė atsiduria ankstesnėje padėtyje, darau 2–3 s pauzę. Kai kas ramybės būseną ištempia iki 8–10 s, tačiau, manau, kad tai reikalinga tik tada, kai žuvys būna itin vangios.

Po šuolio į šoną grįžęs atgal masalas sustoja ties vertikaliai į eketę nukreiptu valu, bet nesustingsta, o pasisuka į kurį nors šoną. Po neilgos pauzės vėl daromas jau minėtas mostas ranka, bet dabar švytuoklė plaukia į šalį jau kita kryptimi, ji niekada nejudės antrą kartą iš eilės tuo pat keliu.

Daug kas galvoja, jog horizontalioji blizgė, kuri juk ir vadinama švytuokle, juda būtent švytuoklės principu, t. y. po vieno timptelėjimo „suvaikščioja“ horizontaliai kelis kartus vis mažindamas nukrypimą nuo vertikalės ir tik po to sustingsta pradiniame taške.

Visiškai ne – horizontalioji blizgė į šoną nuplaukia tik vieną sykį ir grįžusi atgal, kaip jau sakiau, niekur daugiau neplaukia, bet tik pasuka savo nosį į kitą pusę (nebūtinai kardinaliai priešingą). Masalas, keliant ranką, juda labai greitai, o į pradinį tašką grįžta jau gerokai lėčiau.

Bene svarbiausias dalykas tinkamai žaisti švytuokle yra tiksliai atlikti rankos pakėlimą. Kokia jėga patraukiame masalą aukštyn, kaip staigiai – net nepasakysiu. Todėl, kad tai paprasčiausiai reikia jausti.

Supratimas, kaip kuri švytuoklė žais po meškeriotojo atliekamų rankos pakėlimų ateina tik po kurio laiko, bent po keleto intensyvių žūklių. Kai kurie meškeriotojai ir per visą sezoną gana dažnai žuvaudami neišmoksta teisingai judinti masalo. Jie kartais pagauna ešerių, bet tik kartais, kada dryžuotieji plėšrūnai kimba be didesnių kaprizų, bet jei bent kiek vangesni – lieka be laimikio.

Įranga žuvaujant su švytuokle

Nelaikau savęs asu, nes žinau žvejų, kurie gaudo tikrai geriau. Būna, jog žuvauji identišku masalu, valo storis, netgi įrankiai tokie patys, bet rezultatai gerokai skiriasi. Ir esmė tikrai ne kibi eketė, tačiau sugebėjimas priversti švytuoklę teisingai judėti.

Didelę įtaką horizontaliosios blizgės darbui turi valo storis bei meškerėlė. Faktas, kad pririšta prie plonesnio valo švytuoklė judės laisviau ir labiau gundys ešerius. Aš žvejoju 0,16–0,18 mm diametro valu, aišku, geriau būtų dar plonesniu. Bet kartais užkimba lydekos, o taip pat ir stambūs ešeriai, todėl tenka ieškoti optimalaus varianto ir masalo žaidimui, ir žuvies traukimui.

Gerų meškerių gaudymui švytuoklėmis pas mus parduotuvėse anksčiau buvo labai nedaug. O ir tos tik iš bėdos arba kainuodavo pernelyg brangiai. Todėl žvejodavau savadarbiu įrankiu (jų galima buvo nusipirkti Kaune pas vieną meistrą), kuris pagamintas iš feeder tipo dugninės meškerės viršūnėlės. Tokia meškerė pakankamai lanksti, kad rodytų menkiausią ešerio kibimą, bet tuo pačiu užtektinai standi, kad smarkiai neperlinktų patraukiant švytuoklę.

Bet tai buvo anksčiau, juk straipsnį pradėjau nuo savo pirmųjų žingsnių žuvaujant švytuoklėmis. Dabar, kaip sakoma, laikai kiti ir vaikai kiti...

Kai kurie meškeriotojai ant žieminių spiningėlių viršūnėlių pritaiso sargelius. Gana skeptiškai žiūriu į tą papildomą meškerės elementą. Juk kai kurie sargeliai varžo laisvą valo judėjimą, apšalęs ledu jis užstringa, be to švytuoklės gali būti įvairaus svorio, tad universalų sargelį labai sunku parinkti. Vėl pažiūrėjus į praeitį – gal tik vienintelis Vytautas Barcevičius sugebėdavo pagaminti universalius sargelius.

Ritę naudoju neinercinę. Beje, ji man labiau reikalinga, kada ieškau žuvų arba kuomet užkimba stambus laimikis ir tenka jį varginti. Užkibusius ešerius traukiu paėmęs už valo (dažniausiai), nes nenoriu išderinti jau nustatyto „kibaus“ gylio.

Kas dar yra svarbu

Ešeriai švytuokles dažniausia čiumpa joms tik sugrįžus į pradinę padėtį arba net esančias visiškoje ramybės būsenoje. Labai reti atvejai, kada rainuoti plėšrūnai masalą čiumpa jam pradėjus judėti.

Norėčiau dar sugrįžti prie masalų temos. Aš gaudau vien tipinėmis, jei taip galima sakyti, švytuoklėmis, kurios yra klasikinės pailgos formos, aptakios, turi plastikinius sparnelius, o ne plaukelių uodegas. Visokios su kuprelėmis ar kitaip įmantriai pagamintos man nepatinka. Net nežinau kodėl, bet esu įsitikinęs, jog klasikinės geriausios.

Beje, tokie masalai dirba, lyginant su kitais, gana agresyviai, tačiau jais vienodai sėkmingai žvejoju ir ant pirmo ar paskutinio ledo, ir per patį viduržiemį. Tie visokie plokšti ir kuproti labiau tinkami lydekoms. Tačiau aš ir lydekas gaudau su klasikinėmis švytuoklėmis, tik didesnėmis nei įprastai ir dabar jau nevengiu ryškių spalvų.

Tiesa, ešeriams skirtų horizontaliųjų blizgių dydis priklausomai nuo metų laiko varijuoja. Nesakau, jog negalima meškerioti tokiomis pačiomis viduržiemį ir nuo pirmo ledo, bet, kaip rodo praktika, pirmledžiu geresni rezultatai būna gaudant truputį didesniais masalais. Man tokie bus 5 cm dydžio.

Įsibėgėjus žiemai žvejoju dažniausiai 2–3 cm švytuoklėmis. Pavasariop galima bandyti vėl didesnėmis, nors teoriškai to lyg ir neturėtų būti, nes ešerių skrandžius spaudžia išbrinkę ikrai, visgi praktika neretai prasilenkia su teorija.

Telkinio gylis turi reikšmę masalo dydžio pasirinkimui. Didesnės švytuoklės bus ir sunkesnės, jos judės didesne amplitude, toks masalas geriau jaučiamas meškeriotojo. Todėl didelėje gelmėje norom nenorom tenka imti sunkesnius bei didesnius masalus, kad jaustum normalų kontaktą. Juolab reikia turėti omenyje, kad vandens masė „gesina“ laisvą valo ir masalo judėjimą bei jėgą, kurią suteikia meškeriotojas truktelėdamas vilioklį.

Idealus vandens telkinys žūklei švytuoklėmis yra Kuršių marios, nes čia vyrauja 2,5–3,5 m gylis. Kauno marios – „sunkus“ vandens telkinys, kadangi čia ešerių tenka ieškoti 7–9 m gylyje, jų būriai labiau koncentruoti.

Jau rašiau, kad paprastai masalą pakeliu 20–30 cm nuo dugno ir tada pradedu juo žaisti. Tačiau tai nėra taisyklė, nes tenka orientuotis į žūklavietės pobūdį. Kuršių, Kauno mariose, kur dugnas švarus, švytuoklę galima nuleisti dar žemiau. Kai kurie žvejai bando juo net braukti per viršutinį dugno sluoksnį ir sukeltas drumzlių debesėlis išprovokuoja ešerius.

Kur yra daug akmenų, kerplėšų, žolių tenka vilioklį kelti daug aukščiau nuo dugno nei įprastai. Pasitaiko, jog ešeriai jį griebia viduriniuose vandens sluoksniuose, tad užsiciklinti vienodu gyliu tikrai neverta.

Labai efektyvu gaudant švytuokle rišti virš jos dirbtinę muselę. Ją tvirtinu ant trumpo pavadėlio (iki 5 cm ilgio) maždaug 20–30 cm aukščiau pagrindinio masalo. Ne visuose vandens telkiniuose muselė pasiteisina, bet kai kur tik ant jos ešeriai ir kimba. Labai neblogai muselę pririšti žvejojant Kauno ir Kuršių mariose. Geriausios muselių spalvos yra įvairių atspalvių raudona ir oranžinė.

Žvejodamas nuo ledo švytuoklėmis per pusdienį išgręžiu neretai daugiau nei šimtą ekečių. Ešerių žūklė yra nuolatinis jų būrių ieškojimas.

Dažniausiai dryžuotieji plėšrūnai masalą griebia vos jį panardinus ir suradus reikiamą gylį. Paprastai tai įvyksta po 2–3 rankos mostų, tad daugiau nei 10 kartų vienoje eketėje dažniausiai nė nebandau, o einu ir gręžiu kitą. Po kurio laiko galima sugrįžti mėginti laimę ankstesnėse eketėse.

Žinomuose vandens telkiniuose skylių nereikia tiek daug gręžti, nes jau daugmaž žinau kur galėtų būti ešerių. Bet kada nuvažiuoji pirmąsyk į kokį nors ežerą ar tvenkinį, tai tenka padirbėti iš peties, nes ieškau dugno nelygumų, povandeninių daubelių ar kalnelių, ties kurių šlaitais mėgsta laikytis dryžuotieji.

Apmaudžiausia, kuomet išbirbini lede kokias devyniasdešimt skylių, o žuvis užkimba tik devyniasdešimt pirmoje jau įpusėjus dienai. O juk geriausias ešerių kibimas beveik visuomet būna rytais iki pietų. Žūklė švytuoklėmis ar įprastinėmis blizgėmis visada išskirtinė tuo, jog pagautų žuvų kiekis proporcingai lygus išgręžtų ekečių kiekiui.

Kad ir kaip smagu būtų žvejoti švytuoklėmis, visada nešuosi dar ir balalaiką. Pasitaiko, kad ešeriai baksteli per blizgę, bet nei jos, nei to viliojančio papilvės trišakio taip ir nesiryžta griebti.

Jei tai kartojasi ilgai ir nepadeda masalų kaitaliojimas, imu balalaiką ir ant avižėlės kabliuko užnėręs uodo trūklio lervų vis tiek pagaunu ešerių...

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas