Nepailstanti žuvų viliotoja. 2 dalis
Nors sukriukių kūnelių formų ir nėra tiek daug, tačiau ir jie skiriasi savo naudojimo galimybėmis. Įprasti kūneliai gana universalūs ir tokius gamina beveik visos firmos. Kas paprasta – tas genialu. Štai Skandinavijos šalyse labiau vertinamos sunkiasvorės sukrės, todėl jų korpusas daromas masyvesnis, aptakesnis. Tokie masalai puikiai tinka ne tik gaudant lašišas ir upėtakius kalnų upėse, bet ir Neryje ar Šventojoje žvejojant šapalus bei meknes. O gal ir mūsiškes lašišas.
Pažvelgę į Blue Fox asortimentą, pamatysime, kad 90 proc. šios firmos produkcijos sudaro viliokliai, turintys varpo formos kūnelį. Tokia masalo konstrukcija puikiai pasiteisina žvejojant upėtakius gilesnėse upėse, nes prieš srovę dirbantis masalas ne taip greitai kyla į viršų. Šitoks masalas tinka ir dambų rajonuose, kur lydekos, tūnančios duobėje, pageidauja, kad vilioklis praburgztų palei pat jų nasrus.
Visgi daugiausiai šiomis sukriukėmis pas mus pagaunama ešerių, ir nesvarbu kur žvejojama – tekančiuose ar stovinčiuose vandenyse. Nors bet kokiu atveju dauguma besisukančių blizgių mūsų vandenyse taikoma būtent dryžuočių žūklei, nes jie, iki smarkiai atvėstant vandeniui, itin mėgsta agresyviai dirbančius masalus. Suprantama, reikia parinkti ir atitinkamo dydžio sukriukes.
Labai išskirtinės (turiu omenyje, savitos) yra Myran sukriukės, nes dauguma šios firmos modelių turi pasunkintus, o kai kurie – dar ir ryškiai dažytus kūnelius, blizgučių lapeliai – irgi išskirtinių formų. Savo „veidą“ susikūrė Lucky John, Pontoon21 firmos, kurių dalis produkcijos – besisukančios blizgės. Tarpusavyje šių bendrovių kai kurie modeliai labai panašūs, iš pirmo žvilgsnio kartais net sunku atskirti, bet iš bendro kitų tokios rūšies masalų konteksto jos neabejotinai iškrenta.
Mėgstantiems eksperimentuoti žvejams kompanija Mepps išleido seriją sukrių (Aglia TW) su šešiakampiu kūnu, kuris viduje turi sriegį, ir todėl galima užkabinti tiek muselę, tiek silikoninį vilioklį, dėl ko žuvys kimba dar dažniau.
Kiek pastebiu, mūsų spiningautojai dažnai atkreipia dėmesį į sukriukės spalvą, dydį, lapelio formą, bet niekuomet – į patį kūnelį. O jis, manau, yra išties svarbus, galbūt labiau turi reikšmę ne tai, kaip jis atrodo, o kokiomis sąlygomis yra naudojamas (ten, kur seklu ar kur gilu, ir panašiai).
Kabliuko papuošimas
Pažvelgę į parduotuvių prekystalius, pamatysite, kad dauguma sukrių turi paprastą pliką kabliuką. Ir tai tikrai nėra blogai. Jeigu diena normali ir plėšrūnai nusiteikę pulti įžūlius įsibrovėlius, kibimų tikrai bus nemažai. Visgi tam tikrose situacijose geriau naudoti masalus, turinčius papildomą papuošimą ant kabliuko.
Įsivaizduokit, kad dabar yra gegužės mėnesio pabaiga... Ore tvyrantis karštis pamažu blėsta. Didžiulė armija vabzdžių pakyla virš garuojančio upelio vandens. Tokį vakarą visos žvynuotosios šėlsta vandens paviršiuje, visiškai ignoruodamos siūlomus masalus. Štai tada puiki proga užsikabinti nedidelę sukriukę, papuoštą neišvaizdžia musele. Rodos, to žuvims ir reikėjo...
Štai planuojant tikslinę taikiųjų žuvų (raudžių, strepečių) žūklę spiningu, būtina savo arsenale turėti keletą miniatiūrinių (Nr. 00–0) masaliukų, turinčių ryškesnių plunksnų kuokštelį, kuris ir bus pagrindinis žuvelės taikinys.
Gaudant dryžuočius, būna dienų, kai šie tik atsargiai baksnoja nosimi ar bando sučiupti patį lapelį. Tokiu atveju žuvų aktyvumą sužadina nedidukas raudonų siūlų kuokštelis. Matyt, ešeriai tomis dienomis nėra linkę ragauti žuvelių, o ryškesnis akcentas yra tik taikinys, į kurį būna nukreipta plėšrūno agresija.
Tekančiame vandenyje muselės padeda sukrę ir stabilizuoti. Plunksnos ir natūralūs gyvūnų šeriai tampa tarsi bure, kuri leidžia masalą traukti daug mažesniu greičiu. Tai ypač paranku spiningaujant virš ilgų žolių kasų, kuriose tūno storasprandžiai šapalai bei meknės, laukiantys, kol koks gardus kąsnelis įkris į vandenį. Lietuvoje strymeriai nėra populiarūs, užtat užsienio spiningautojai juos yra labai pamėgę ir, naudodami įvairias kombinacijas, pasiekia įspūdingų rezultatų.
Mūsų upėse siūlau išmėginti sukres (Nr. 1–3) su surištais nemenkas žuvelės prototipais, kurie tam tikromis dienomis būna ypač kibūs. Šapalams, meknėms ir salačiams labiausiai tinka juodos ar rusvos muselės, o upėtakiams (dažniausiai po liūčių, kada vanduo pakyla ir susidrumsčia) – ryškesnės: oranžinės, žalsvos ir pan.
Taigi visada reikia žinoti, kur ir kada naudoti papildomus vilioklius. Nematau jokio reikalo jų rišti įprastomis sąlygomis (tarkime, gaudant lydekas kanaluose, senvagėse, smarkiai užžėlusiuose nepratakiuose tvenkiniuose), nes dera atsižvelgti ir į tai, kad taip patobulintas vilioklis pasižymi prastesnėmis aerodinaminėmis savybėmis. Ir kaina tokio masalo ženkliai padidėja, taigi jei jis nutrūks, nuostoliai bus didesni. Turiu omenyje ne tik kainą, o veikiau įdėtą darbą rišant museles. Kartais muselės patraukia pernelyg smulkių lydekų dėmesį, o jų gaudyti visiškai nesiruošiame...
Spalvos, spalvos ir dar kartą spalvos
Seniau spiningautojai puikiai išsiversdavo su trijų pagrindinių spalvų (vario, žalvario ir sidabro) sukrėmis, bet paskutiniu laiku susidaro įspūdis, jog gamintojai siekia patenkinti įvairius žvejų norus ir prigamino turbūt visų vaivorykštės spalvų masalų. Tokia galybė vilioklių ne vienam, ypač pradedančiajam, gali sukelti šoką. Didesnis žūklės fanatas nekreips dėmesio ir prisipirks visą kalną geležėlių (tik įdomu, ar spės jas visas išbandyti?).
Kaip pasirinkti sukriukes taip, kad nereiktų kaupti didelės kolekcijos, o turimos tiktų pačiomis įvairiausiomis sąlygomis? Į tai atsakyti išties nėra lengva, nes viskas priklauso nuo gaudomų žuvų rūšių, mėgstamiausių vandens telkinių ir t. t. Pateiksiu tik bendro pobūdžio pastabas, kaip aš pats komplektuoju savo besisukančių blizgių arsenalą.
Pradėsiu nuo klasikos – sidabro arba balto metalo. Ši spalva gali būti dviejų rūšių – blizgi ir matinė. Spindintis kaip veidrodis sukriukės lapelis tinkamas niūrią, apniukusią ir lietingą dieną, kada vandens paviršių šiaušia nemenka bangelės. Tuo tarpu iš aplinkos mažai išsiskirianti matinė spalva geriausiai tinka dienomis su pragiedruliais ir nedideliu vėjeliu, ypač telkiniuose su tamsesniu dugnu ir drumstoku vandeniu.
Žalvaris – irgi gana universali spalvas, tinkanti ir apniukusią, ir saulėtą dieną. Galbūt ji efektyvesnė pasirodė ten, kur vyrauja smėlėtas dugnas, pereinantis į žolių kilimą. Šio atspalvio sukres yra nepamainomos ir vakarais, kada saulės spinduliai į vandenį krenta mažu kampu.
Varis – tai metalas, kuris, ilgiau pabuvęs oro ir vandens terpėje, pradeda oksiduotis. Taip tamsesnėmis dėmėmis išmarginta sukriukė labai gražiai atrodo ne tik man, bet ir skaidraus vandens gyventojoms, kai virš jų galvų plieskia kaitri saulutė. Nuo senatvės nepatamsėjusios blizgutės labai tinka juodame nuo durpių vandenyje bei skaidriuose Dzūkijos miškų upeliuose.
Štai šios trys pagrindinės spalvos visiškai patenkina mano ir žuvų norus, todėl standartinėms situacijoms to visiškai užtenka.
Be abejo, savo arsenale reikėtų turėti ne tik vienspalvių, bet ir išmargintų raudonais (lydekoms, ešeriams), mėlynais (šapalams, meknėms) ir juodais (upėtakiams, salačiams) taškeliais masalų, kurie kartais būna žymiai efektyvesni.
Kalbant apie spalvotus vilioklius, dera paminėti juodą kaip anglis spalvą. Būtent ji ypač paranki skaidriuose lyg krištolas ežeruose, kuriuose plėšrūnėms įtikti be galo sunku. Panašų efektą sukelia ir žymioji Black Fury sukrė, kurią taip garbina upėtakininkai, tačiau stovinčiuose vandenyse ją kažkodėl labiau pamėgę išverstakiai ešeriai. Nors neatsisako šio modelio ir upėse.
Margintos, tačiau ne itin ryškios sukriukės, kurios turi žalsvus, rusvus atspalvius (kalbu apie dominuojantį foną) labai tinka meknių žvejybai. Kažkaip keista, kuomet šapalai, kurie iš principo yra kone meknių broliai, labiau mėgsta ryškiai margintas blizgutes.
Daug diskusijų kyla ir dėl vadinamųjų „Fluo“ masalų. Visgi mano patirtis rodo (tai tikrai ne absoliuti tiesa, nes kiekvienas toje pačioje situacijoje elgiasi skirtingai), jog šios sukriukės visiškai neefektyvios skaidraus vandens telkiniuose. Manau, žuvis atbaido pernelyg ryškios spalvos ir virpesių derinys (ko nepasakyčiau apie minkštuosius masalus).
Išimtis – lašišos ir šlakiai, nes lašišažuvės kaip tik ir čiumpa tokių spalvų ar agresijos masalus, nuo kurių kitos žuvys galimai bėgtų. Na, bent jau taip būna migracijos pradžioje, kuomet lašišos ir šlakiai ruošiasi neršti.
Galbūt optimaliausia žūklavietė gaudyti tokiais masalais lydekas, ešerius, šapalus – nuo liūčių ištvinusi upė, kurioje matomumas būna minimalus, o sukriukės sidabro ar aukso spindesys jau iš tolo pastebimas plėšrūnų.
Besisukanti blizgutė – senoji geroji pažįstama, padovanojusi daugeliui meškeriotojų pirmąjį laimikį. Ir nesvarbu, kad šiandien masalų dėžutėse puikuojasi prabangūs vobleriai – pora laisvų skyrelių tikrai atrasite ir sukriukėms, kurios galbūt dar ir šiais metais padovanos viso gyvenimo žuvį, išpildančią pačius slapčiausius troškimus...
Nerijus Rimkūnas
