Nepailstanti žuvų viliotoja. 1 dalis
Kiekvieną spiningavimo sezoną žūklės reikmenų parduotuvės papildo savo ir taip jau nemenką asortimentą naujomis prekėmis. Nematytos, negirdėtos firmos ir jų gaminiai iškart sulaukia dėmesio. Atrandami nauji geri modeliai, spalviniai variantai, ir žūklės sezonas prabėga traukiant puikiai kimbančias žvynuotąsias.
Kitais metais panaši istorija kartojasi, tik lyderio pozicijas šioje srityje užima viliokliai, atitinkantys naujausius gamybos standartus. Viskas puiku, šaunu, nes nauji masalai, gaudymo jais metodika – tai ir nauji išgyvenimai, emocijos, nauja patirtis, kurią suteikia netradiciniai sprendimai.
Vis dėlto šį kartą noriu pakalbėti apie senąją gerąją klasiką – sukriukes. Jos yra tarsi spiningavimo simbolis, taip gerai pažįstamos ir tuo pačiu paslaptingos. Kiek teko pastebėti, ypač tarp jaunesnių žvejų paplitusi nuomonė, kad „mepsas“ yra pradinukų masalas, tinkantis tik žengiant pirmuosius spiningavimo žingsnius. Vėliau būna reikalingi tik vobleriai, guminukai, vibai, spineriai ir panašiai.
Na, kiekvienam savo, tačiau būtent šiame straipsnyje pabandysiu į šį masalą pažvelgti atidžiau ir apibendrinti pagrindinius niuansus, kurie jį padaro ypač efektyvų. Tik, kaip jau esu minėjęs daugelį kartų, reikia atsižvelgti į konkrečias sąlygas.
Formų įvairovė
Ko jau ko, bet įvairių formų sukrių lapelių kūrėjai prigamino gausybę. Skiriasi ne tik lapelių dydis ar spalva, bet ir paviršius: vieni jų lygūs, kitų paviršius grublėtas ar turi lenktų bangelių. Vis dėlto klasikiniai modeliai ne veltui išlieka populiarūs jau daugelį metų.
Aglia – sukriukės, turinčios tokio tipo lapelį, sukdamosi sudaro didžiausią, 60° kampą su vilioklio kūneliu. Kokiomis sąlygomis tai paranku?
Visų pirma drumstame vandenyje, kuriame žuvys labiausiai pasikliauja šonine linija. Ne veltui šios formos lapeliai dažniau naudojami stovinčiame vandenyje, nes, traukiant vilioklį prieš srovę, šis labai greitai pakyla iš gelmės į paviršių.
Išimtimi gali būti tik mažylės, naudojamos gaudant šapalus ir kiršlius, kai yra būtina, kad masalas burzgėtų keldamas bangeles (tai ypač tinka žvejojant upeliuose karštais vasaros vakarais). Spiningaujant srovėje, šios rūšies sukriukes geriau traukti pasroviui. Tada masalas plaukia kur kas didesniame gylyje, taip atkreipdamas arčiau dugno tupinčių žuvų dėmesį.
Gali pasirodyti keista, tačiau taikiosios žuvys, tokios kaip raudės ar strepečiai, kur kas labiau mėgsta agresyviai judančias „aglias“ (smulkias, suprantama), negu ramiau besisukančias blizges. Galbūt šie masalai skleidžia tokius virpesius, kokius sukelia vabzdžiai, įkritę į vandenį?
Didieji Nr. 5–6 viliokliai sukelia nemažą pasipriešinimą vandenyje, todėl neretai juokaujama, kad, ilgiau pagaudžius šiuo masalu, galima susirgti vibracine liga. Dideliuose telkiniuose tokios besisukančios blizgės yra parankios gaudyti lydekoms gegužės–birželio mėnesiais, kada aštriadantės pradeda trauktis nuo krantų, o vandens drumstumas dar gana didelis. Pačios tinkamiausios žūklavietės – staigiai gilėjantis skardis pakrantės zonoje arba seklius, iškilęs iš didelio gylio.
Antras etapas būna rugsėjo mėnesį ir spalio pradžioje, kuomet lydekos tiesiog pageidauja didesnių ir agresyvių masalų.
Comet – tai, ko gero, viena universaliausių formų, puikiai pasiteisinusi tiek ežere, tiek ir upėje. Kampas tarp lapelio ir kūnelio – 45°. Šios sukrės iš tiesų stebina tiek savo pritaikymo galimybėmis, tiek stabiliai pagaunamu laimikiu įvairiais metų laikais. Visgi yra keletas aplinkybių, kada šios blizgės ypač tinka.
Paimkime kad ir šapalų žūklę vasaros laikotarpiu. Tada pačios efektyviausios būna Nr. 0–1 mažylės, papuoštos mėlynais taškučiais, priverčiančios storasprandžius pamiršti savo budrumą ir atsargumą. Kitas puikus pavyzdys – aštriadančių grobuonių paieška nedidelėse upėse (Dubysoje, Šventojoje). Čia Nr. 2–3 sukriukės – geriausias pasirinkimas, nes jas mėgsta ne tik lydekos, bet ir šiose upėse aptinkami gana stambūs pavieniai ešeriai, šapalai ar net vienas kitas upėtakis.
Jei man reikėtų išrinkti sukriukę, kuri būtų tinkama spiningauti įvairioms žuvų rūšims tiek tekančiame, tiek stovinčiame vandenyje, tai pasirinkčiau Nr. 2 besisukančią blizgutę, turinčią gelsvą comet tipo lapelį, papuoštą, tarkime, raudonais taškeliais. Kodėl būtent ji?
Atsakymas labai paprastas – šiuo masalu tiek aš, tiek mano pažįstami esame sugundę, ko gero, visų plėšriųjų žuvų rūšis (ir ne tik!) pačiomis įvairiausiomis žūklės sąlygomis. Universalumą, manau, lėmė tiek dydis (Nr. 2 sukrę puola ir šapalai, ir solidžios lydekos), tiek spalva (gelsva tinkama ir šviečiant saulei, ir apniukusiu oru).
Visgi šis modelis ne visada tinka (ir labai gerai, įsivaizduokite, kiek žavesio prarastų spiningavimas, jei užtektų rišti tik vienos rūšies masalą). Aš jau seniau esu minėjęs, jog universalumas – geras dalykas, bet viskam savas laikas ir vieta.
Jei masalas tinkamas tik didesniame gylyje, nematau reikalo jo naudoti pakrantėse, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, minėtą sukriukę rišu tik tada, kai tiksliai nežinau, ar šioje vietoje tūno lydeka ar būrelis šapalų. Tik išsiaiškinęs, su kuo turiu reikalų, kabinu tai vietai labiausiai tinkamą modelį.
Long – masalas, turintis tokį lapelį, kuris vandenyje juda 30° kampu. Iš visų rūšių sukriukių ši, manau, panašiausia į nedidelę žuvelę, nes turi į gluosnio lapą panašų lapelį. Nesiliauja ginčai, kas yra besisukančios blizgutės atitikmuo gamtoje. Iš tiesų greitai dirbantis sukrės lapelis nėra idealus žuvies prototipas, tačiau, kad ir kaip keista, žuvys šį vilioklį gana dažnai čiumpa. Mano manymu, viską lemia virpesiai, kuriuos žuvys pajunta šonine linija. Nemažos įtakos turi ir spalva. Intensyvūs impulsai, sklisdami vandenyje, iškart patraukia žvynuotųjų dėmesį.
Būtina sėkmingos atakos priežastis – netikėtumas. Masalas pasirodo iš kažkur staiga, netikėtai, todėl plėšrūnas nespėja jo geriau apžiūrėti ir tuoj užpuola, kad tas vėl netikėtai nedingtų. Jeigu tik žuvis turės laiko ilgiau apžiūrėti tą keistai besielgiančią „žuvelę“, šansai pajusti kitame valo gale užkibusį laimikį stipriai sumažės.
Grįžtant prie „longų“, norėtųsi pasakyti, kad šios rūšies sukriukės geriausiai tinka tekančiame vandenyje. Viską lemia mažas sukimosi kampas ir pailgas lapelis. Jeigu norite stipresnėje srovėje išlaikyti sukrę, kad ši dirbtų kuo arčiau dugno, tai pasirinkimas tik vienas – įvairių dydžių long tipo blizgės.
Salačių žūklėje retokai naudojamos sukriukės dėl jų menko užmetimo nuotolio, tačiau šiltuoju metu, ypač vakarais, didžiosios aukšlės pradeda traukti link krantų. Štai tada Nr. 1 pailgos formos sukrė bus tikrai neblogas pasirinkimas, nes vilioklis imituos nedidelę žuvelę, kuri bus neatskiriama tarp tūkstantinio mailiaus būrių.
Lusox – įdomaus lankstymo lapelis, kuris sukasi 25° kampu. Pastaruoju metu jos mano ypač pamėgtos dėl savybės, kuri nebūdinga anksčiau minėtiems modeliams.
Šios rūšies masalai turi itin lengvą kūnelį, todėl priekyje yra įmontuotas įvairaus dydžio svarelis. Užmestas vilioklis leidžiasi pasvirai, todėl lapelis pradeda suktis vos palietęs vandens paviršių. Tai itin paranku gaudant dideliame gylyje sterkus ir lydekas vadinamuoju džigavimo būdu. Pastaruoju metu silikoniniai masalai daugelyje vandens telkinių tampa ne tokie efektyvūs kaip anksčiau, todėl „lusoksai“ gali būti puiki išeitis.
Pats traukimas kiek skiriasi nuo gaudymo guminukais. Reikia 5–6 (kartais net 10) kartų pasukti ritės rankenėlę ir tik tada daroma ilgesnė pauzė. Dažnai, šitaip spiningaujant, stebimas toks reiškinys: blizgė po traukimo sklendžia virš dugno ir pajaučiamas menkas grybštelėjimas.
Tik masalui nuskendus ir vėl pradėjus traukti – veržlus smūgis per rankas. Matyt, grobuonis būna susidomėjęs sukriuke, tačiau nesiryžta atakuoti. Vos tik „žuvelė“, pailsėjusi ant dugno, vikriai sprunka į viršų, net didžiausias ir atsargiausias sterkas ar ešerys netenka kantrybės.
Uždėjus 2–4 g svarelį prie šio masalo, puikiai galima spiningauti virš povandeninių žolių karalijos, kur pavasarį ir vasarą tūno daug lydekų. Tik nereikia užsisvajoti ir, viliokliui tekštelėjus į vandenį, iškart pradėkite sukti ritės rankenėlę.
Štai ir pagrindiniai lapeliai, kurie būna montuojami besisukančiose blizgėse. Be abejo, formų pasiūla šiais laikais itin didelė ir visų jų apžvelgti tikrai neįmanoma, ir vargu ar reikia. Tai bazinės formos, kuriomis aš visiškai pasitikiu, o jų naudojimo galimybės labai plačios. Žinoma, viena kita sukriukė su neįprastu lapeliu tikrai nepakenks, nes, esant visiškai nekibai, tai gali būti tas slaptasis ginklas, kuris privers plėšrūnus pakilti iš slėptuvių ir griebti neįprastą „žuvelę“.
Bus daugiau.
Nerijus Rimkūnas
