Velkiautojo „Tėve mūsų“
Vos pradėję velkiauti žvejai dažnai neturi to pradinių žinių bagažo, kuris leistų jiems pajusti džiaugsmą traukiant pirmąjį laimikį. Ypač dabar, kuomet plėšrūnės lindi duobėse, vagose, ir daugumoje vandens telkinių jas pasiekti galima tik giliai panardinus masalą. Tam geriausiai tiks vobleris arba guminukas, visgi aš rinkčiausi pirmąjį vilioklį.
Kartais klaidas daro ir patyrę meškeriotojai, o ką jau bekalbėti apie tuos, kurie galbūt tik šįmet pradėjo domėtis velkiavimu arba, kaip dabar madinga vadinti, trolingu. Esu nemažai rašęs šia tematika, bet paprastai straipsniai būdavo išplėsti, nes norėdavosi paaiškinti viską iki smulkmenų. Tačiau kai kuriuos pagrindinius velkiavimo principus, norint giliai panardinti voblerį, galima išdėstyti ir viename rašinyje.
Todėl ši informacija bus koncentruota, išdėstyta glaustai, vengiant didesnių išvedžiojimų. Taip pat nekalbėsiu apie velkiavimą naudojant gerves, kadangi tai jau būtų kita tema, kurią galima plėtoti tik perpratus tai, ką žadu pasakyti šiame rašinyje. Rašinys bus netipinis, kadangi tai – paskiri skirsniai, kuriuos velkiautojas turėtų žinoti, kaip bet kuris krikščionis „Tėve mūsų“.
1. Ruošdamiesi velkiauti didesniame gylyje, įsigykite specialiai tam skirtus atitinkamai neriančius voblerius. Tai gali būti nebūtinai labai dideli masalai, tačiau visi jie turės ilgą ir veikiausiai platų liežuvėlį. Paprastai ant tokių vilioklių pakuočių yra nurodytas panirimo gylis. Visgi tai tėra nuoroda, galima sakyti, kad rekomendacinio pobūdžio informacija. Todėl nereikia suprasti, jog toks vobleris būtinai ners į nurodytą ant pakuotės gilumą. Kai kuriais atvejais masalas gali panirti ir giliau, nors kitąsyk jis nurodyto gylio ir nepasieks.
2. Voblerio panirimo gylis priklauso nuo jo formos, dydžio, liežuvėlio konfigūracijos, plūdrumo tipo, valo storio ir plūdrumo (galimai ir gijos nusidėvėjimo laipsnio), nuotolio nuo valties, kuriuo traukiame tą masalą, ir krypties, kuria plukdomas vobleris. Paskutinė sąlyga svarbi ne vien upėse, kur yra srovė, bet ir stovinčiuose vandens telkiniuose. Ir dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – paprastai tvenkiniuose ir pratekančiuose ežeruose taip pat yra tėkmė, kuri labiausiai juntama viduriniuose vandens sluoksniuose. Antroji – įtakos panirimui turi ir masalo traukimas pavėjui arba prieš vėją.
3. Kadangi ne visuomet ant voblerių pakuočių būna nurodyti (arba tiksliai nurodyti) maksimalūs tų masalų panirimo gyliai, reikia žinoti, kad:
a) didesni tokios pat išvaizdos vobleriai ners giliau nei mažesni;
b) didesnio liežuvėlio ploto (ilgio) tokios pačios formos vobleriai ners giliau, nei turintys mažesnį liežuvėlį, tai dažniausiai vadinamosios deep versijos;
c) tokios pat formos tokio paties dydžio ir turintys tokį patį liežuvėlį vobleriai pasieks didesnį gylį, jei jie yra skęstantieji.
4. Voblerio liežuvėlio padėtis, jo išilginės kūno ašies atžvilgiu, taip pat sąlygoja to masalo panirimo gylį. Optimaliausias, leidžiantis giliausiai panirti kampas tarp liežuvėlio plokštumos ašies ir vilioklio kūno išilginės ašies yra 5–7°. Paprastai giliau nyra tie vobleriai, kuriems kilpelė valui (segtukui) pritaisyta ant liežuvėlio, o ne ant nosies.
5. Kuo mažesnis yra valo skersinis pjūvis (jo diametras), kuo apvalesnė gija, žiūrint į skersinį jos pjūvį, tuo mažesnį pasipriešinimą vandens masei turi toks valas, o tai reiškia, kad plona gija traukiamas vobleris ners giliau nei toks pats masalas pririštas prie storesnio valo. Taip pat plonesnė gija geriau perduoda voblerio virpesius. Verta turėti atsarginių ritės būgnelių su skirtingo diametro valu, nes pakeitus valą irgi galima koreguoti kibaus modelio panirimo gylį.
6. Kadangi yra įvairaus plūdrumo pintų gijų, giliausiai vobleriai ners naudojant skęstančius ir standesnius valus. Taip pat svarbus ir pintuko glotnumas, tai reiškia, jog tankiau supintas (aštuonių ar šešiolikos vijų), padengtas slidinančiu sluoksniu valas turės teigiamos įtakos didesniam masalo panirimui. Nusidėvėjusi gija trukdys vobleriui giliai panerti. Tad velkiavimui geriausia yra naudoti brangų, bet tikrai „apvalų“, kokybišką pintą valą.
7. Itin geras velkiavimui yra pintas valas, kuris nudažytas lygiomis (dažniausiai kas 10 m) skirtingų spalvų atkarpomis. Tai leidžia žvejui kontroliuoti voblerio atleidimo nuo valties nuotolį, kuris turi įtakos masalo panirimo gyliui.
8. Paskaičiuota, kad optimalus nuotolis tarp voblerio ir valties, norint maksimaliai giliai nunardinti šį masalą, yra 40–50 m. Todėl pernelyg toli nuo valties atleidus voblerį, vilioklis, dėl valo sąveikos su vandens mase, sulig kiekvienu papildomai išleistu metru vis labiau kils į viršų. Panašiai bus vedant paskui valtį voblerį ant sąlyginai trumpos valo atkarpos – masalas maksimaliai giliai nepaners. Faktiškai, reguliuojant valo ilgį įmanoma apgaudyti pačius įvairiausius vandens sluoksnius nekeičiant voblerio.
9. Norėdami giliau panardinti voblerį, tai darykite palaipsniui – traukite jį iš mažesnio gylio į didesnį. Radę nuolaidų povandeninį dugno šlaitą pradėkite masalą traukti ten, kur gylis mažiausias. Pavyzdžiui, pradėję velkiauti 4 m gylyje ir pajutę, kad vilioklis ima pernelyg smarkiai kabinti dugną, valtį sukite į gilesnius vandenis po truputį atleisdami valą. Kuomet visiškai prarasite kontaktą su dugnu (vobleris jį turi liesti kas 3–5 sekundes), valtį apsukite ir grįžkite į pradines pozicijas palikdami išleisto valo tiek, kad masalas tik vos stuksentų į dugną. Vėl plaukite gylio link ir pagal situaciją atleiskite daugiau gijos. Šiuo atveju nebūtinas netgi echolotas, nors be jo velkiavimas ir yra labai sunkiai nuspėjamas.
10. Vobleris ners giliau, jei velkiausite pasroviui, o ne prieš srovę. Tačiau čia yra viena detalė, kuri velkiavimą pasroviui gali padaryti nerezultatyvų. Norint, kad vobleris traukiamas pasroviui nertų maksimaliai giliai, reikia jį traukti greičiau už tėkmę. Kuomet srovė nėra labai stipri, tai galbūt neturi didesnės reikšmės kibimui. Tačiau greitai bėgančioje upėje velkiavimas pasroviui tampa beprasmis, kadangi tenka plaukti taip greitai, kad plėšrūnė nespėja nutverti masalo.
Galėčiau parašyti dar bent dešimt punktų pradedančiajam velkiautojui (atsiprašau, trolingistui), bet pradžiai užteks ir tiek. Galbūt reikėtų pasakyti kelis sakinius apie įrangą.
Paprastai velkiavimui naudojami ne ilgesni nei 2,50 m spiningai, taip pat specializuoti trolinginiai meškerykočiai, kurie irgi yra trumpi. Visgi, kiek rodo mano praktika, galima drąsiai velkiauti iki 2,80 m ilgio kotais, kurie kai kuriais atvejais bus netgi parankesni už trumpus. Taip pat nereikalingi „kuoliniai“ fast ar extra fast spiningai su nerealiai dideliu testu, net jei gaudomos labai stambios žuvys.
Be abejonės, graibštas valtyje yra būtinas, tai neatsiejamas nuo šitokios žvejybos įrankis.
Jei spiningaujantys nuo kranto ir gali turėti kokių nors pretenzijų multiplikatorinėms ritėms dėl užmetimo nuotolio, tai trolinguojant jos gal net geresnės (bent jau neprastenės) už neinercines. Taip pat neturi reikšmės ir ritės bei koto balansas, kadangi meškerykočiai paprastai įstatomi į valtyje pritaisytus stovelius.
Pabaigai norėčiau patarti nemiegoti valtyje, jei žuvys nekimba. Galbūt plėšrūnės nečiumpa masalo, nes ant jo kabliuko užsikabinusi kokia nors žolė ar moliusko kriauklė, tačiau vobleris (giliai neriantis, tad veikiausiai agresyvus, sunkiai išsimušantis iš ritmo) dirba tarsi nieko nebūta. Tai rodo ir ritmingai virpanti spiningo viršūnėlė. Kartas nuo karto derėtų išsitraukti masalą ir įsitikinti ar jo trišakiai neaplipo šiukšlėmis...
Romualdas Žilinskas
