Varžybinis variantas. Pirma dalis
Žuvų viliojimas avižėle žiemą po ledu – tradicinis šiauriau gyvenančių slavų tautų žūklės būdas, dabar paplitęs praktiškai visose Europos šalyse, kur tik užšąla vandens telkiniai. Netgi Vakarų Europos kalnų ežeruose. Tai ypatingas žuvų gaudymo būdas, nes sėkmę lemia ne tik geri įrankiai, masalai, bet ypač meškeriotojo sugebėjimas avižėlei perteikti tokius virpesius, kurie labiausiai gundo žuvis griebti net be masalo virpinamą avižėlę. Pats avižėlės pavadinimas grynai lietuviškas, nes kituose kraštuose ji ir iki šių dienų vadinama rusišku vardu „mormyška“.
Šį taiklų pavadinimą parinko šviesios atminties Juozas Savickas su Algirdu Šauliu – buvę Lietuvos sportinės žūklės federacijos vadovai. Pas mus avižėle vadinamas sidabro spalvos šeriauodegių būrio vabzdelis žvyninukas (Lepsima sacharina), kuris dažnai apsigyvena virtuvėse, voniose ir, be abejo, nieko bendra neturi su avižomis.
Gaudymas avižėle reikalauja iš meškeriotojo pastabumo, rankos miklumo, žaibiškos reakcijos. O toks meistriškumas pasiekiamas tik nuolat treniruojantis, miklinant ranką. Šiame straipsnyje nekalbėsiu apskritai apie paprastą žvejybą avižėle – kiekvienas žuvautojas turi savitą, tik jam būdingą, jo patikrintą būdą, kuris dažniausiai susideda iš savų pastebėjimų, kitų žvejų patirties.
Visai kitaip meškeriotojas elgiasi poledinės žūklės varžybose, nes per jas jis turi ribotą laiką savo meistriškumui pademonstruoti. Tad viskas meškeriotojo veiksmuose ir taktikoje turi būti gerai apgalvota, kad kuo mažiau sugaištų laiko paieškoms ar įrankių keitimui, o visas dėmesys būtų sukauptas į žuvies viliojimą.
„Sekmadieniniam“ meškeriotojui, kuris eina ant ledo pasėdėti, su bičiuliais paplepėti ar vieną kitą taurelę išlenkti, atsitiktinę žuvį sugauti, judrus varžybinis žuvų žūklės būdas gali būti ne prie širdies. O štai tiems, kas traukia ant ledo žuvų medžioti, mano pastebėjimai gali praverti ir net paskatinti pačiam išbandyti jėgas rajono, šalies, o gal net pasaulio pirmenybėse pademonstruoti savo meistriškumą.
Kadangi ešeriai ir ešeriukai sudaro didžiąją tiek poledinės žvejybos varžybų, tiek mėgėjiškos žūklės laimikių masės dalį, čia ir aptarsime jų gaudymo ypatumus varžybiniu būdu.
Kaip žinia, ešeriai – ne karšiai ir į labai didelius tuntus nesitelkia – jų reikia ieškoti visoje vandens telkinio akvatorijoje, daug vaikščioti, judėti, gręžti ar kirsti ekečių. Taigi meškeriotojo apranga turi būti lengva, patogi, sauganti nuo vėjo, darganos, bet nevaržyti judesių. Bene geriausiai tinka įvairūs kombinezonai, nes jie yra vientisiniai ir lankstantis neatidengia mažiau apsaugotų vietų. Tradicinė dėžė ar krepšys?
Gal nustebinsiu tokiu pasirinkimu, tačiau, mano galva, dėžė labiausiai tinka sėsliai žūklei, o štai ieškant ešerių sugautoms žuvims laikyti labiau praverčia perpetinis krepšys. Jei vandens telkinys didelis ir toloka sugrįžti prie palikto termoso ar sumuštinių, juos patogiausia susimesti į nedidelę kuprinėlę, kuri turi gerai priglusti, nesimaskatuoti ant nugaros einant ar gręžiant eketę.
Meškerėles patogiausia laikyti savotiškuose „šoviniuose“ ant krūtinės, kepurės, rankos ar kojos. Jos turi būti vienodos formos, bet nevienodai „apginkluotos“ – nuo mažiausios avižėlės su ploniausiu valu iki stambios avižos su 0,10–0,12 mm gija. Bene patogiausios judriam ešerių gaudymui yra balalaikos. Jos lengvos, numestos negiliai prasmenga sniege, patogios laikyti ir virpinti avižėlę. Juoba, kad surinkus reikalingą balalaikų komplektą, jas keičiant per žūklę, rankai ir žvejui nereikia prie kiekvienos prisiderinti.
Pastaruoju metu varžyboms gaminamos itin lengvos meškerytės su labai plonu strypeliu ir maža ritele. Žinoma, jas taip pat galima naudoti, bet geriau pasikliauti jau minėtomis balalaikomis – jos patvarios ir patogios. Be to, nebrangios.
Tačiau balalaikos labiausiai tinka tada, kai gyliai ne itin dideli ir pereinant nuo vienos eketės prie kitos meškerė velkama ledu nesuvyniojus valo. Vienu atveju tai patogu, nes naujoje eketėje tereikia patikslinti gylį, o ne iš naujo vynioti giją.
Yra ir nepatogumų: velkama meškerė kliūva, aplimpa sniegu, ledokšniais, kurie delne ima tirpti. Gi kiekvieną kartą vynioti valą ant ritės – didelė gaišatis. Ieškant ešerių dideliuose gyliuose tokio įrankio jau nepatampysi paskui save.
Kažkada meškerėlės su multiplikatorinėmis ritėmis pas mus buvo dar neregėtas dalykas, todėl tais senais laikais atsivežiau jų iš užsienio. Jos patogios tuo, kad labai greitai galėjau suvynioti giją ir lengvai ją nuo ričių nutraukti.
Visai procedūrai atlikti sugaišdavau tiek pat laiko, kaip ir vilkdamas „balalaiką“, bet visada meškerėlės rankena būdavo sausa, šilta. Tokiam įrankiui tereikėdavo specialaus sargelio su mažyčiu žiedeliu gale, nes jautrius lavsaninius ar kito plastiko sargelius, kurie dabar dažniausiai naudojami, vyniojamas valas gali įpjauti.
Deja, tokių sargelių parduotuvėse beveik nebūdavo, tekdavo gamintis pačiam. Tik gerokai vėliau pas mus pasirodė naujos, labai mažos multiplikatorinės ritelės, skirtos poledinei žūklei. Jos išsyk sudomino mūsų žvejus, ypač tuos, kurie mėgdavo gelmėse ieškoti klumpinių ešerių. Juolab kad padidėjus gijos apkrovimui jos prasisuka. O tai itin svarbu gaudant plonu valu. Visgi smulkių avižėlių virpinimui, pasikartosiu, nėra geresnės įrangos nei tradicinės gerai „sustyguotos“ balalaikos.
Dabar daug įvairių sargelių siūlo prekybininkai, tačiau varžybinė praktika parodė, kad jautriausi, reaguojantys į atsargiausią žuvies prisilietimą yra sargeliai-juostelės iš lavsano, astrolono bei kitų panašių medžiagų. Antai lavsaninė juostelė sunkiai lūžtanti, „nenuvargstanti“, lengvai pakeičiama, reguliuojama ir ilgaamžė.
Sargelio jautrumas didžia dalimi priklauso nuo to, kaip jis apkraunamas, t. y. kaip nulinksta, veikiamas avižėlės ir masalo svorio. Tai turi pasirinkti kiekvienas meškeriotojas savo nuožiūra – kaip jam atrodo patogiau perteikti virpesius ir pastebėti kibimą. Yra trys tokio reguliavimo parametrai: kada sargelis avižėlės svorio veikiamas nulinksta beveik 90° kampu; kada jis nulinksta 45° kampu ir kada nulinksta nedaug – vos 20–25° kampu.
Dažniausiai naudojamas pirmasis būdas, bet ir jis parenkamas pagal tai, kokius virpesius avižėlei nori perteikti meškeriotojas, kokiame gylyje ir kokios žuvys gaudomos. Toks sargelio nulinkimas netinka, pavyzdžiui, žvejojant karšius, nes blogai perteikia avižėlės kilstelėjimą, o vos vos apkrautas labai puikiai pasikelia. Nedideliame gylyje meškeriojant ešerius tinka antrasis būdas (45° kampas).
Lavsininiai sargeliai, priklausomai nuo medžiagos standumo, daromi arba iš plonėjančios į vieną galą, arba iš visu ilgiu vienodo pločio juostelės, bet ne platesnės kaip 2,0–2,5 mm, o darbinės dalies ilgis yra 4–8 cm ilgio. Darbinės dalies ilgis pasirenkamas pagal tai, koks avižėlės virpinimo dažnis.
Trumpesni geriau perteikia didesnio dažnio virpesius, ilgesni – mažesnio. Antai gerai žinomas poledinės žūklės meistras Arimantas Cironka ešerių gundymui naudodavo trumpus, vos 3–4 cm ilgio lavsaninius, į galą siaurėjančius sargelius. Kol jų nebuvo, meškeriodavo savadarbiais kūginiais spyruokliniais sargeliais.
„Balalaikinės“ meškerės sargelyje reikia pravirbti tris skylutes valui. Tai patogiausia daryti plonu grąžteliu, nes jis nedeformuoja sargelio, o skylutės būna lygiais kraštais ir vienodo skersmens. Viena jų turi būti sargelio gale, antra – per vidurį tarp pirmos ir trečios. Kad lengviau būtų pastebėti kibimą, patį sargelio galiuką reikia nudažyti ryškiais dažais, nes balta juostelė susilieja su sniegu, o pilka – su eketės vandeniu.
Gaudant su multiplikatorine rite prie tokių sargelių epoksidiniais ar kitais vandeniui atspariais klijais sargelio galo apačioje priklijuojamas iš labai plonos plieninės vielos padarytas žiedelis. Jo svorio įtaką sargeliui reikia išbalansuoti sargelio storiu arba pločiu. Dera priminti, kad švitriniu popieriumi iš abiejų pusių ploninta juostelė greičiau lūžta.
Bus daugiau.
Ričardas Adamonis
