Varžybinis variantas. Antra dalis
Aktyviai ešerių žūklei reikia tokių avižėlių, kurios greitai skęstų, gražiai „žaistų“ ir būtų kibios. Ko gero, ne vienas meškeriotojas pastebėjo, kad dvi iš pažiūros vienodos avižėlės skirtingai žuvų „mėgstamos“: prie vienos žvynuotosios tiesiog lipte limpa, o į kitą tik kreiva akimi tepažiūri. Taigi pirmiausia ji turi būti pakankamai sunki, kad greitai nuskęstų ir gerai įtemptų valą.
Varžybose dažniausiai naudojamos volframinės, kadangi volframo lyginamasis svoris didesnis už kitų metalų (183,85), kuriuos galima pritaikyti avižėlių gamybai. Nors volframo ir jo lydinių apdirbimas gana sudėtingas, pats metalas gerokai brangesnis už šviną, pastaruoju metu jos jau baigia nukonkuruoti senąsias švinines avižėles.
Žinoma, galima ešerius vilioti ir avižėlėmis iš kitokių metalų, bet jos bus lengvesnės, tad norint greitai nugramzdinti į reikiamą gylį reikės rišti didesnes. O tai jau lemia jų gundymo galimybes. Taigi dryžuotųjų žvejybai labiausiai tinka jau minėtos sunkiųjų metalų avižėlės. Labiausiai, tačiau ne visada, todėl patarčiau turėti platesnį avižėlių asortimentą.
Itin didelę, o dažnai ir lemiamą reikšmę turi avižėlės spalva. Jau seniai pastebėta, kad ešerius labiausiai masina blizgančios avižėlės, o kuojoms, karšiams, plakiams labiau prie dūšios matinės. Taigi ruošiantis rainuotųjų žūklei geriau pasirinkti geltonas (žalvarines), baltas (sidabrines) itin blizgančias avižėles. Žinau kelis meškeriotojus, kurie labai sėkmingai didžiuosius gelmių kuprius vilioja paauksuotomis volframinėmis avižėlėmis.
Kadangi avižėlės forma daro lemiamą įtaką jos „žaidimui“, patartina naudoti idealiai išbalansuotas šratelio, lašelio ar avižos formos avižėles. Nedideliame gylyje labiausiai gundančios bus 2–3 mm skersmens rutulinės ir lašelio formos gerai išblizgintos avižėlės. Tačiau tai nereiškia, kad tik tokios tinka. Ypač apdairiai reikia rinktis avižėles žvejojant didesniuose gyliuose, kur mažos jau negali perteikti visų siunčiamų virpesių.
Labai svarbu, kad avižėlės korpusui būtų parinkti tinkami kabliukai, o jų ilgis ir tvirtinimo būdas nedarkytų avižėlės virpesių. Bene dažniausiai naudojami patys geriausi 20–24 numerių kabliukai, kada avižėlės korpuso skersmuo 3–3,5 mm. O stambesnėms avižėlėms tiks ir 16–18 numerių kabliukai.
Ant plono pirmojo ledo, o tada ešeriai itin aktyvūs ir gerai kimba, geriau neštis peikeną – ja galima patikrinti ledo tvirtumą. Vėliau tinka geras aštrus 9–12 cm skersmens grąžtas – juo net storame viduržiemio lede nesunku bus pravirbti eketę. O tai itin svarbu ieškant ešerių. Dabar jau galima nusipirkti grąžtą, kuriuo nesunkiai eketė padidinama, tad tiks ir mažesnio skersmens grąžtai. Juoba kad dažniausiai kimba vidutiniai rainuotieji.
Ešeriaujant galima apsieiti be samtelio – staigiai ištraukiant ledokšnius grąžtu, o lengvas aštrus kablys tikrai pagelbės velkant iš eketės didesnį kuprių ar avižėle susigundžiusį sterką, lydekaitę. Kadangi ryžomės gaudyti be dėžės, ant kelių užsidėkite nepermirkstančius minkštus antkelius, kad priklaupę galėtumėte užstoti vėją, stebėti sargelį, virpinti avižėlę.
Uodų trūklių atsargas laikykite užantyje atskirose dėžutėse, o „gamybinius“ – specialioje, aukščiau kelio pritvirtintoje, sandarioje, bet lengvai atidaromoje putplasčio dėžutėje. Ešeriai – plėšrios, žingeidžios ir… įtarios žuvys. Ne kartą teko stebėti, kaip ešeriai elgiasi pamatę avižėlę ar kitą masalą: žaibu puolę prie pasirodžiusios avižėlės ar blizgutės, jie per sprindį nuo jos įjungia stabdžius.
Nors didelių įmantrybių virpinant avižėlę kuprių gundymui nereikia, bet kai kurie dėsningumai pasitvirtino. Pateikiu kelias avižėlės virpinimo metodikas, kurias išbandė ne vienas poledinės žūklės meistras varžybose.
Kada ešeriai aktyvūs, intensyviai ieško maisto, avižėlė virpinama šitaip: avižėlę nuleidę ant dugno truputį kilstelėkite nuo jo ir padarykite 3–4 s pauzę; po to, intensyviai virpindami (apie 200–250 virpesių per min.), palengva kelkite aukštyn. Jei sugavus kelis ešerius kibti nustojo, pavirpinkite dar intensyviau, tačiau ne vienodame aukštyje – patikrinkite visą vandens sluoksnį iki ledo – dryžuotieji dažnai pasikelia paskui traukiamus gentainius.
Sunkiau sugundyti ešerius viduržiemį, bet ir juos kartais pavyksta išjudinti iš snaudulio, dar intensyviau virpinant avižėlę. Bet ir tai ne visada. Ne kartą teko įsitikinti, kad tokiu metu juos galima primasinti ir visiškai apatišku avižėlės vedimu.
Kartą, žūklaudamas Alnio ežere, sugavau kelis padorius ešerius, bet po to jie tik retsykiais baksnojo avižėlę ir pakirsti nepavykdavo. Užkabinęs kelis stambius trūklius nuleidau avižėlę ant dugno ir įtempęs valą palaukiau. Sargelis vos vos krustelėjo. Manydamas, kad ragauja pūgžlys, pakirtau. Mano nuostabai, ant valo pakibo solidus svoris. Netrukus ledą uodega plekšnojo kone puskilograminis dryžuotis.
Tą kartą, nesitraukdamas nuo eketės, ištraukiau 6 gražius ešerius. Ir visi jie avižėlę, o tiksliau – trūklius, paėmė nuo dugno. Taigi avižėlės vedimo ir virpinimo įvairovė leidžia sugundyti net pačius apatiškiausius kuprius.
Norint išlaikyti ešerius prie eketės, dera nuolatos į ją nedidelėmis porcijomis berti smulkius trūklius ir visą laiką tikrinti visus vandens sluoksnius. Būna, kad rainuotieji, varžydamiesi tarpusavyje, pakyla prie pat ledo briaunos, kad suspėtų sugriebti gardėsius. Kartais padeda ir toks būdas.
Avižėlė nuleidžiama ant dugno ir kelis kartus pastuksenama į jį. Po to pakeliama virš dugno ir palaikoma kelias sekundes – ešerio nervai neišlaiko ir sugriebia nebėgantį masalą. Kai kada avižėlę atakuoti plėšiką paskatina intensyviai virpinamos avižėlės kėlimas greitėjančiu tempu.
Ešerius, kaip ir kitas žuvis, galima gaudyti avižėlėmis be natūralaus masalo. Tokiai žūklei labiausiai tinka rutuliuko formos avižėlės, nes jos nesklendžia į šonus, tiksliai atkartoja meškeriotojo rankos siunčiamus virpesius. Tokiai žvejybai tinka ir paprastos, ir volframinės avižėlės, tik pastarosios bus per pusę mažesnės.
Labai svarbu, kad tokiam gaudymui skirtos avižėlės kabliukas nebūtų per ilgas – jis gali sukelti ešeriui įtarimą. Tarpas tarp kabliuko smaigalio, kuris turi būti atlenktas apie 30° kampu, ir avižėlės korpuso neturi būti didesnis nei 2–3 mm, o pati avižėlė su įtemptu valu turi sudaryti ne mažesnį kaip 130° kampą. Ant kabliuko kotelio galima užmauti kelis skirtingų spalvų kembriko žiedelius arba mažą išpjovą iš perlamutrinio tvisterio uodegėlės.
Avižėlės be masalo virpinamos panašiai, kaip ir su masalu, tačiau daug intensyviau. Jei dugnas dumblinas, pravartu avižėle pastuksenti į dugną ir sukėlus nedidelį dumblo debesėlį, tankiai virpinant, greitėjančiu tempu kelti aukštyn. Labai dažnai ešeriai taip vedamą avižėlę lydi iki ledo briaunos ir tik tada griebia. Neprošal retsykiais prie dugno nuleistą avižėlę kelis kartus palinguoti ir po to virpinant kelti aukštyn stabčiojant – dryžuotieji, lydėję avižėlę, taip pat sustoja ir spokso į ją, o avižėlei ėmus kilti sučiumpa.
Žodžiu, gaudant „pliką“ avižėle reikia kuo įvairiau ją virpinti ir kilnoti. Šiais laikais ne tik poledinės žūklės meistrai, tačiau ir daug paprastų mėgėjų žiemą gundyti ešerius bando bemasalinėmis avižėlėmis. Ir štai čia išties daug ką lemia žvejo meistriškumas, kadangi kiekvienai avižėlei reikalingas vis kitoks virpinimas, atsižvelgiant į jos formą, masę, žvynuotųjų aktyvumą, vandens telkinio gylį, žodžiu, tenka daug dirbti, kol įgundama sėkmingai vilioti žuvis.
Meškeriojant kuprius Kuršmarėse, kur jie gana dideliais būriais sukinėjasi sėkliuose, pakirtus pirmąjį laimikį reikia stebėti, kur link traukia sprunkantis dryžuotasis – valo palinkimas parodys plėšrūnų būrio judėjimo kryptį ir galima bus jį persekioti vis užbėgant už akių.
Toks ešerių gaudymo būdas itin įdomus ir neretai labai vaisingas. Beieškodamas kuprių meškeriotojas apeina didelius plotus, susipažįsta su vandens telkinio ypatumais, o dažnai būdamas gerai perpranta rainuotųjų, ypač didžiųjų, laikymosi vietas bei įpročius. Nežinomame ežere pravers portatyvus žuvų ieškiklis.
Ričardas Adamonis
