Upėtakių gaudymas sukriukėmis. Besibaigiant pavasariui ir vasarą
Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.
Šiam laikotarpiui savo masalų arsenalą šiek tiek pakoreguokime. Ko gero, tos ankstyvą pavasarį kibios sunkiosios sukriukės jau atitarnavo ir palauks iki kitų metų. Jas pakeiskime tradicinėmis besisukančiomis blizgėmis, kurios turi comet arba aglia tipo lapelį.
Dydis yra individualus dalykas, tačiau juntama masalų mažėjimo tendencija – Nr. 1 modelis iš dėžutės ištraukiamas turbūt dažniausiai...
Gegužė
Savo upėtakiavimo karjeros pradžioje niekaip nesuprasdavau, kam reikalingas vilioklio traukimas pasroviui. Beveik visi laimikiai užkibdavo tuomet, kada blizgė sukdavosi tik traukiama prieš srovę. Vėliau, pabandęs žvejoti atvirkščiai, supratau, koks tai emocionalus ir dinamiškas būdas. Iki tol mažai naudotos „aglijos“ tapo vienu iš svarbiausių „ginklų“.
Dabar, atsižvelgdamas į didelį žuvų aktyvumą, stengiuosi apkeliauti kuo didesnį upės ruožą, norėdamas atrasti tankiau „apgyvendintus rajonus“. Ši informacija bus itin naudinga karštymečiu, kuomet apžėlusiomis pakrantėmis daug nepalakstysi.
Kur slapstosi upėtakiai? Be abejo, ten, kur yra daug maisto. Jau vien tai, kad ore skraidžioja begalė vabzdžių, mums sufleruoja apie masalo pateikimo būdą. Daug kibimų sulaukiu, kuomet sukrė, mestelta priešingo kranto link, tekšteli vandenin. Lapelis sublizga, ir upėtakis, instinkto vedamas, puola eilinį kąsnį.
Jei taip nenutinka, tuomet besisukančią blizgutę pradedu traukti pasroviui link savęs, stengdamasis, kad ji praplauktų puslankiu ir atsidurtų man prie kojų. Ypač tokia taktika pasiteisina, jeigu ties priešingu krantu yra nusvirusios, bet dar žaliuojančios medžių ar krūmų šakos. Jos žuvis ypač masina. Ir ne veltui – juk tai vabzdžių susibūrimo vietos.
Nežinau, kiek to bendro panašumo tarp sukriukės su muse ar kitu vabzdžiu, bet faktas lieka faktu – geresnių rezultatų susilaukiama spiningaujant papuoštu kabliuku. Mano manymu, lemiamos įtakos turi ne tiek pati išvaizda, o fizikinės savybės.
Puri, iš įvairių plaukelių surišta muselė, stabilizuoja sukriukės darbą srovėje, o to ypač reikia masalą traukiant pasroviui. Priešingu atveju, kuomet vilioklis plaukia prieš srovę, papildomas papuošimas nepageidautinas: sukrė kils į patį vandens paviršių.
Antra, svari priežastis – toks vilioklis lėčiau skęsta. Gal skirtumas ir nėra labai didelis, tačiau puikiai juntamas žūklaujant pusmetrio gylyje.
Tarkime, turime rėvą, kurioje, tikėtina, slapstosi žuvys. Jeigu masalą užmesime į pačią srovę ir tik sekundę uždelsime, kabliukas tikriausiai „piktai“ prisitvirtins prie eilinio akmens, kurių čia visa galybė. Muselė tą nemalonią akimirką tikrai prailgina. Ir, galų gale, psichologija – gražiau atrodantis masalas visuomet kelia didesnį pasitikėjimą. O tai turi tikrai daug reikšmės.
Kokios muselės geresnės? Manau, jog visai neblogos tos, kurios surištos ant Mepps firmos blizgučių. Nei atimsi, nei pridėsi. Gal tik didelės spalvų pasiūlos nėra – galimi red tag ir black zulu variantai. Visgi tai pakankamai universalūs modeliai. Siekiant kažko daugiau, galima pačiam, ar paprašius pažįstamų muselininkų pagalbos, surišti įdomesnį variantą. Kita vertus, kartais paprastume slypi genialumas.
Gegužę, o neretai ir kitais šiltaisiais metų mėnesiais, potencialia kibimo vieta laikau tas upės dalis, kuriose sekli rėva pereina į duburį. Čia, jei tik niekas prieš mus nenurinko „derliaus“, tikrai gali tūnoti upėtakis, šapalas ar kiršlys. Žuvis bus prisispietusi prie kokio nors dugno nelygumo ir žiūrėdama prieš srovę lauks praplaukiančio kąsnelio. Oi, kiek kartų tokiose vietose, dar neturėdamas žalio supratimo, praleisdavau puikias galimybes pasigalynėti su nuostabiais laimikiais!
O būdavo viskas taip. Ateini, pamatai gerą vietą ir sviedi sukrę į pagilėjimą. Pradedi sukti ritės rankenėlę, sukriukė veikiama stiprios srovės „užsiveda“ ir seka galingas, bet kartu ir atsargus smūgis. Rankos dreba, širdis spurda, bet viskas tuo ir baigiasi. Žuvis jokios reakcijos daugiau nebeparodydavo.
Reikalai kardinaliai pasikeitė tuomet, kai atsistodavau žuviai už nugaros ir numesdavau sukriukę į pačią rėvą. Staigus vilioklio traukimas iki pat sraunumos pabaigos, tada ritės rankenėlę būtina pristabdyti. Sukriukė, atkartodama dugno nuolydį, leisis gilyn. Tai pakankamai rizikinga, kadangi kliuvinių, galinčių sutrikdyti sklandų vilioklio traukimą, tikrai nemažai. Visgi „atmušus“ ranką pavyksta viską atlikti tinkamai.
Žuvies reakcija bus žaibiška. Smūgis, ir, ko gero, pavyks upėtakį išvysti krante. Esmė, jog laimikiui neleidžiame suabejoti daikto kilme – neprarysi ir „gardus kąsnis“ nuplauks negrįžtamai...
Birželis
Prasidėjus tikrajai vasarai, upėtakininkų gretos dar labiau praretėja. Suprantama, nes sukyla uodų spiečiai, kai kurie takeliai užželia, tampa nebepraeinami, visi nori komfortabilesnės žūklės. Visgi, man asmeniškai vidurvasarį spiningauti karališkąją žuvį smagu. Savotiškas iššūkis ir... jokios konkurencijos.
Masalų arsenalas, kurį naudojome kitais laikotarpiais, radikaliai skiriasi. Mažos ir subtilios pačios smulkiausios sukriukės tinka labiausiai. Galite sakyti, kad siūlau gaudyti sprindines žuvis miniatiūriniais masalais. Anaiptol. Tiesiog sąlygas diktuoja situacija. Man niekaip nesuprantami teiginiai, kaip galima vidurvasarį naudoti Nr. 2–3 sukriukes nusekusiuose upeliuose. Tokie paistymai kvepia tik teorija, kurią teigiantis pilietis vargu ar matė tekantį vandenį sausmečiu.
Jeigu žūklavietėje tikrai gausu mailiaus, bet pasitaiko ir solidaus dydžio egzempliorių, trišakį kabliuką galima pakeisti vienšakiu ir dar be užkarpėlės. Tai padės nežaloti mažų upėtakių, ir sąžinė liks rami. Jei nebūtų žuvies atsikabinimo galimybės, turiu pasakyti, jog didelio skirtumo, lyginant paprastus kabliukus ir mano minėtuosius, tikrai nėra.
Peržvelkime masalinės turinį. Dominuoja klasikinės metalo atspalvio besisukančios blizgutės, tarp jų įsiterpusi ir viena kita juoda sukrė – tai yra „vaistas“ beviltiškai vaiskioms ir „tuščioms“ dienoms.
Iš esmės nėra didelio skirtumo, kokios formos lapeliais gaudysime. Galbūt tik pailgieji long, lyginant mažiausius modelius, pasižymi stabiliausiu darbu. Dydis subtilus – Nr. 0–1 sukriukės. Kartais tenka gamyklinius modelius papildomai lengvinti keičiant jų kūnelius, kad tik vilioklis plauktų aukštesniuosiuose vandens sluoksniuose. O tai labai praverčia, nes vandenžolės okupuoja dabar didelius vandens telkinių plotus.
Kadangi vasarą upėtakiai maitinasi daug įvairesniu maistu ir ypač vabzdžiais, nemenką vaidmenį turi ir muselės. Kartais keiti ne pačią sukriukę, bet kitą muselę, tvirtinamą prie masalo per paprasčiausią žiedelį. Taip spiningaujant sulauki ir daug kiršlių kibimų, o jie ne prastesni priešininkai nei upėtakiai.
Visa likusi vasara
Vidurvasario taktika ženkliai skiriasi nuo vėlyvojo pavasario, visų pirma – žūklavimo nuotoliu. Dabar tikrai retai kur pavyks netrukdomam nukeliauti keletą kilometrų. Virš galvos augančios dilgelės, paslėpti bebrų urvai privers šios minties atsisakyti.
Todėl verta prisiminti ankstesnes žūkles, kuomet išsiaiškinome perspektyvesnius upelių ruožus. Ten ir verta pėdinti iš pat pradžių. Veikiausiai devyniais iš dešimties atvejų tai bus rėvos, kuriose teka greitesnė srovė bei žuvys randa daugiau deguonies. Traukiamas pasroviui masalas sulauks daugiausiai upėtakių dėmesio – ta pati mano jau minėta netikėtumo teorija.
Antras skirtumas – kibimo verta tikėtis tik labai ankstyvais rytmečiais ar net vakarais, kada upelis atgyja visu savo gražumu. Tai pavasarį kibimo intensyvumas būna visą dieną ir tokių ryškių „pikų“ pasitaiko mažiau.
Ir trečias skirtumas – nuolatinis braidžiojimas vandenyje. Pavasarį tai nėra būtina, o ten, kur neršia kiršliai, visiškai nepageidautina. O štai karštymečiu vargu ar apsieisime be bridkelnių. Priekrantės apneštos dumblu, žolėmis. Ne paslaptis, jog taip apsirengus ir masalus vaduoti sekliame vandenyje lengviau.
O ką jau kalbėti, jeigu mažą vilioklį atakuos stambus upėtakis! Teks šokti į vandenį ir neleisti trofėjui pasislėpti tankiuose sąžalynuose.
Taigi, matote – upėtakių gaudymas sukriukėmis tebeturi žavesio. Ir nesvarbu, kad šis vilioklis savo blyksinčiu lapeliu masina žuvis jau daugelį metų. Nuo to jis tikrai nesuprastėja. Atvirkščiai, spindinčiame metale gera įžvelgti praeities atsiminimus, o tai žūklei suteikia ypatingą aurą.
Nerijus Rimkūnas
