Tvisterių privalumai
Labai labai seniai (bet tik kažkam seniai, man – ne), kuomet atsirado pirmieji silikoniniai masalai mūsų šalyje, mes žinojome vos dvi jų rūšis – riperius ir tvisterius. Gal po metų, o gal po dviejų, šie masalai netgi įgijo lietuviškus pavadinimus – silikoninės žuvelės ir silikoniniai kirminai. Beje, pastarųjų žodžių rašydamas nevengiu ir dabar. Nors, atvirai pasakius, koks nors naujosios spiningautojų kartos atstovas, kuris angliškai moka geriau nei lietuviškai, gal nė nesupranta, ką turiu omenyje taip vardydamas vilioklius.
Taigi tai senais ir gūdžiais laikais šiedu silikoniniai arba, kaip irgi esame sulietuvinę, minkštieji masalai, spiningautojų akimis buvo lygiaverčiai. Paprastai pas bent kiek labiau prakutusį tuometinį žvejį masalinėje gulėdavo po lygiai riperių ir tvisterių, jie vandenyje mirkdavo taip pat daugmaž vienodai. Savaime suprantama, kad kažkurią dieną labiau vieni arba galbūt tik tie, bet kitoje žūklėje jau kiti arba tik anie sėkmingai viliodavo žuvis, tačiau visumoje buvo būtent taip, kaip sakiau.
Kadangi jau nuklydau giliai į „akmens amžių“, tai vardan istorinių faktų, derėtų paminėti, jog tada žinojome vos dvi labai „kietas“ tokių masalų gamintojas ir importuotojas – Relax ir Mann’s. Visus kitus guminukus (dar vienas lietuviškas bendrinis silikoninių vilioklių pavadinimas) mūsų žuvys čiupdavo gerokai prasčiau. Bet tokia dvivaldystė truko neilgai ir po maždaug penkerių, gal šešerių metų jau atsirado lygiaverčių, o dar vėliau – ir geresnių riperių bei tvisterių, taip pat ėmė plisti įvairių lervų, vabzdžių, sliekų, kirminų ir bala žino kieno silikoninės imitacijos. Žodžiu, atėjome į dabartį, kuri tęsiasi iki šiol.
Praeitis nuo dabarties skiriasi dar vienu esminiu aspektu – jei riperiai išliko tokie pat paklausūs, tai tvisterių populiarumas gerokai sumenko. Tačiau taip yra mano ir veikiausiai daugelio kitų vyresnių spiningautojų klaidingu vertinimu, kadangi pirmieji silikoniniai šios grupės masalai buvo tik vieno tipo – su aptakiu cilindro formos rantuotu, nusmailėjančiu į galą kūneliu, nes Relax ir Mann’s tuomet gamino vien tokius. Truputį vėliau atsirado silikoninių kirminų su vos kampuotu, plokščiu lygiu kūneliu. Bet abiem atvejais tvisterių uodega buvo palyginti ilga, bemaž kūnelio ilgio, riesta kableliu, plona ir dar labiau nuplonėjanti į apačią.
Visgi, kada paminimas žodis „tvisteris“, aš (manau, nesu toks vienas) įsivaizduoju būtent tuos pirmuosius su rantytais kūneliais silikoninius kirminus. Tai yra ne kas kita, o Fat G Tail Grub tvisterių modifikacija, šių vilioklių pas mus galima rasti daug ir dabar. Tiesą sakant, tvisterių yra įvairių rūšių, todėl, jei paimtume visas jų modifikacijas, pamatytume, kad vargu ar šiais laikais pas mus jie pasidarė mažiau populiarūs nei riperiai.
Ta tema pernai lapkritį esu publikavęs išsamų straipsnį, kuriame aiškinau, apie šios silikoninių vilioklių grupės rūšis, kaip atsirado „tvisterių“ pavadinimas, kaip skirti juos nuo silikoninių sliekų ir panašiai. Nesikartosiu, jei įdomu, paskaitykite rašinį „Tvisteris – ne toks paprastas, kaip atrodo“.
O šiame straipsnyje noriu trumpai papasakoti, kuo geri šie masalai, kokie tvisterių privalumai lyginant su kitais guminukais, kada labiausiai tinka juos naudoti. Tiesa, dabar kalbėsiu būtent apie Fat G Tail Grub modelius, nes su tokiais spiningauju ilgiausiai.
Silikoninė sukriukė?!
Turbūt nustebinsiu, jei pasakysiu, kad tvisteris yra... silikoninė sukriukė. Ir kalbu labai rimtai, kadangi jo uodegėlės sukuriamą vibraciją plėšrūnės junta labiau nei bet kurio kito silikoninio masalo. Kitas panašumas į besisukančias blizges – toks vilioklis pradeda dirbti vos jį patraukus arba, pamautą ant galvakablio, ofsetinės galvutės, paleidus laisvai skęsti. Tvisteris be problemų vibruos ir visai menkoje tėkmėje ant įtempto valo, nereikės net papildomo svorio.
Aišku, dėl plėšrūnių jutimo galbūt kai kas ir ginčysis, nes, tarkim, plačius riperio uodegėlės mostus žuvų šoninė linija fiksuoja nemenkiau, gal net labiau. Tačiau ne visi riperiai mosikuoja savo uodegomis taip išraiškingai, nes gali būti pagaminti iš kieto silikono, konstrukciniu atžvilgiu irgi galbūt yra prasčiau pritaikyti tokiems judesiams, čia reikėtų žiūrėti į konkrečius modelius. Tačiau bet kokiu atveju pastarieji guminukai būtų veikiau vartiklių atitikmuo. O tvisterių uodegos virpa itin tankiai, kokį jų modelį bepaimtume, todėl ir gretinu juos su besisukančiomis blizgėmis.
Randu ir dar panašumų su sukriukėmis – tvisteriai labiausiai priešinasi vandens srautui ir apskritai vandens masei. Taip yra dėl jų didelio kūno ploto, kadangi šių masalų suplotos uodegos virpa todėl, kad jos yra plačios ir plonos. Na, taip, dar ir dėl to, kad yra lenktos arba (ir) raitytos, bet tai kūno plotui reikšmės neturi, čia būtų šio masalo konstrukcinė ypatybė.
Galiausiai – tvisteris, kaip ir sukriukė, savo išvaizda yra nei velnias, nei gegutė. Nors mes juos ir vadiname „kirminais“, tačiau ar kas matė mūsų vandenyse, tarkim, poros sprindžių dydžio salotinį arba mėlyną su blizgučiais kirminą?
Be abejo, vobleriai irgi dažomi pačiomis įvairiausiomis spalvomis, tačiau nežinia, kaip plėšrūnės jas iš tiesų identifikuoja, betgi voblerių formos yra panašios į žuvų. Ir vartiklės, ir riperiai yra žvynuotųjų formos. Aišku, čia gal menkiausias argumentas sutapatinti sukriukes su tvisteriais, bet leidau sau ir tokį abejotiną...
Didelės tvisterių galimybės
Visa tai, ką išvardijau, tvisteriams suteikia unikalių savybių žvejyboje, kurias galima išnaudoti labai našiai. Visų pirma, tokiais silikoniniais masalais be jokių problemų gali žuvauti pradedantieji žvejai (o, ir dar vienas panašumas su sukriuke!), kadangi tvisteris puikiausiai vilios žuvis net ir traukiamas vienodu tempu bet kokiame vandens sluoksnyje. Kadangi taip irgi įmanoma sėkmingai spiningauti, nėra būtina ir speciali džigavimui skirta įranga. Nors, aišku, specializuotas spiningas visada bus geriau nei bet koks.
Tvisteriai tinka praktiškai visoms žinomoms sistemėlės, pradedant elementaria paternoster ir baigiant įvairiausiais „Rigais“, jų nevardysiu, nes tai būtų pasaka be galo. Nekalbu apie galvakablius ir ofsetines galvutes, nes tai savaime suprantama. Galbūt verta paminėti pasunkintus ofsetinius kabliukus, kada su guminukais žuvaujama ypatingai daug šiekštų turinčiose arba žolėtose vietose – tvisteris su tokiu kabliuku žais dar geriau nei riperis arba silikoninės vabzdžių lervų imitacijos.
Taip pat tvisterius galima naudoti kaip antrinius masalus, pavyzdžiui, kabinant ant vartiklių ar sukriukių trišakių kabliukų, apie tai irgi esu kažkada rašęs.
Visgi tvisteriais pas mus dažniausiai gaudoma džigaujant. Kiek matau pastaruoju metu, gal tik vienas iš penkių ar net dešimties spiningautojų juos naudoja žuvaudamas upėse. Kalbu ne apie mikrodžigą, tačiau tikslinį stambių plėšrūnių žvejojimą, nes žvejojant avižadrėbiu ir light įranga smulkūs tvisteriai geriau užsirekomendavo už bet kokius kitus silikoninius masalus jau vien todėl, kad juos noriau čiumpa taikiosios žuvys.
Ežeruose ir tvenkiniuose silikoniniais kirminais džigaujama dažniau, kodėl taip yra, jau aiškinau. Spiningaujantys upėse labiau linkę įsigyti įvairių modifikacijų riperių, kurie skiriasi tiek medžiagos standumu, tiek konstrukcija, o tvisterius vis labiau ignoruoja, neva juos puikiai pakeičia iš minkšto silikono pagamintos plačiauodegės žuvelių imitacijos.
Puikiai suprantu tuos žvejus, nes vien riperio išvaizda yra labiau imponuojanti nei tvisterio, kadangi pirmasis labiau panašus į tikrą žuvelę. Tačiau tiek savo žaidimu, tiek kitomis savybėmis šiedu masalai labai skiriasi.
Tarkim, jeigu džigaudami naudosime smarkius, aukštus vilioklių trūkčiojimus stiprioje tėkmėje, tvisterį vandens srautas veiks smarkiau, o tai reiškia, kad nusileidimo metu šis masalas skęs ilgiau, dugną palies ne toje pačioje vietoje, kur nukristų riperis pamautas ant tokio pat svorio galvakablio. Žodžiu, spiningautojui, atliekant identiškus judesius, su silikoniniu kirminu gausis platesnės pakėlimo-nusileidimo „pakopos“.
Gerai tai ar blogai, priklauso nuo žuvų įnorių. Galėčiau pateikti šimtus pavyzdžių, kuomet spiningaudamas riperiais nepagavau nieko, tačiau pakeitus juos tvisteriais, žuvys kibo. Bet lygiai taip pat galėčiau suminėti ir šimtus priešingų atvejų.
Kadangi silikoninius kirminus lyginau su sukriukėmis, galima pagalvoti, kad atvėsus vandeniui tvisteriai praras savo kibumą, nes yra pernelyg „virpantys“. Tiesą sakant, kai kurie spiningautojai taip ir mano. Tačiau, drįsčiau teigti, jog tokia nuomonė neteisinga.
Esu labai rezultatyviai džigavęs Nemune sterkus, lydekas net ir sausio mėnesį su tvisteriais. Gal reikėtų pabrėžti, kad silikoninius kirminus plėšrūnės labiau griebdavo naktimis. Tai, manding, susiję su jų vibracija arba aprašytu ilgesniu tokių masalų skendimu.
Kai kurie vyresni kauniečiai žvejai tvisteriais žiemą gaudo salačius, jie šiuos plėšrūnus sugundo palei dugną duobėse naudodami itin sunkias švinines galvutes. Pirmieji šamai pavasarį irgi dažniausiai pagaunami tvisteriais, esant didesniam atšilimui, ūsuočiai šių masalų kartais neatsisako netgi lapkritį, gruodį. O ir šiaip, mano galva, šamams silikoniniai kirminai šiltuoju metų laikų neretai būna gardesni, nei iš tos pačios medžiagos pagamintos žuvelės.
Romualdas Žilinskas
