Tvenkinio kuojos. Nejaukinsi – mažiau pagausi
Tęsiu pasakojimą apie kuojų gaudymą žiemą tvenkiniuose ir nepastovų ledą. Jei apie žuvis kalbėsiu dar daug, tai kas liečią ledą, regis, ankstesniame rašinyje pasakiau viską.
Nors galbūt reikėtų dar pridurti, jog nuolat tirpstant ir vėl tvirtėjant vandens telkinius dengiančiam šarvui, ledas per visą savo plotą bus skirtingo storio. Todėl vaikščioti ant taip užšalusio vandens telkinio pavojinga netgi viduržiemį.
Tai, kad reikia su savimi turėti specialius „nagus“, kurie padės išsikabaroti iš vandens įlūžus, parašyta žūklės taisyklėse. Tačiau niekur neminima, kad esant tokioms žūklės sąlygoms peikena bus geriau nei grąžtas jau vien todėl, kad ja galima patikrinti ledo tvirtumą.
Vandens telkinio plutos storis ir išlaikymo galimybės testuojamos elementariai – prieš žengiant žingsnį žvejys peikena priešais save baksteli ledą. Kaip smarkiai, priklauso nuo to įrankio svorio, nuo savo paties masės, išties sudėtinga apibrėžti šį veiksmą.
Veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad bedama ne dėl akių, vien tam, kad besti, tačiau ir ne iš visų jėgų – žodžiu, daugmaž „per vidurį“. Faktas, jei ledas tuomet pramušamas, jis yra netvirtas ir geriau nerizikuoti.
Menu atvejį žvejojant Kauno mariose su Gintaru Nauckūnu. Žiemos pradžioje gerokai pašalo, marios ištisai apsitraukė ledu. Tačiau po Naujųjų prasidėjo ilgas atodrėkis ir vandens telkinyje kai kur atsivėrė plačios properšos.
Vienoje įlankoje, kur ledas buvo pakankamai tvirtas, gaudėme kuojas. Kibo prastai, todėl bičiulis nuėjo marių vidurio link, nors ten ir matėsi tamsios vandens dėmės. Suprantama, prieš žengdamas tolyn tikrino ledo tvirtumą pagal čia aprašytą scenarijų. Kažkuriuo metu jam iš rankų išslydo peikena ir tėškėsi visu savo svoriu bei ilgiu į marių plutą. Vos už metro nuo Gintaro lede atsivėrė didžiulis juodas plyšys...
Viskas baigėsi laimingai, tik tiek, kad žūklę teko tęsti su viena peikena, nes draugo turėta liko Kauno marių dugne. Bet grįžkime prie pagrindinės rašinio temos – poledinio kuojų meškeriojimo tvenkinių aukštupiuose...
Jaukinimas „senoviniu“ stiliumi
Kuojų gaudymas žiemą nuo ledo visada bus sėkmingesnis šias žuvis jaukinant. Tai net nediskutuotinas dalykas, tuo galima įsitikinti palyginus žvejų laimikius.
Nors praeitame rašinyje ir pasakojau apie nelengvas šių žuvų paieškas gręžiant pakankamai daug ekečių, visgi galiausiai apsistojama prie kelių skylių lede, kur ir patarčiau įberti jauko. Tiesą sakant, žodis „berti“ yra gana sąlyginis, nes jis priklauso nuo naudojamo prievilo.
Vyresnio amžiaus žvejai, o dabar turiu omenyje tą meškeriotojų kartą, iš kurios aš mokiausi žuvauti, gana dažnai naudodavo gana paprastą kuojoms skirtą prievilą. Tai buvo arba sausos manų kruopos, arba malti džiūvėsėliai. Paprastai tokio prievilo net nedrėkindavo – nedidelę saują ar vos kelis žiupsnius pildavo į eketę. Išbrinkęs ir vandens prisitraukęs „biralas“ pamažu grimzdavo į dugną ir masindavo kuojas.
Žinoma, taip ir tokiu jauku jaukindavo ne visi meškeriotojai, tačiau jų būdavo nemažai. Šitokio žuvų masinimo neatsisakyta ir dabar, kartais į vandenį metamas ir sausas specialus žūklės parduotuvėse parduodamas jaukas. Tame yra racijos, kadangi kai kuriuose vandens telkiniuose kuojos visą žiemą mielai ryja augalinės kilmės prievilus, net žvejojamos masalui naudojant kvietinę, manų kruopų tešlą, galbūt kai kur ir batono minklę.
Reikėtų įspėti, kad toks prievilas labai sotus. Ypač džiūvėsėliai, tad jaukinti reikėtų labai saikingai. Faktiškai tai yra „grynas“ produktas, kuriuo tik pagardinami žūklės prekių parduotuvėse parduodami ar pačių žvejų daromi daugiakomponenčiai jaukai.
Kita vertus, beskęstančios manų kruopos, džiūvėsių trupiniai ar firminio jauko dalelės pirmiausiai patraukia smulkių kuojų dėmesį, kadangi pastarosios gana dažnai pasirenka aukštesnius vandens sluoksnius. Todėl, mano nuomone, šitoks jaukinimas perspektyvus tik žvejojant ne itin dideliame gylyje.
Bet tada susiduriama su kita problema – mažoje gelmėje tvenkinių aukštupiuose paprastai būna labai dumblėtas ir gana gausiai vandenžolėmis apaugęs dugnas. Tokio tipo jaukas lyg ir tinka, kadangi palaidi manai, džiūvėsiai yra lengvi ir vargu ar prasmenga dumble, dalis jų nusėda ant ten vešančių augalų.
Deja, kuojos tokiame gylyje ilgai neužsibūna. Prievilo gal ir neignoruoja, bet faktiškai jis neatneša tos naudos, kokios tikimasi.
Tiesa, reikėtų įterpti, kad specializuotų žieminių jaukų yra dvi rūšys – sausas ir jau paruoštas naudojimui. Pagal sudėtį poledinėje žūklėje naudojamus jaukus irgi galima suskirstyti į kelias grupes – pagamintus tik iš augalinės kilmės ingredientų, „augalinius“, sumaišytus su uodo trūklio lervomis ar kitais gyvūninės kilmės priedais, taip pat padarytus vien iš pastarųjų. Visi jie turi savų pliusų ir minusų.
Trūklio lervos visada masins žuvis
Panašiai nutinka ir beriant į eketę gyvas uodo trūklio lervas. Tai identiška jaukinimo technika, tiek, kad iš esmės keičiasi pats prievilas – dabar jis yra tik gyvūninės kilmės. Žiemą tai bene geriausias pasirinkimas, kadangi, kaip žinote, tuo metu žuvys mažai vartoja augalinio maisto ir „matiliai“ tenkina žvynuotąsias praktiškai visur ir visada.
Gyvos uodo trūklio lervos labai patiks kuojoms, tačiau tiesiog sumestos į eketę ir nugrimzdusios dugnan lervos gana greitai įsiraus į dumblą. Vėlgi dalį skęstančių „matilių“ nutvers smulkmė.
Yra būdų, kaip „numarinti“ uodo trūklio lervas, kad jos neprarastų savo šviežumo ir patrauklumo. Vienas jų – „matilius“ sušaldyti ir mesti į eketę vos atšildytus.
Dar geriau daryti lervų ir specializuoto augalinio žieminio jauko „miksą“. Tam tinka tiek šaldyti, tiek ir gyvi „matiliai“. Pastarieji geriau tada, kai jauką minkome į rutulius, bet ne mažai suspaustą beriame šėryklėlėmis – tada jau bus panašus variantas, kuomet lervas tiesiog beriame į eketę.
Suspaustas rutuliais, nors veikiau rutuliukais, nes dabar ne vasara, prievilas greitai neišyra, todėl net ir gyvos lervutės kurį laiką bus jaukimvietėje. Beje, dalį jų galima sutraiškyti, nors taip nutinka beformuojant jauko rutuliukus. Traiškytų uodo trūklių lervų kvapas, skonis įsigeria į augalines prievilo daleles, gali pasikeisti ir jauko spalva. Tačiau tai priklauso nuo to, kokį kiekį „matilių“ į jį įmaišysime.
Nors ir vėl tenka grįžti prie to paties – jei vandens telkinio dugnas bus iš minkšto dumblo, kas labai tikėtina, rutuliai gali jame prasmegti. Kiek rodo praktika meškeriojant tvenkinių aukštupiuose, žuvaujant arti nendrynų taip ir nutinka.
Visgi tokio jaukinimo neatsisakau, jei kuojos būna atsitraukusios toliau nuo kranto ir randasi kur nors ties apatiniais šlaitų kraštais arba pačioje upelio vagoje.
Geriausias pasirinkimas
Turbūt geriausias variantas yra naudoti šėryklėles. Tuomet galima įvairiau manipuliuoti su jaukais, net nesvarbu, kokios konsistencijos ar sudėties jie bebūtų. Šėryklę juk galima atidaryti nugramzdintą į dugną arba paskleisti joje esantį prievilą bet kuriame vandens sluoksnyje. Manding, kad meškeriojant kuojas, pats universaliausias (idealumas randamas bežvejojant) variantas – išberti šėryklės turinį maždaug metras iki dugno.
Šėryklėlių didelių nereikia, čia ne karšių meškeriojimas ežerų ar tvenkinių duobėse, pilnai pakanka L dydžio šėryklių. Jei, suprantama, jų dydžiai sukalibruoti, kaip yra, tarkim, Salmo Konus žieminėse šėryklėlėse.
Kaip dažnai jaukinama, priklauso nuo kibimo intensyvumo. Jei kuojos kimba gerai ir jų noras ragauti masalus silpsta, tuomet galima įberti, įmesti ar nugramzdinti saikingą prievilo porciją. Kada jos visiškai atsisako kibti, dažnas jaukinimas neatneš naudos, nes paprasčiausiai anksčiau pateikto prievilo žuvys neragavo arba jis buvo pateiktas netinkamai. Galbūt nepatiko ir pats jaukas, gali būti įvairių variantų.
Paprastai vienos dienos žūklei sunaudojama, jei lyginsime su šiltuoju metų laiku, menkas prievilo kiekis – apie 0,5 kg žūklės parduotuvėje pirkto sauso jauko. Turėkite omenyje, kad kalbu apie visą jauką, kuris žūklės metu pilamas į kelias eketes. To neminėjau, dar kalbėsiu kituose rašiniuose, kuomet pasakosiu apie masalus, kuojų gaudymo taktiką.
Kai kurie meškeriotojai perka žieminį jauką, bet jo nesunaudoję palieka kitam sezonui. Gal ir nieko blogo, bet gal ir nieko gero. Jaukas, kaip ir visi kiti natūralūs produktai, sensta. Paprastai ant pakuočių nėra parašyta pagaminimo datos, nėra nurodyta ir kiek laiko prievilas nepraras savo vertingų savybių.
Todėl likusius žieminius jaukus aš sunaudoju anksti pavasarį gaudant tas pačias kuojas. Arba kitas žuvis, kadangi šaltame vandenyje specifinė jaukų paskirtis turi mažesnę reikšme – poledinei žūklei skirti prievilai kaip taisyklė būna mažai kvapnūs ir juose nėra kokių nors įmantrių ingredientų.
Poledinei žvejybai skirtas jaukas gali puikiausiai vilioti žuvis netgi vasarą, kaip bazinis, primaišant į jį papildomų sudėtinių dalių. Žodžiu, geras daiktas neprapuola, jei jis panaudojamas tinkamai.
Romualdas Žilinskas
