Turkiški žirniai lietuviškoms žuvims
Apie turkiškus žirnius arba kitaip avinžirnius, kurie dvigubai didesni už įprastinius, esu užsiminęs ne kartą, tačiau atskiro straipsnio ta tema nerašiau. O reikėtų, nes tai yra puikus masalas patiems stambiausiems šapalams, meknėms, karšiams, kai kurie meškeriotojai jais vilioja rekordinio dydžio karosus, lynus ir, suprantama, karpius. Geriausiai gaudymui avinžirniais tiks dugninė meškerė, neblogų rezultatų galima pasiekti žuvaujant ir pusdugnine.
Kadangi šis masalas pakankamai didelis, savo gabaritais tolygus mažesniems baltyminiams kukuliams ir gana kietas, užmauti jį ant kabliuko problemiška. Su tikraisiais lietuviškais žirniais, jei, suprantama, jie tinkamai paruošti, tokių problemų nekyla.
Tačiau nėra padėties be išeities – galima pasinaudoti karpininkų patirtimi ir kabinti tokius vilioklius ant plauko sistemėlės. Turintys karpiavime patirties žūklautojai taip ir elgiasi. Tačiau eiliniam meškeriotojui, jei jis nemoka arba tingi raišioti karpines plauko sistemėles, neįsigijęs tam reikalui skirtų specialių adatėlių, kaištukų, galima pasiūlyti paprastesnį variantą – nusipirkti ant silikoninio žiedelio pritvirtintų smeigtukų, kurie vadinami greito keitimo plauko sistema, tai bus ne ką prastesnis pakaitalas karpinei plauko sistemėlei. Tiesa, yra keli niuansai.
Žvejyba su „nuogu“ kabliuku
Greito keitimo plauko sistemėlę sudaro silikoninis žiedelis, kuris maunamas ant kabliuko smaigalio, ir metalinis „spyglys“ su keliomis užkarpėlėmis. Jei silikoniniai žiedeliai yra praktiškai vienodi, ta prasme, kad tinkami įvairių dydžių ir iš įvairaus storio vielos pagamintiems kabliukams (gali pasitaikyti išimčių), tai „spygliai“ būna įvairių ilgių.
Todėl derėtų į šį faktą atkreipti dėmesį, nes per ilga viela styros iš vilioklio, o pernelyg trumpa prastai jį laikys. Perdurti avinžirnį „spygliu“ reikėtų ne bet kaip, o skersai abiejų jo puselių. Turiu omenyje, kad turkiškas žirnis šiuo atveju nesiskiria nuo lietuviško – jis „sulipdytas“ iš dviejų savotiškų puskepalių ir vos paspaudus skyla į dvi dalis.
Galbūt skirtumas tas, jog mūsiškiai žirniai, jei jie nepirkti iš ūkininkų arba žūklės parduotuvėse, parduodami be luobelės, o turkiški būna visada su ja, todėl smulkesnės žuvys juos retai nukramto, kadangi tenka ryti visą masalą. Avinžirnių galima įsigyti prekybos centruose džiovintų, konservuotų, apdorotų garuose, virtų, sudėtų į stiklainius, skardines, vakumines pakuotes.
Tokioje gausioje pasiūloje yra iš ko rinktis, tačiau tai gali ir turėti neigiamą aspektą, nes kai kurie virti ar konservuoti avinžirniai būna su pagerinančiais skonį (deja, žmogaus, o ne žuvies) priedais, užpilais, pasūdyti. Žodžiu, jei jau perkate pilnai paruoštus, kaip esate įpratę pirkti konservuotus kukurūzus, atkreipkite dėmesį į mano išvardytas pastabas.
Kad nereikėtų sukti galvos geras tai produktas ar ne, geriausiai įsigyti džiovintus avinžirnius. Jie paruošiami taip pat, kaip ir džiovinti žirniai. Priminsiu: reikia užpilti šaltu vandeniu, palaikyti 8–10 valandų (ilgiau – geriau) ir virti ant lėtos ugnies apie valandą laiko. Nebūtinai tiek, nes kuo jie labiau išmirkę, tuo trumpiau verdami ir atvirkščiai. Tiesiog beruošiant vis patikrinti, ar žirniai jau tinkami naudojimui.
Kokia geriausia žirnio konsistencija, man gana sunku apibūdinti žodžiais. Pasakysiu tiek, kad pernelyg kieti patiks ne visoms žuvims. Tarkim, šapalui tai gal ir neturės didelės reikšmės, tačiau karšis gali nekibti. Pernelyg minkšti avinžirniai greitoje tėkmėje gali nuslinkti nuo metalinio smeigtuko. Todėl šiuo atveju tikroji karpinė plauko sistemėlė yra pranašesnė. Tačiau pervirti mielai ėdami praktiškai visų žuvų, nors ir vėl – juos tada sugeba nukramtyti smulkmė...
Avinžirnius galima „pagerinti“ nudažant arba (ir) suteikiant papildomą skonį bei kvapą. Prekybos centruose būna pirkti įvairių maistinių dažų, tad šiuos žirnius galima padaryti raudonus, oranžinius, rudus, ryškiai geltonus (tikiuosi mėlynai nedažysite) ir panašiai. Kai kurie tokio tipo dažikliai yra ir su skoniu bei aromatu.
Kadangi jie skirti kepiniams, skonis gali būti panašus į vanilę, šokoladą, kokius nors vaisius ar uogas. Be abejo, galima naudoti ir specialius žūklės parduotuvėse parduodamus aromatizatorius ir atraktantus, čia variantų yra begalė ir žvejams atsiveria platūs horizontai įvairiems eksperimentams.
Esu bandęs keletą sykių avinžirnius pagardinti ir keisti jų spalva, tačiau priėjau išvados, kad tai – tik bereikalingas laiko gaišinimas. Visgi negaliu garantuoti, jog kitiems meškeriotojams irgi taip pasirodys – galbūt jie atras kokį nors ypatingą skonį, kvapą, gal jiems geriau kibs ant raudonų, o ne geltonų masalų.
Jaukinti reikia, bet šėryklėlės nebūtinos
Dar vienas svarbus dalykas yra teisingai parinktas kabliukas. Puikiai suprantu, jog užkabintas ant plauko sistemėlės avinžirnis kai kuriems žūklautojams atrodys labai neįprastai – kabliukas juk „nuogas“... Dėl šios priežasties kai kurie meškeriotojai gali pamanyti, kad tuomet geriau mažesnis, kadangi toks ne taip smarkiai kris žuvims į akis.
Išties yra netgi priešingai – stambi žvynuotoji „nesicackina“ ir siurbia į gerklę piršto galo dydžio kąsnį kartu su atitinkamo dydžio kabliuku. O tas „atitinkamas dydis“ toks, kad tarp kabliuko smaigalio ir jo kotelio nebūtų mažesnio tarpo nei pats avinžirnis, nes kitu atveju bus daug „tuščių“ pakirtimų.
Kabliuko spalva nevaidina didelės reikšmės. Nors kai kas sako, kad žvejojant su taip pritvirtintais masalais geriausiai pasirinkti ir atitinkamos spalvos kabliukus (mūsų atveju tai būtų geltonas). Bet praktiškai kažkokio ypatingo skirtumo nepastebėjau – tinka ir rudas, ir juodas, na, gal tik balto blizgančio kabliuko nereikėtų, pastarasis žvynuotosioms išties gali pasirodyti įtartinas.
Meškeriojant dugnine geriausiai montuoti laisvai slankiojančią sistemėlę. Tokio tipo sistemėlės gali būti įvairios, nors esmė išlieka ta pati – žuviai čiupus masalą, ji nejaus svarelio pasipriešinimo, o tai reiškia, kad greitai neišspaus vilioklio. Šios sistemėlės turi ir dar vieną privalumą – jos pačios jautriausios.
Regis, didelio jautrumo čia kaip ir nereikia, nes gaudomos stambios žuvys, kurių kibimą vargu ar pražiopsosime, juolab, kad taip užkabinus masalą, nerezultatyvių pakirtimų reta. Bet visgi pasitaiko. O ir žuvų kibimo maniera skirsis – jei didelis šapalas gali ir dugninę nuo stovelių „nukratyti“, tai karšis, lynas ar karosas masalą griebs tikrai ne taip azartiškai.
Kad žuvys čiuptų masalą užtikrinčiau, mano nuomone, nereikia konstruoti labai įmantrių sistemėlių, jos turėtų būti kuo paprastenės, nes kiekviena papildoma detalė gali atbaidyti atsargias žuvis. Vėlgi reikia pabrėžti, jog gaudoma ne smulkmė, o stambios žuvys, kurios yra atsargesnės.
Kita vertus, žvejojame srovėje, todėl visokie sistemėlių priedai sudaro papildomą pasipriešinimą vandens tėkmei ir tuomet tenka naudoti masyvesnius svarelius. Būtent svarelius, nes žuvis viliojant avinžirniais šėryklėlės vargu ar reikalingos. Teoriškai galima rišti ir jas, tai turėtų būti, suprantama, atviro tipo šėryklės, gana didelės, o tai vėlgi srovėje nėra gerai, nebent meškeriotumėte visiškai ramioje Nemuno įlankoje.
Tačiau jaukinti meškeriojant avinžirniai būtina. Aš netgi negaliu įsivaizduoti kitokios žvejybos šiais masalais. Ir beriama į vandenį prievilo daug, ypač tose žūklavietėse, kur ligi šiol tokiais viliokliais nebuvo meškeriota. Kadangi avinžirniai sunkūs, gana dideli, juos numesti ranka arba specialiu biriems masalams skirtu mesti įrankiu galima pakankamai toli.
Tėkmė tokį jauką ridena dugnu, bet ne taip smarkiai kaip paprastus žirnius, todėl jie žūklavietėje labai neišsisklaido. Aišku, kuomet gundai šapalus lygiame smulkaus žvirgždo, smėlėtame dugne, net ir avinžirniai nusiridena gana toli. Jei nusiridena, nes galbūt nespėja, pakeliui juos surenka būsimas laimikis...
Veikiausiai galvojate, kad toks masalas skirtas gaudymui šilčiausiuoju metų laiku. Galiu patikinti, kad tikrai ne. Pernai jais sėkmingai meškeriota iki spalio vidurio, o šįmet sezonas buvo atidarytas jau balandžio viduryje.
Romualdas Žilinskas
