Ten, kur tekėjo upelis. Pirma dalis
Kalbėdami arba rašydami apie vandens telkinius išskiriame dvi jų rūšis: tekančio ir stovinčio vandens. Pirmieji – tai upės bei upeliai, antrieji – visa, kas liko: ežerai, kūdros, karjerai, tvenkiniai. Tačiau bet kuriame stovinčio vandens telkinyje vanduo taip pat juda. Jis maišosi dėl paviršinių ir giluminių sluoksnių temperatūrų skirtumo, veikiamas vėjo, visgi labiausiai tėkmė juntama ties įtekančių bei ištekančių upelių žiotimis.
Kai ežeriukas nedidelis, o jį kertantys upeliai gilūs, platūs, vandeningi, srovė „stovinčiame“ telkinyje gana stipri. Ne visame jo plote, bet tam tikrame ruože gali būti tartum lėtai tekančios upės tėkmė. Tačiau tokių ežerų nėra labai daug, veikiau tik dalis. O štai tvenkiniai visi be išimties yra „judantys“. Reikia akcentuoti, kad, dabar nekalbu apie vandens judėjimą dėl skirtinguose telkinio sluoksniuose esančių temperatūrų skirtumo, dėl vėjo ir panašių priežasčių, nes tokių atveju stovinčio vandens telkinių apskritai nebūtų.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas apskritai yra tas tvenkinys ir kokiam tikslui padarytas. Jei vadovausimės Visuotine lietuvių enciklopedija, jis nusakytas labai trumpai: tai dirbtinis vandens telkinys, įrengiamas užtvenkiant vandens tėkmę vandentakyje. Persakant savais žodžiais, faktas, jog tvenkiniai yra žmogaus rankų sukurti vandens telkiniai: patvenkti upeliai ar upės, užliejantys kažkada buvusius sausumos plotus.
Vieni jų suka užtvankose įtaisytas turbinas ir gamina elektros energiją (nors nebūtinai – gali sukti ir malūno girnas), kiti – išsilieję vandens plotai, kuriuose sudarytos palankesnės sąlygos gyventi ir daugintis kai kurioms žuvų rūšims. Pagal tvenkinio paskirtį daugmaž galime spręsti ir kokiu stiprumu čia teka srovė.
Jei įrengti žuvivaisai, tėkmė tvenkiniuose vos juntama, dažniausiai kiek didesnė po liūčių, pavasarį, kai vandens perteklius nuteka pro specialiai tam įrengtas angas. Tačiau „darbiniuose“ tokio tipo vandens telkiniuose srovė gali būti net ir labai stipri, nors ne visada, nes priklauso nuo vandens lygio ir HE režimo, o jei tai koks nors privatus nedidelis tvenkinys – net ir nuo savininko įgeidžių.
Menu, kažkada Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, kuomet buvo įkurtas žurnalas „Žūklė“, su redakcija viešėjome pas viena vandens telkinio „privatininką“. Deja, nepamenu to žmogaus vardo ir pavardės, užmiršau ir tvenkinio pavadinimą. Nors išties ten buvo pratekantis ežeriukas, bet galima sakyti, kad veikiau tvenkinys, nes savininkas to telkinio lygį reguliavo pagal savo pageidavimus.
Ir būta dėl ko, nes į ežerą (tvenkinį) tįso keli nerealaus ilgio lieptai su specialiomis aikštelėmis žvejybai tiesiai nuo šalimais krante pastatytų poros poilsiaviečių durų – pravėrei tas duris ir gali iš miegamojo su pižama eiti žvejoti. Kadangi to ežero vandens lygis, pasak savininko, natūraliomis sąlygomis nuolatos svyruodavo, atvykus garbingiems svečiams galima buvo jį padaryti „tinkamą“ žvejybai nuo lieptų. O viešėdavo čia tikrai ne bet kas – net pats Mykolas Brazauskas atvažiuodavo pažvejoti...
Kam aš visa tai pasakoju? Dėl dviejų priežasčių. Noriu pasakyti, kad: 1. Stovinčio vandens telkinys yra labai abstrakti sąvoka, ypač kalbant apie tvenkinius. 2. Visos minėtos detalės turės tiesioginį ryšį su rašinio tęsiniu – kalbėsiu apie lydekų gaudymą tvenkiniuose.
Kad ir kokio tipo būtų tvenkinys, jo dugno reljefas visada turi kelias išskirtines savybes, nebūdingas kitiems vandens telkiniams.
Visų pirma tai buvusio upelio vaga. Ji nebūtinai gali eiti tvenkinio viduriu – neretai pasitaiko, jog šliejasi prie kurio nors kranto ar išsiraito lyg gyvatė po visą dugną. Tačiau dažniausiai (pasitaiko ir išimčių – užlietos šalia buvusios įdubos, kūdros, ežeriukai ir panašiai) tai būna giliausioji tvenkinio vieta.
Kitas bruožas – palaipsniui link užtvankos gilėjantys vandens plotai bendrąja prasme. Na, tai natūralu, nes bet koks upelis, bet kokia upė juk teka žemyn, o ne į kalną.
Ir trečioji savybė – raižytas bei šiekštuotas telkinio dugnas. Beje, ši sąlyga nėra būtina, kadangi neretas atvejis, jog užlietos pelkėtos pievos ar tarp didesnių kalvų esančios ganyklos, kur net ir tekėjusio upelio krantai nebuvo apaugę krūmais. Tai labiau būdinga žuvivaisiniams tvenkiniams bei karpynams.
Tačiau pastaruosius tvenkinius palikime ramybėje ir pasižiūrėkime, kas dedasi ten, kur gausu ne vien tik nuskendusių krūmų, medžių, apstu kalnelių bei daubelių, bet yra ir stambių aštriadančių grobuonių. Kažkada (tuomet žvejai buvo atviresni) keletą metų iš eilės skaičiuodavau rekordinių lydekų laimikius, daug bendraudavau su tuometiniais meškeriojimo asais ir pastebėjau kai kuriuos dėsningumus: vis daugiau stambių lydekų jie sumeškeriodavo būtent tvenkiniuose, tačiau didelė dalis kitų žūklautojų vis dar po senovei tikino, kad žvejoti aštriadančių monstrių labiau verta giliuose seliaviniuose ežeruose (tos aukso gyslos kasmet senka), o ne sąlygiškai sekliose užtvankų vandenyse. Negarantuoju, bet spėju, kad panaši tendencija išlikusi ir iki šiol.
Galbūt viena iš priežasčių yra dar ir ta, jog šiekštuotuose plotuose paliekama daug brangių masalų tiek velkiaujant, tiek spiningaujant iš valties. Net ir su dabartine naujausia žuvų aptikimo įranga jas rasti tvenkiniuose vis tiek sudėtingiau, kadangi čia lydekos nenusėdi vietoje, labiau migruoja nei ežeruose netgi šaltuoju metų periodu. Gal tiesiog kai kuriems žvejams dalis tvenkinių atrodo per seklūs, per maži, o didesniuosiuose tvenkiniuose kaip taisyklė būna pernelyg didelis meškeriotojų „presingas“. Nespėliosiu, kodėl taip yra, tačiau faktas lieka faktu.
Vis dėlto dar trumpam norėčiau sugrįžti prie tvenkinių klasifikacijos ir dėl bendro supratimo suskirstyti juos pagal dugno struktūrą bei reljefo apibūdinimą. Tiesa, reikėtų įspėti, kad klasifikacija yra gana abstrakti, nes šie vandens telkiniai gali būti ir mišraus tipo.
1.Jau minėti lėkšto dugno tvenkiniai, turintys daugybę panašumų su per pavasarinį polaidį upių užlietomis pievomis. Dugnas čia gana lygus ir, priklausomai nuo dirvožemio sudėties, apaugęs retu arba tankiu (priklauso nuo grunto sudėties) žolių kilimu. Minkštame dumblo ar priemolio dugne suveša aukštos vandenžolės: lelijos, lūgnės, plūdenos, elodėjos.
Tačiau ten, kur žvyras, smėlis ir mažai nuosėdų, žolių kilimas gali būti net ir ištisinis, bet augalai neaukšti, dengiantys tik patį žemiausią vandens sluoksnį. Paprastai kerplėšų čia nedaug, vyrauja smulkios lydekėlės, o stambesnės aštriadantės dažniau prisilaiko ties tekėjusio upelio vaga.
2. Panašaus tipo tvenkiniai, tačiau su kažkada nemenkai apaugusiais buvusio upelio šlaitais. Išskirtiniai tuo, jog tam tikrose vietose čia itin didelė lydekų koncentracija. Aštriadančių plėšrūnių, bendrai paėmus, visame vandens plote gali net ir trūkti, bet paprastai beveik visos jos tūno išilgai upelio pakrantes dengusių krūmų kerplėšynuose. Galbūt tik pirmametės lydekos, vengdamos savo sesių nasrų, slapstosi arčiau krantų esančiose žolėse, paaugusios užsiima kur kas patogesnius pasalai povandeninių krūmynų šabakštynus.
3. Iškirstas ir vandeniu užlietas miškas (nerašau kabutėse, nes galimai ten išties buvo miškingų žemių plotas) pasižymi tuo, jog žvejojant prie pat dugno, masalą „mirtinai pasodinti“ galima bet kurioje vietoje. Šių tvenkinių dugnas palyginti lygus, tad lydekos dėl slėptuvių gausos randamos bet kuriame telkinio plote, bet kokiu atstumu nuo kranto. Nelabai palankios spiningavimo ir velkiavimo sąlygos leidžia joms pasiekti maksimalius dydžius. Su tam tikra rizika prarasti masalus, čia įmanoma pakankamai sėkmingai žvejoti.
4. Neišvalyti ir užlieti retmiškiai, dirvonai su buvusiais pavieniais krūmais – bene perspektyviausi aštriadančių žūklei vandens telkiniai. Lydekų tokiuose tvenkiniuose visada gausu (kaip, beje, ir kitų plėšrių žuvų) ir žinant vietas, kur šalia kerplėšynų yra švarūs dugno takai, visada tikėtina sulaukti dantytųjų išpuolių.
Stambių lydekų šiuose vandenyse niekada netrūksta, bėda ta, kad nepažįstant telkinio be echoloto spiningauti bus sudėtinga. Ne mažiau sunku ir ištraukti rekordinę grobuonę – ji dažniausiai randa vietą, kur ir kaip nutraukti net tvirčiausią giją. Tokių tvenkinių dugnas paprastai kalvotas ir duobėtas, galima rasti ir labai gilių vietų, ir seklumų.
5. Siauri stačių krantų suspausti miško tvenkiniai visada atrodo labai įspūdingai. Deja, kaip taisyklė jie tokį pat mišką slepia ir po vandeniu. Šie telkiniai dažnai gilūs, nors dugno reljefas ir gana lygus (tiesiog tam tikru kampu dugnas leidžiasi žemyn), tačiau spiningauti čia – tikra prapultis. Reikia pasakyti, jog lydekų tokiuose tvenkiniuose ne tiek daug, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Gerai, jei telkinyje yra srovė (dėl HE įtakos), bet kuomet vanduo beveik stovintis, anksčiau ar vėliau giliausiose vietose prasideda aktyvus puvimo procesas, sumenksta deguonies kiekis, kas neigiamai veikia visas čia gyvenančias žuvis.
Paprastai tokiuose tvenkiniuose lydekos laikosi arčiau krantų, vyrauja smulkūs, rečiau – vidutiniai egzemplioriai. Stambios – labiau atsitiktinis laimikis, o pridėjus dar ir be galo sudėtingas spiningavimo sąlygas – išskirtinio dėmesio vertos grobuonės suviliojamos retai. Visgi laimę bandyti verta jau vien todėl, kad didžiosios lydekos čia nėra išrankios masalams, nekaprizingos ir gali užkibti bet kuriuo metų ir paros laiku.
Kaip jau minėjau, visuose tvenkiniuose giliausioji ar viena iš giliausių telkinio vietų yra buvusio upelio vaga. Dabar bandykime įsivaizduoti, kaip tas upelis atrodė iki susidarant tvenkiniui. Kuomet jis bėgo lygiomis pievomis (1 tipas), tekėjo lėtai, tačiau pavasarį smarkiai ištvindavo ir užliedavo didelius sausumos plotus. Jei sruvo miške suspaustas kalvų (5 tipas), per polaidį dar smarkiau graužė savo vagą. Ir vienu, ir kitu atveju jis neturėjo „laiptuotų“ krantų, kas būdinga 2, 3 ir 4 tipo tvenkinių upeliams.
Šis faktas žvejojant gana svarbus, ypač jei spiningaujama vėlyvą rudenį ar šiltesniu metų periodu norima sužvejoti maksimalaus dydžio aštriadančių. Būtent išilgai vagos išsidėsčiusiose lygiose aikštelėse ir tūno nemaža dalis stambių plėšrūnių, beje, tokias vietas mėgsta ir jų aukos: didelės kuojos, plakiai, karšiai.
Tad lydekų reikėtų ieškoti, lyg sterkų, ant povandeninių šlaitų ar šalia jų – blausiaakiai plėšrūnai paros laikotarpiu juda palei dugną dažniausiai vertikaliai. Aštriadantės labiau mėgsta lygiose vietose esančias slėptuves, iš kurių dideliu atstumu pamato ar pajunta palei dugną arba virš jo plaukiančią auką, tad yra labiau prisirišusios prie konkrečių telkinio vietų. Išimtis gali būti tvenkiniai, kur dugnas staigiai gilėja (5, rečiau – 4 tipo tvenkiniai).
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
