Ten, kur tekėjo upelis. Antra dalis

Nuėjus į žūklės prekių parduotuvę ir paprašius spiningo, pardavėjas pirmiausia paklaus, kaip ruošiamasi gaudyti – nuo kranto ar iš valties. Jei iš valties, parekomenduos ne ilgesnį kaip 2,50 m kotą; nuo kranto pasiūlys tokio ilgio ar ilgesnį. Sužinojęs, jog meškerykotis bus naudojamas išimtinai lydekų žvejyboje, į rankas įbruks kietą greitos akcijos spiningą – atseit, tokiu geriau įsikerta kabliukai į kietus šių plėšrūnių žabtus.

Žinoma, profesionalus prekiautojas pastaruoju atveju greičiausiai dar pasidomės, kokiais masalais aštriadantes meškeriosite – mėtysite vilioklius ar trauksite paskui valtį velkiaudami, tvičinguosite ar džigausite, ir tik po to ims siūlyti įrankį. Tačiau žodžiai „valtis“ bei „krantas“ devyniems iš dešimties žvejų bus tas pats kaip „trumpas“ bei „ilgas“.

Štai šioje vietoje aš ir norėčiau paprieštarauti, ypač kai kalba eina apie lydekų žūklę tvenkiniuose. Tiesa, tas prieštaravimas neliečia gaudančių tvičinginiais vobleriais, poperiais ir panašiais masalais, kuomet naudojama vilioklio „išžaidimo“ technika, tai labiausiai taikoma žuvaujantiems įvairiomis blizgėmis, vibais ar guminukais.

Kita vertus, gerai žinant vandens telkinį nėra reikalo masalą svaidyti toliau negu būtina. Šiekštuotuose tvenkiniuose – juo labiau rizikinga. Tačiau tolimi metimai turi privalumų neištirtuose tų telkinių plotuose. Kaip, beje, ir gaudymas drop shot stiliumi, kuomet spiningavimas yra faktiškai „taškinis“, kas labai patogu užšnerkštame kerplėšomis dugne. Tačiau šitą temą paliksiu kitam sykiui.

Praplaukus išilgai tvenkinio ir su echolotu praskenavus dugną labai pravartu masalą bandyti traukti išilgai buvusio upelio vagos. 1, 2, kartais 3 tipo tvenkiniuose tai vienas rezultatyviausių vilioklio vedimo būdų. Suprantama, kad ilgesnis spiningas šiuo atveju turi neabejotiną pranašumą. Juo taip pat patogiau varginti užkibusią žuvį. Be to, mėginant plėšrūnei pasislėpti šiekštyne, ilgu meškerykočiu ją lengviau iš ten iškrapštyti, nes lydeka traukiama didesniu kampu ir mažesnė valo dalis gula ant dugno kerplėšų.

Aišku, atvedus laimikį iki pat valties, bus patogesnis trumpas spiningas, bet jei po ranka yra graibštas, tai neturi jokio skirtumo. Vėlgi dėl tos pačios priežasties (didesnis traukimo kampas) ilgesnis meškerykotis leidžia išvengti daugiau kliūčių, „šokdinant“ guminuką, užkliuvusius masalus juo lengviau atkabinti. Suprantama, kalbu ne apie trimetrinius kotus, su kuriais svaidomi masalai Nemune, o maždaug 2,60–2,75 m ilgį – šiais laikais tai jau „ilgo“ spiningo apibrėžimas.

Nuomonė, jog trumpas greitos akcijos spiningas jautresnis, yra teisinga, visgi su šiuolaikiniais meškerykočiais ir pintu valu ne ką prasčiau galima žvejoti ir ilgesniu įrankiu, kurio akcija pusiau parabolinė. Ilgis dar labiau išryškina jo minkštumą pakertant, bet tai kompensuoti gali storesnė ir standesnė pinta gija.

Tačiau minkštesnis kotas slopina žuvies smūgius ir daug geriau laiko įsikirtusį kabliuką lydekos žabtuose, o žvejojant „kuolu“ žvakę daranti aštriadantė neretai tiesiog išpurto masalą iš gerklės.

Užsiminiau apie didesnio diametro ir standesnį pintuką. Nereikia baimintis, kad valas bus pernelyg storas. Neretai tai gali būti netgi privalumas. Tarkim, stengiantis masalą ilgiau išlaikyti pakeltą nuo dugno. Greitoje tėkmėje, kada spiningaujama upėse, didelio diametro gija gali trukdyti (ją smarkiau veiks srovė), bet čia vanduo juda vos vos arba apskritai stovi.

Kita vertus, vis tiek rišite pavadėlį, kuris bus pritaikytas stambioms lydekoms, o prie kokio diametro valo jis pritvirtintas – plėšrūnėms neturi reikšmės. Ir dar vienas privalumas – kaip sakiau, čia daug kur plyti povandeniniai šabakštynai, tad tvirtesnė gija pagelbės užsikabinus masalui už kliuvinių.

Dar vienas svarbus dalykas – vilioklio svorio ir spiningo galios suderinamumas. Suprantama, kad gerai jausti guminuką, užmautą ant 10 g galvakablio, žūklaujant meškerykočiu, kurio užmetimo svoris yra iki 40–50 g, bus sunku. Ten, kur daug šiekštų, optimalus masalo jutimas būtinas. Tad seklesniuose tvenkiniuose pakaks koto iki 25 g užmetimo svorio.

Ten, kur stipresnė srovė ir gilu – maždaug iki 30 g. Tokie įrankiai turėtų visiškai tenkinti „džigautojus“, nes pirmuoju atveju vargu ar naudosite sunkesnę nei 18 g galvutę (optimalios 8–12 g), antruoju apsieisite su masyvesniu galvakabliu. Tik neperlenkite lazdos tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme, nes pernelyg „minkštas“ spiningas tikrai netinka žvejoti šiekštynuose, o ir apskritai džigauti.

Jei kalbėtume apie spiningavimą giliuose priedugnio sluoksniuose, išskirčiau penkias masalų grupes: guminukus, vibus, ratlinus, spinerius ir sukriukes su priešais esančiais svareliais (Master tipo modeliai). Visų jų neaptarinėsiu, pasirinksiu populiariausius vilioklius, kuriais žvejos kone devyniasdešimt procentų spiningautojų, – silikoninius masalus.

Beje, tas pasirinkimas šiuo metų laiku, mano manymu, ir yra geriausias, nes kažkodėl aštriadantės vėsiame vandenyje nelabai noriai reaguoja į metalinius masalus, taip pat joms netinka ir agresyviai virpantys viliokliai.

Guminukai, be abejonės, pakankamai „mielai“ kimba už šiekštų, bet nuo to yra „vaistas“ – ofsetiniai kabliukai, kurie, suprantama, bus kabinami ant ausytų galvučių („čeburaškų“). Ne sykį esu minėjęs, kad tokių kabliukų vengiu ir, jei tik yra galimybė, stengiuosi naudoti paprastus vienšakius ar dvišakius. Deja, čia tokios galimybės nėra. Specialios apsaugos ant galvakablių, kaip ir ant vartiklių, tokiose žūklavietėse nelabai tepadeda.

Ofsetinių kabliukų (galit ginčytis, aš vis tiek liksiu su savo nuomone) nemėgstu dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji – kaip ten bebūtų, tačiau žuvys gaudant su tokiais kabliukais pasikerta prasčiau. Ta prasme, kad daugiau būna „tuščių“ pakirtimų. Ir tai visiškai natūralu, nes kabliuko gylys yra paslėptas, smarkiai prigludęs prie guminuko nugaros, o žuvis ne visada smarkiai sukanda masalą, tad prireikia papildomo akimirksnio, kad gylys tinkamai „apsinuogintų“. jei lyginsime su paprastu „nepaslėptu“ kabliuko smaigaliu.

Antroji priežastis – ofsetiniai kabliukai dėl savo konstrukcijos gana greitai suplėšo silikoninio vilioklio priekinę dalį – riperio „galvą“. Aišku, paprasti kabliukai čia irgi turi savų minusų – nuo jų, jei nėra ant kotelio papildomų užkarpėlių, momentaliai nuslenka vilioklis, jis „persisuka“ ir panašiai. Taip pat gana greitai išdraskoma toji guminuko dalis, kur išlenda kabliukas – ties kabliuko linkiu. Bet, kaip minėjau, iš dviejų blogybių tenka rinktis vieną ir ofsetiniai kabliukai šiuo atveju yra tikrai daug geriau.

Kadangi paminėjau „vaistus“, tai ir gaudant tokiais kabliukais galima pašalinti ar bent jau smarkiai sušvelninti antrąjį nepatogumą, t. y. padaryti taip, kad silikoninis masalas tarnautų gerokai ilgiau, jo priekinė dalis liktų praktiškai visada sveika.

Tam reikalingi kai kurie papildomi smulkūs komponentai, kurių galima nusipirkti žūklės prekių parduotuvėse arba pasidaryti pačiam. Imi standžią, tvirtą, bet ploną vielą ir jos gale užsuki, t. y. pasidarai kilpelę. Viela turėtų būti maždaug poros centimetrų – mano manymu, tokio ilgio pakanka. Smailųjį galą bedi į riperio, tvisterio ar kokio kito silikoninio masalo nosį. Pro kilpelę praveri ofsetinį kabliuką, jo smaigalį įsmeigi į vilioklį, kaip tai daroma įprastai.

Nedaugžodžiausiu pasakodamas, kaip tai atrodo, matote pavyzdyje (truputį krenta kabliuko, kilpelės ir masalo šešėliai, bet, manau, esmė aiški).

Sakiau, kad tokių jau pagamintų žvejybinių komponentų galima nusipirkti. Tam tinka plūdininkų, dugnininkų ar dažniausiai karpininkų naudojami specialūs „vinukai“, kurie bedami į baltyminius kukulius ar žirnius, kukurūzus. Vadinami jie įvairiai, pavyzdžiui, laikikliai–smeigtukai boliams. Tik nuo jų reikia pašalinti (tiesiog nukirpti) silikoninius tvirtinimus, čia jų neprireiks. Beje, šios detalytės turi ant vielinio smaigo smulkias užkarpėles, tad idealiai tinka tokiam reikalui.

Galima naudoti vadinamuosius stingerius (jų ruošinius), kurie reikalingi konstruoti stinger tipo pavadėliams su keliais kabliukais. Irgi nesiplėsiu nupasakodamas, kas tai yra, kaip atrodo, ir pirmus ir antrus žvejybinius „priedus“ nufotografavau – pamatysite patys. Tačiau tokius stingerių ruošinius tenka „padalyti“ pusiau. Nors tai gal netgi labiau pliusas – iš vienos detalės pasidarai dvi papildomas apsaugines detales guminukui.

Ar spiningausite su ofsetiniais kabliukais, ar su paprastais, ar naudosite galvakablius labai svarbu gerai jausti masalą ir nepainioti eilinio jo stuktelėjimo į kelmą su tikru žuvies kibimu. Kartais net ofsetinio kabliuko gylys apsinuogina stipriau trūktelėjus tarp tankių šakų ar medžių kamienus aplipusių dreisenų užstrigusį guminuką. Suprasti, su kokia kliūtimi susidūrė masalas savo kelyje, spiningautojui nėra lengva.

Išmokus teisingai „skaityti“ dugną prarastų masalų skaičius vos ne proporcingai mažėja didėjant sėkmingų pakirtimų kiekiui. Pajutus, kad riperis ar tvisteris lipa ant skersai jo kelio išsitiesusio medžio kamieno, nereikia pradėti panikuoti ir staigiai kelti masalą į viršų – tuomet beveik garantuotai įkirsite jį į šiekštą.

Tęskite džigavimą įprastiniu stiliumi, galbūt kiek švelniau, ir po kelių ritės apsukimų greičiausiai pajusite, kaip guminukas, perlipęs kliuvinį, krenta nuo jo. Beje, tuo metu daug galimybių, kad masalą sugriebs po medžiu tūnanti lydeka.

Tankiašakis medis ar krūmas – rimtesnė kliūtis. Ji jaučiama kaip kopimas aukštyn ir leidimasis žemyn su dažnesniais guminuko stabtelėjimais. Gerai, jei šie šiekštai apmauriję ir slidūs, tačiau problematiška, kai būna aplipę dreisenomis. Čia jau reikėtų daugiau „dirbti“ pačiu meškerykočiu, o ne rite, stengtis masalą kelti labiau vertikaliai (ilgo spiningo privalumas) su trumpomis pauzėmis. Taigi džigavimo technika tvenkiniuose turėtų būti kiek kitokia – mobilesnė atsižvelgiant į dugno reljefo struktūrą.

Bet, pasikartosiu, tai išmoksime tik tada, kai suprasime, ką masalas kiekvienu momentu veikia po vandeniu. Plūdraus silikono viliokliai šiekštynuose kliūva mažiau nei įprasti guminukai, nors džigaujama lygiai taip pat. Na, galbūt ne visiškai, nes pageidautina daryti ilgesnes pauzes, dėl ko ant dugno toks masalas stovės vertikaliai ir galimai labiau sugundys lydeką.

Romualdas Žilinskas